7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kanklių paveikta moteris

Aistės Bružaitės rečitalio įspūdžiai

Jurgita Valčikaitė
Nr. 43 (1237), 2017-12-22
Muzika
Aistė Bružaitė ir Lietuvos kariuomenės orkestro muzikantai, dir. majoras Egidijus Ališauskas. „Lyg sapne Photography”
Aistė Bružaitė ir Lietuvos kariuomenės orkestro muzikantai, dir. majoras Egidijus Ališauskas. „Lyg sapne Photography”

Apie koncertines kankles, kad ir kaip būtų gaila, kalbėti vis dar nėra paprasta. Pirmiausia, šis instrumentas labai jaunas (pirmosios koncertinės kanklės pagamintos tik 1954 m. (!), todėl natūralu, kad per tokį trumpą laiką įsitvirtinti akademinės muzikos kontekstuose nelengva. Antra, ilgą laiką instrumento repertuare vyravo tik pavienių ir išimtinai suinteresuotų kompozitorių kūriniai, kurie nepasižymėjo didele menine verte. Vis dėlto koncertinės kanklės stebėtinai greitai įsiliejo į profesionaliosios muzikos erdvę ir, panašu, neketina tuo apsiriboti.

 

Paskutiniais dešimtmečiais netrūksta rimtų meninių pareiškimų, liudijančių, jog koncertinės kanklės ne tik gali skambėti greta klasikinių instrumentų, bet ir yra pakankamai „subrendusios“ bei turtingos įspūdingiems soliniams koncertams. Maloniai stebina faktas, kad ant scenos matome vis daugiau muzikantų, gebančių pademonstruoti itin aukštą atlikimo lygį. Be to, panašu, jog su koncertinėmis kanklėmis asocijuojamą Jono Švedo ir kitų kūrybą keičia visiškai naujas jaunosios kartos kompozitorių repertuaras, formuojantis naują instrumento veidą.

 

Gruodžio 14 d. „Organum“ koncertų salėje vyko Aistės Bružaitės meno doktorantūros projekto kūrybinės dalies gynimas simboliniu pavadinimu „Koncertinės kanklės. Muzika šiandien“. Turbūt nesuklysime sakydami, jog ši atlikėja yra viena pirmųjų, ėmusių griauti su kankliavimu susijusius stereotipus. Bružaitė nuolat bendradarbiauja su lietuvių ir užsienio kompozitoriais, siekdama ne tik reprezentuoti instrumentą, bet ir inicijuoti naujų kūrinių atsiradimą. Nesunku pastebėti, jog dauguma atliekamų kūrinių neretai dedikuoti pačiai atlikėjai.

 

Apie kanklininkės profesionalumą rašyti nereikia. Laimėjimai tarptautiniuose konkursuose, koncertai didžiosiose scenose kalba patys už save. Turbūt viena svarbiausių Bružaitės sėkmės priežasčių yra ta, jog atlikėja aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose, kuriuose skamba šių dienų kompozitorių opusai. Tokių projektų sėkme buvo galima įsitikinti minėtame koncerte, kuriame skambėjo net penkios (!) premjeros.

 

Vakarą pradėjo Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kompozicija „Vandens atspindžiai“ fortepijonui / kanklėms (2017). Tiesa, išgirdome ne originalų Beinarienės kūrinį, o jos dviejų seniau sukurtų kompozicijų Bružaitės transkripciją įgarsintoms kanklėms su efektais.

 

Nuo pirmųjų akimirkų ėmė stebinti neįprastas grojimo būdas – stygų užgavimas minkštos gumos kamuoliuku, kurį specialiai šiam kūriniui pagamino pati kompozitorė. Įgarsintų kanklių sukurtas aidas, kone išplaukęs garsas iliustratyviai perteikė vandens mirgėjimą. Nederantys, rezonuojantys garsai tarsi pripildė salę paslaptingo rūko, pro kurį buvo galima regėti vandenyje besiskleidžiančius ratilus. Erdvės įspūdį kuriantys pilnų tonų sąskambiai, dėmesys tembrui ir spalvai natūraliai sukūrė aliuziją į Claude’o Debussy kūrybą.

 

Greta šios kompozicijos skambėjo dar keturi publikai jau pažįstami kūriniai. Pirmoji, suomių kompozitoriaus Matti Kontio kompozicija kantelėms „Ką kalba bažnyčios varpai“ (2002) – ypač išraiškingas ir charakteringas, puikiai kanklėms tinkantis kūrinys. Netikėti melodiniai vingiai, lietuviškam melosui svetima charakteristika instrumentui suteikė savitos egzotikos.  

 

Kadangi originalus kanklių repertuaras iki šiol nėra labai turtingas, didelę jo dalį sudaro arfai skirtų kūrinių transkripcijos bei aranžuotės. Taigi išgirdome du arfai skirtus kūrinius: ukrainiečio Valerijaus Kiktos kompoziciją „Mirštantis kentauras“ iš diptiko „Apie Bourdelle skulptūras“ (1972) ir „Vaiduoklišką vežimėlį“ iš siuitos „Nuo Ossijos“ (1968). Nors juose ir nėra naudojamos novatoriškos užgavimo technikos ar kiti šiuolaikinėje kanklių muzikoje įprasti tembriniai efektai, kūriniai yra saviti ir soliniuose pasirodymuose skamba tikrai patraukliai. Pirmą dalį užbaigė Kiros Maidenberg „Nuo Kirkės iki Charibdės“ (2010) ir Kristines Ojala „4 žaidimai“ (2000) kuoklėms.

 

Antroji koncerto dalis skirta kameriniams kūriniams, kur kanklės skamba ansamblyje su kitais instrumentais. Dvi kompozicijos skambėjo pirmą kartą: Lukrecijos Petkutės „Religare“ (2010) smuikui (grojo Konradas Levickis), kanklėms, fagotui (Darius Stoskeliūnas) ir kontrabosui (Donatas Bagurskas) bei Alberto Navicko „Aš ilgai stovėsiu ant kranto, o tu vis plauksi upe“ (2010) smuikui, įgarsintoms kanklėms, fagotui ir kontrabosui. Abu kūriniai panašūs ne tik savo instrumentine sudėtimi, bet ir stilistika. Žaismas pavieniais garsais, tarsi puantilistiniais potėpiais kuriama faktūra pasirodė įdomi, tačiau didelio meninio užmojo juose įžvelgti nepavyko. Kanklės abejuose kūriniuose neatliko ryškesnio vaidmens, tik dar paįvairino tembrinę paletę.

 

Kitokį įspūdį paliko Aleksandro Ryndino „Magister verba“ (2017) smuikui, kanklėms ir violončelei (Tomas Ramančiūnas). Kompozitorius šį kūrinį ėmėsi rašyti susižavėjęs kanklėmis po pažinties su Aiste. Apie autoriaus simpatiją šiam instrumentui liudija tikrai charakteringa, kruopščiai apgalvota ir kartu neįprasta kanklių partija. Pirmosiose dviejose kompozicijose kanklės skambėjo blankiai, o Ryndino kompozicija paliko visiškai kitokį įspūdį. Išgirdome trijų solistų ansamblį. Malonus smuiko ir violončelės duetas ne tik stebino soliniuose epizoduose, bet ir padėjo atsiskleisti kanklių tembro žavesiui, melodingumui. Beje, šiame kūrinyje įdomiai panaudoti stryko siūlai, kuriais kanklininkė „griežė“ už ramstelio. Per šį pasirodymą buvo galima įsitikinti dar vienu Bružaitės, kaip atlikėjos, gebėjimu – rasti melodiją ten, kur jos apskritai nėra. Kiekvienas užgaunamas garsas ar jų serija kupina impresijos, natūralaus ištęstumo. Nors kanklių stygų garsas linkęs greitai gesti, Bružaitė, atrodo, savo kūno kalba kiekvieną garsą kone pratęsia iki pasigirstant naujam.

 

Dar kartais išgirstame abejonių dėl kanklių galimybių, siauro diapazono ar chromatikos ribotumo, bet jų tembras ypač turtingas. Tuo įsitikinti buvo galima koncerto pabaigoje, nuskambėjus dar vienam iki tol negrotam kūriniui – specialiai Bružaitei dedikuotai Šarūno Nako kompozicijai-seansui „Paveikta moteris“ (2017) kanklių rinkiniui ir pučiamųjų instrumentų grupei. Dalyvavo Lietuvos kariuomenės orkestro muzikantai, dirigavo majoras Egidijus Ališauskas. Anot kompozitorius Š. Nako, kūrinio pavadinimas pasiskolintas iš 1974 m. pastatyto amerikietiško filmo, kuriame rodomas paprastos namų šeimininkės gyvenimas, ryšių su artimaisiais eižėjimas ir laipsniškas išprotėjimas. Tačiau, kaip savo feisbuko paskyroje rašė kompozitorius, jį domina ne siužetas, o „nepakeliamai stiprėjanti netikrumo ir bejėgiškumo būsena. Paprasta ir griežta kompozicijos tvarka yra tarsi likimo atitikmuo, kai niekas ir niekad negali būti pakeista, kai nuolankiai paklūstama beviltiškiausioms aplinkybėms.“

 

Iš tiesų, kompozitorius šią idėją pateikė labai raiškiai ir įtikinamai. Kanklių partija, grįsta sustingusia, monotoniška progresija – lyg įkalintos moters gyvenimo atspindys. Kompozicijoje naudojamos trejos kanklės: koncertinės, įgarsintos ir autentiškos. Pasitelkiamas preparuotas derinimas – vienur kuriama neįprasta dermė, kitur instrumentas apskritai netemperuotas. Atlikėjai tenka ir dar vienas vaidmuo – greta kanklių rinkinių pastatyta medinė kėdė tampa mušamuoju instrumentu. Stiprus trenksmas – tarsi požiūrių kaktomuša, skaudus susidūrimas su tikrove, konservatyviu pasauliu, kurį simbolizuoja pučiamųjų instrumentų fonas. Nako kompozicija išties įdomi, ypač todėl, kad susitelkta ne į kanklių, kaip instrumento, solinį dominavimą, bet į idėjos įprasminimą pasirenkant tam neįprastas ir efektingas priemones.

Galima teigti, kad šio koncerto iniciatorei pavyko ne tik pademonstruoti savo, kaip atlikėjos, profesionalumą, bet ir įrodyti, jog kanklės – itin plačias atlikimo galimybes turintis instrumentas – šiuolaikinės muzikos kontekstuose įgauna naują statusą.

Aistė Bružaitė ir Lietuvos kariuomenės orkestro muzikantai, dir. majoras Egidijus Ališauskas. „Lyg sapne Photography”
Aistė Bružaitė ir Lietuvos kariuomenės orkestro muzikantai, dir. majoras Egidijus Ališauskas. „Lyg sapne Photography”
Aistės Bružaitės rečitalio akimirkos. „Lyg sapne Photography”
Aistės Bružaitės rečitalio akimirkos. „Lyg sapne Photography”
Aistės Bružaitės rečitalio akimirkos. „Lyg sapne Photography”
Aistės Bružaitės rečitalio akimirkos. „Lyg sapne Photography”
Aistės Bružaitės rečitalio akimirkos. „Lyg sapne Photography”
Aistės Bružaitės rečitalio akimirkos. „Lyg sapne Photography”
Aistės Bružaitės rečitalio akimirkos. „Lyg sapne Photography”
Aistės Bružaitės rečitalio akimirkos. „Lyg sapne Photography”
Aistės Bružaitės rečitalio akimirkos. „Lyg sapne Photography”
Aistės Bružaitės rečitalio akimirkos. „Lyg sapne Photography”