Mūsų laikų duetas

Kūrybinis profesorių violončelininko Rimanto Armono ir pianistės Irenos Uss-Armonienės tandemas jau keturis dešimtmečius žavi profesine meistryste, atliekamų programų daugiabriauniškumu, gausiomis lietuvių kompozitorių premjeromis, įvairiapuse kultūrine bei pedagogine veiklos sklaida. Apie kūrybines inspiracijas bei meninius prioritetus ir kalbamės su ansamblio atlikėjais.

Kas paskatino pradėti muzikuoti drauge?

Rimantas Armonas: Matyt, kad meilė. Ir meilė ne tik muzikai.

Irena Uss-Armonienė: Studijų metais mums tiesiog patiko drauge muzikuoti, o baigiamąjį kamerinio ansamblio egzaminą jau grojome drauge. Ypatingai įsimintinas pirmasis koncertas filharmonijos organizuotame koncertų cikle įvyko 1977 m. Panevėžyje, režisieriaus Juozo Miltinio vadovaujamame teatre. Atvykus į koncertą, teatro salės prieigose pamatėme minią jaunų žmonių – stoviniuojančių, sėdinčių ant palangių, nebetelpančių salėje. Kai vadybininkės paklausėme, koks dar renginys šiandien čia vyksta, ji atsakė, kad jie visi atėjo pasiklausyti mūsų!

Duetas – lyg gyvas organizmas: auga, bręsta, keičiasi. Gal galėtumėte įvardyti programinius pokyčius, vykusius per bendro darbo metus?

R. A.: Pradėjome, žinoma, nuo klasikinio repertuaro ir tos muzikos, kuri buvo mums aktuali. Klasikinį repertuarą reiktų traktuoti plačiąja prasme: tai ir studijų metais, ir pora vėlesnių dešimtmečių grotas barokas, klasicizmas, romantizmas, XX a. muzika. Vėliau repertuarinė ašis keitėsi: mus veikė ir modernėjančios technologijos, besikeičiantis informacijos prieinamumas, su Nepriklausomybės atkūrimu atsivėrusios naujos galimybės. Koncertuose atsirado ir teminės programos „Baltijos šalių kompozitorių muzika“, „Lietuvių kompozitorių muzika“, „Rytų Europos muzika“, „XXI amžiaus link“. Pastaraisiais metais esame susikoncentravę į dabarties kompozitorių kūrinių atlikimą.

I. A: Tokį pokytį lėmė ir aktyvus bendradarbiavimas su Lietuvos kompozitorių sąjunga, dalyvavimas šiuolaikinės muzikos festivaliuose, kūrybinis bendravimas su pačiais kompozitoriais, pirmiausia su Juozu Širvinsku, Juliumi Andrejevu. Vėliau kompozitoriai ėmė rašyti kūrinius būtent mūsų ansambliui. Pirmosios dedikacijos buvo Valentino Bagdono „Legenda ir scherzo“, Justino Bašinsko „Vandenio baladė“. Lietuvių kompozitorių opusai, skirti violončelei ir fortepijonui, jau daugiau nei dešimtmetį karaliauja mūsų repertuare, o po koncertų, ypač užsienyje, klausytojai priėję klausia, kur galima gauti natų. Kadangi dažniausiai grojome iš rankraščių, atsirado poreikis įrašyti ir išleisti atliekamus kūrinius. Pagrindinį mūsų lietuviškos muzikos sklaidos modelį ir misiją galima įvardyti taip: atlikti kūrinį, parengti jo redakciją, išleisti natas ir jį įrašyti į garso plokšteles. Esame išleidę per 20 mūsų atliekamų lietuvių kompozitorių kūrinių natų. Pastaraisiais metais aš iniciavau natų seriją „Lietuvių kamerinė vokalinė muzika“, o Rimantas – „Lietuvių muzika styginiams“.

R. A.: Taip kūrinys įgauna pilnavertį savarankišką gyvenimą.

Jubiliejinio koncerto programa „Lietuviškas rapsodas“, kuri gruodžio 17 d. nuskambėjo Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, sudaryta vien iš lietuvių autorių kūrinių. Kas lėmė būtent tokį pasirinkimą?

R. A.: Visada itin įdomu tai, kas nauja, negirdėta. Tai tarsi savotiškas mūsų ligšiolinės veiklos ir repertuarinio pasirinkimo sforzando. Tačiau jubiliejinio vakaro kūriniai mums yra ir brangiausi. Broniaus Kutavičiaus „Perpetuum mobile“, sukurtas 1979 m., savo meistriška kompozicija iki šiol puošia bet kokią programą. Užburia savo nuotaika ir turi hipnotizuojančių galių Anatolijaus Šendorovo „Keturios miniatiūros“, „Dvi Sulamitos giesmės“, Jurgio Juozapaičio „Nostalgija“, Vytauto Germanavičiaus „Haiku“, Vytauto Barkausko „Suite de concert“. O koks nuostabus Čiurlionio kūrinių aranžuočių (Juozo Čelkausko) skambėjimas! Koncertas pasipildė ir dviem premjeromis: Zitos Bružaitės „Šimtais kristalų į tavo dangų krisiu...“ ir Vidmanto Bartulio „Barkarole“. Kiekvienas kūrinys mums artimas, prasmingas, na o klausytojai dar kitaip suvokia atliekamų kūrinių savastį.

Esate žinomi ne tik kaip dueto atlikėjai, bet ir kiekvienas atskirai. Kaip skirtingos atlikimo sritys papildo viena kitą? Gal galėtumėte prisiminti labiausiai įsiminusius savo koncertus?

I. A.: Per tiek bendro kūrybinio kelio metų mes pakankamai pažįstame ir jaučiame vienas kitą. Jei dueto programa atliekama ne pirmą kartą, daugiausia pokalbių ir diskusijų kyla būtent po koncerto, lyg vėl naujai jungtųsi muzikiniai elementai ir rezultatas nuo to įgytų skirtingus pavidalus. Mūsų motto: esame savo laikmečio atlikėjai ir turime groti bei propaguoti savo amžininkų muziką. Bet prie XXI amžiaus kūrybos priėjome „išlukštenę“ ankstesnių amžių, epochų ir stilių muziką.

R. A.: Žinoma, mūsų koncertinė veikla neapsiriboja grojimu duete. Per daugelį metų teko groti įvairiausių žanrų muziką, koncertuoti su puikiais atlikėjais – smuikininkais Raimundu Katiliumi, Ingrida Armonaite, Vilhelmu Čepinskiu, pianistais Petru Geniušu, Aleksandru Palejumi, altininkais Jone Kaliūnaite, Rolandu Romoslausku. Svarbus mano veiklos baras – solo koncertai su orkestru, bendradarbiaujant su dirigentais Juozu Domarku, Sauliumi Sondeckiu, Modestu Pitrėnu, Olivier Grangeanu (Prancūzija), Pavelu Bermanu, Borisu Raiskiu. Ypač įsimintinas A. Šenderovo Koncerto violončelei ir simfoniniam orkestrui atlikimas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant maestro Juozui Domarkui. Šį kūrinį autorius dedikavo Armonų dinastijai, o fortepijono solo partiją jame atliko Irena Uss. Įdomi kūrybinė patirtis – griežimas violončelių ansambliuose (nuo dviejų iki tūkstančio) bei violončelių orkestruose. Įsimintinas koncertas įvyko 2005 m. Japonijoje (beje, kompozitoriaus Rodiono Ščedrino kvietimu), pasauliniame violončelininkų kongrese, kai diriguojant maestro Mstislavui Rostropovičiui buvo atlikti kūriniai tūkstančiui (!) violončelių. Brangūs prisiminimai iš jubiliejinių koncertų filharmonijoje, kur dalyvavo 30 mano studentų bei absolventų, ir šimto violončelių koncertas, surengtas šiais metais tarptautiniame violončelių festivalyje Klaipėdoje.

I. A.: Gaila, kad tūkstančio fortepijonų viename koncerte nebūna... Man maloniausi prisiminimai – iš muzikavimo ansambliuose su prancūzų violončelininku Yvanu Chiffoleau, belgų violončelininku Jeroenu Reulingu, dainininkėmis Judita Leitaite, Regina Maciūte, Gražina Apanavičiūte, Jullie Nesralah (Kanada), smuikininkais Martynu Švėgžda von Bekkeriu, Ačiu Banku (Kanada). Ypač malonu prisiminti koncertą su violončelininku, tarptautinių konkursų laureatu, sūnumi Edvardu violončelės festivalyje Mstislavo Rostropovičiaus garbei Kronberge (Vokietija), į kurį jis buvo pakviestas kaip „Landgraf von Hessen“ premijos laureatas. Na ir, žinoma, Armonų fortepijoninio trio, su smuikininke Ingrida Armonaite-Galiniene, veikla, kurios trisdešimtmetį minėsime 2018 metais. Įsimintinas Armonų trio koncertas, transliuotas 2003 m. per „Euroradiją“ septyniolikai šalių. Prasmingas mano veiklos baras – dalyvavimas tarptautiniuose Eurepean Lied forumuose, kuriuose Lied atlikimo meno pedagogai iš daugelio Europos aukštųjų muzikos mokyklų dalinasi savo patirtimi. Tai puiki galimybė skleisti lietuvių kamerinę vokalinę muziką bei pažinti kitų šalių kompozitorių kūrybą. Negaliu nepaminėti interpretacijos meistriškumo kursų Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos, Belgijos, Švedijos, Olandijos, Latvijos, Baltarusijos aukštosiose muzikos mokyklose, kuriems esame kviečiami vadovauti.

Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriai, patirtį perduodantys jaunajai atlikėjų kartai. Gal galėtumėte įvardyti pagrindinius savo pedagogikos principus?

R. A.: Pirmiausia, stengiuosi įtvirtinti violončelės atlikimo „bazę“ – griežimo mokyklos pagrindus. Svarbiausia, kad privalomi išmokti kanoniniai dalykai nenustelbtų individualumo, precizikos reikalavimas neužgesintų kūrybingumo. Per ilgus pedagoginio darbo metus supratau, kad daug svarbių pedagoginių tiesų suprantama neiškart. Labai vertinu darbštumą, sąžiningumą.

I. A.: Suprantame, jog mūsų darbus tęs mokiniai, kurie galbūt mąstys panašiai kaip mes. Pedagoginiame darbe daug ko ir pats išmoksti, juk ateina labai skirtingi studentai ir su kiekvienu pats įgyji naujos patirties. Interpretacinių sprendimų ieškojimas, tuo pat metu išsaugant atlikėjo individualybę, kai visiems negali taikyti vienodų metodų ar reikalavimų, teikia kūrybinių impulsų. Mokiniai – tai savotiškas mūsų kapitalas, labai didžiuojuosi visais savo auklėtiniais, meno daktarais, licenciatais, kurie dabar patys dėsto ir yra profesionalūs atlikėjai, koncertmeisteriai, išsibarstę ne tik po Lietuvą, bet ir užsienyje ir garbingai atstovaujantys Lietuvai tarptautiniuose konkursuose.

Ko palinkėtumėte savo klausytojams?

I. A.: Norėtųsi, kad publika pamiltų tai, kas miela mums. Jei po koncerto klausytojai išeina laimingi – ir mes esame laimingi.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino ir parengė Agnė Jurkūnienė