Kultūra

Vasario pradžioje „Gazeta Wyborcza“, „Le Nouvel Observateur“, „L’Espresso“, „Der Standard“, „Die Tageszeitung“, „Los Angeles Review of Books“ išspausdino Sławomiro Sierakowskio pokalbį su filosofu Slavojumi Žižeku, kuris vadinamas paskutiniuoju tikru filosofu. Žižekas (g. 1949 m. Liublianoje) – provokatorius ir revoliucionierius, Markso ir Lenino gerbėjas, postmodernizmo, kapitalizmo, bedančio liberalizmo, politkorektiškumo, sveiko gyvenimo būdo ir kitokių reiškinių (sąrašas būtų ilgas) kritikas. Kai situacija tampa sudėtinga, žmonės vis dar kreipiasi į išminčius, kad šie ją padėtų suprasti. Tačiau Žižekas mėgsta sakyti: „Neduodu aiškių atsakymų net į paprasčiausius, pačius nuoširdžiausius klausimus. Mėgstu komplikuoti problemas ir nekenčiu paprastų pasakojimų. Jie įtartini. Tai automatiška mano reakcija.“ Oponentus labiausiai nervina Žižeko kompetencija ir visapusiškumas. Pastarasis bruožas ir daro Žižeką išskirtinį. Jis sugrąžina filosofijai tikrąjį lygmenį – bando kritiškai vertinti beveik visus žmogaus veiklos aspektus. Pokalbį spausdiname gerokai sutrumpintą.

Skaityti toliau >>

Nr. 16 (1122), 2015-04-23 | Pasaulyje | Pašnekesiai | Kultūra

Vilniaus romantikas

Mirė Tadeuszas Konwickis

Sausio 7 d. Varšuvoje mirė Tadeuszas Konwickis – lenkų rašytojas ir kino režisierius. Save jis dažnai vadindavo „gudriu lietuviu“, o knygose nuolat prisimindavo savo vaikystės Kolonia Wilenska (taip anksčiau vadinosi Pavilnys) ir Vilnių.

Konwickis gimė 1926 m. Naujojoje Vilnioje, anksti neteko tėvo, augo pas giminaičius, mokėsi Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje, karo metais buvo „Armia Krajowa“ partizanas – iš pradžių kovojo prieš nacius, paskui – prieš rusus. 1945 m. su padirbtais dokumentais repatrijavo į Lenkiją.

Interviu Annai Bikont ir Joannai Szczęsnai Konwickis yra sakęs: „Kai važiavau iš Vilniaus į Lenkiją, turėjau partizanų adresus ir kontaktus. Tačiau pamačiau visai kitą pasaulį. Jauni žmonės tada jautė siaubingą gyvenimo alkį. Tada buvo moralinis pakilimas, nusiteikimas, kad pasaulį galima pakeisti. Gyvenau moralinėje ekosferoje, įtampų atmosferoje. Todėl man buvo lengva priimti tą pasiūlymą pagerinti pasaulį, kurį nešė marksizmas. Dar būnant įsitikinusiam, kad kvailas pasaulis atvedė prie karinės katastrofos. Man atrodė, kad ištrūkti iš tos katastrofos, taip pat ir moralinės, padės utopija.“

Skaityti toliau >>

Nr. 2 (1108), 2015-01-16 | Kinas | In memoriam | Kultūra

Agnė Narušytė

Laikraštis

Prieš Kalėdas 2014-aisiais

Visiems rašantiems pažįstama vadinamoji balto lapo baimė. Pastebėjau, kad ji jaučiama tik A4 formatui. Nes kai reikia kas savaitę užpildyti du dvigubai didesnius laikraščio lapus, baimė nebeima. Tada tavo viduje įtempiama spyruoklė, kuri tolygiai atsileisdama suka smegenis ir rankas taip, kad penktadienį atsirastų laikraštis. Sekmadienio vakare tave vėl prisuka. Kaip jau supratote, tapau laikrodžiu. O laikrodžiai nieko nebijo. Jie tiesiog eina. Tiksėdami tekstais.

Bet vis tiek jie vėluoja. Su kuo besusitikčiau paskutinį metų mėnesį, pokalbis visada būna tas pats kaip šis su Ernestu Parulskiu:

– Kaip sekasi?

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1106), 2014-12-19 | Dailė | Kultūra

Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, iš segmento „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Rindzevičiūtė

Migracija, „mėsos planeta“ ir skurdo technologijos

Skerdyklų istorija ir antropocena

Parašyti šį esė įkvėpė seminaras su Egidijumi Aleksandravičiumi, surengtas Paryžiaus politikos mokslų institute šių metų spalio 17 dieną. Daugiau nei šešių šimtų puslapių veikale „Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija“ (2013) Aleksandravičius į vieną pasakojimą sudėjo individualias Lietuvos gyventojų trajektorijas ir istorijas – migrantų, kuriuos likimas nubloškė į pačius įvairiausius pasaulio kraštus nuo Tasmanijos iki Irano ir Urugvajaus. Tačiau mano tikslas yra priešingas Aleksandravičiaus užduočiai – užuot sutelkusi dėmesį į chimeriškos lietuvybės išlaikymą, siūlau pažvelgti plačiau, pamėginant suprasti, kaip Lietuvos gyventojų judėjimą nulėmė besikurianti globali ekonomika ir kaip jis savo ruožtu prisidėjo prie vieno svarbiausių pasaulinio pokyčio – globalios klimato kaitos.

Egidijus Aleksandravičius romantizuoja globalią lietuvių migracijos istoriją kaip pastangas išgyventi bei išlaikyti patriotišką politinės Lietuvos dvasią, o lietuvių migracijos istorija gali būti perrašoma ir kaip globalių techninių sistemų atsiradimo istorija, stumianti žmoniją į sunkiai suvokiamos ir nepasiduodančios kontrolei rizikos zoną. Nuo XIX a. Lietuvos gyventojus užsienin varė įvairios priežastys: ir skurdas namuose, ir nederliaus metai Karaliaučiuje, ir politinės kovos Rusijos imperijos viduje, bet emigracijos srautus, kaip parodo Aleksandravičius, valdė anaiptol ne stochastinis Brauno judėjimas, o it magnetu pritraukė besivystančios naujos, globalios techninės sistemos: metalai ir anglies kasyklos bei jautienos pramonė.

Skaityti toliau >>

Nr. 40 (1101), 2014-11-13 | Tarp disciplinų | Istorija | Kultūra

Senoji Klaipėdos skerdykla. Archyvinė nuotrauka

Valdas Janulis, Klaipėdos skerdyklos rekonstrukcijos projekto vizualizacija. V. Janulio nuotr.

Klaipėdos skerdykla, paversta sporto ir sveikatingumo centru „Impuls“. A. Pilaitienės nuotr.

Jurgita Ludavičienė

6 pt: pastangos knygos labui

Įspūdžiai iš tarptautinės konferencijos, skirtos knygos menui

Knygynai Lietuvoje lūžta nuo produkcijos; viršelių margumynas, skirtas priblokšti ir patraukti skaitytoją, dažnai veikia priešingai. Įžengęs į knygyną, potencialus pirkėjas bejėgiškai apsidairo ir sprunka šalin – paklydęs tarp agresyvių šriftų, spalvų, nieko nesakančių ar atvirkščiai – vulgariai besisiūlančių ir klaidinančių – viršelių. Tuo tarpu tipografika – atskira meno sritis, formuojanti kiekvieno mūsų, kaip skaitytojo, vaizdinių pasaulį. Dažnai kur kas stipriau, nei mums atrodo. Tačiau Lietuvoje retas susimąsto apie tai, ką galima papasakoti šrifto dydžiu ar spalva, interlinija etc. Kaip netinkamai parinktos raidės gali nužudyti bet kokį norą skaityti tekstą ar atvirkščiai – priverčia atkreipti dėmesį į užrašą, leidinį, plakatą ar knygą, kurios galbūt niekuomet nebūtum paėmęs į rankas. Nors knygos lietuviams išties svarbios; tuo kasmet galima įsitikinti per Vilniaus knygų mugę, kai kaskart sau pasakau: lietuviai yra knygos tauta. Bet kaip atkreipti dėmesį ne tik į knygų turinį, bet taip pat į jų (ir apskritai spaudos) pavidalą? Kaip suvesti draugėn knygos žmones plačiąja prasme – leidėjus, knygos menininkus, dizainerius, spaustuvininkus, studentus, galiausiai – skaitytojus?

Skaityti toliau >>

Nr. 38 (1099), 2014-10-29 | Dailė | Kultūra

Lietuvos knygos menininkas Tomas Mrazauskas skaito pranešimą „Fiasko“. M. Puidos nuotr.

Vokietijos leidyklos „Aufbau“ gamybos vadovė Renate Stefan pasakoja apie knygos atsiradimo užkulisius. M. Puidos nuotr.

Vilniaus dailės akademijos grafikos katedros profesorius Kęstutis Vasiliūnas pasakoja apie dailininko knygos fenomeną. M. Puidos nuotr.

Knygos dizaineris iš Šveicarijos Rolandas Stiegeris skaito pranešimą „Iš vidaus išorėn“. M. Puidos nuotr.

Dizaineris iš Jungtinių Amerikos Valstijų Davidas Carsonas demonstruoja jokioms taisyklėms nepaklūstantį dizainą. M. Puidos nuotr.

Davidas Carsonas skaito pranešimą „Neapsiribok“. M. Puidos nuotr.

Kora Ročkienė

Laisvė ir demokratija naikina inteligentus

Pokalbis su Nobelio literatūros premijos laureatu Mario Vargasu Llosa

Mario Vargasas Llosa – pasaulio pilietis. 1936 m. gimęs Peru, vaikystę jis praleido Bolivijoje, jaunystę – Peru, paskui keliolika metų gyveno Madride, Paryžiuje, Londone ir Barselonoje. Rašytojas yra klajoklis, jis nuolat keliauja, skaito paskaitas, susitinka su skaitytojais, dalyvauja konferencijose. Vargasas Llosa visada aplanko vietas, apie kurias rašo, – Braziliją, Kongą, Airiją, Peru džiungles. Jis nuolat skaito ir rašo romanus, feljetonus, reportažus. Kartais Vargasas Llosa slepiasi nuo pasaulio: tada tik žmona, agentė, sekretorė ir trys suaugę vaikai žino, kur jo ieškoti.

2010 m. Vargasas Llosa – romanų „Miestas ir šunys“, „Pokalbis katedroje“, „Tetulė Chulija ir rašeiva“ autorius – buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. 1990 m. rašytojas dalyvavo Peru prezidento rinkimų kampanijoje. Tada jis pralaimėjo Alberto Fujimori, kurio kritiku liko iki šiol. Vargasas Llosa – seno sukirpimo intelektualas. Jis jaučiasi sąmoningu savo laikų stebėtoju bei kritiku, akylu žiūrovu bei viešo gyvenimo dalyviu. Vargasas Llosa įsitikinęs, kad tai irgi rašytojo pašaukimas.

Kitaip nei jo kolegos Gabrielis García Márquezas, Julio Cortazaras ar Carlosas Fuentesas, kurių idėjų tėvyne tapo Kuba po 1959-ųjų revoliucijos, Vargasas Llosa nesitaikstė su stalinizmu ar invazija į Čekoslovakiją 1968-aisiais, nors ir buvo kairiųjų pažiūrų. Jis – demokratas ir liberalas, bet Lotynų Amerikoje dažnai kaltinamas dešiniosiomis pažiūromis. Savo mokytojais jis laiko Karlą Popperį, Isaiah Berliną, Albert’ą Camus, André Malraux, o ne Jeaną-Paulį Sartre’ą, Louis Althusserą, György Lukacsą ar Antonio Gramsci.

Maciejus Stasińskis susitiko su rašytoju Paryžiuje, Lotynų kvartale, bute, kuriame Vargasas Llosa jau dešimt metų užsisklendžia rašyti. Pokalbį su rašytoju, išspausdintą dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, pateikiame sutrumpintą.

Skaityti toliau >>

Nr. 37 (1098), 2014-10-23 | Knygos | Pasaulyje | Kultūra

Loreta Glebavičiūtė

Legendinis Vilniaus daktaras

Prisimenant Cemacho Šabado gyvenimą

Nuo rugsėjo pradžios iki spalio Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės“. Parodoje siekiama atidžiau pažvelgti į išskirtines to meto asmenybes ir iškelti naujų klausimų. Pavyzdžiui, ar gerai žinome Vilniuje, Mėsinių g., gyvenusį žydų visuomenės veikėją, daktarą Cemachą Šabadą. Jis buvo ne tik garsus gydytojas, bet ir švietėjas, humanistas, žydų bendruomenės lyderis, tapęs miesto legenda ir net Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ personažo prototipu. Šiemet pažymimas labdaringo daktaro 150-ies metų jubiliejus.

Cemachas Šabadas gimė 1864 m. vasario 5 d. Vilniuje, smulkaus prekybininko šeimoje. Gydytojo specialybę įgijo Maskvos universiteto medicinos fakultete, baigęs universitetą kartu su kitais gydytojais išvyko kovoti su Pavolgyje, Urale ir Vakarų Sibire siautėjančiomis dėmėtosios šiltinės ir choleros epidemijomis. Dalyvavo likviduojant prasidėjusios choleros epidemiją Švenčionyse. Už mokslinį ir praktinį darbą, skirtą cukraligės tyrimams, Maskvos universitete 1894 m. Šabadui buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Jis buvo beveik atradęs insuliną. Šioje srityje jo pavardė rašoma šalia gydytojo Josepho von Meringo ir kitų. Tais pačiais metais jaunas gydytojas grįžo į Vilnių, dirbo miesto žydų ligoninėje. Jo namai stovėjo tuometinėje Pohuliankos gatvėje (dabartinėje J. Basanavičiaus).

Skaityti toliau >>

Nr. 33 (1094), 2014-09-23 | Istorija | Kultūra

Vilnius, Pilies gatvė. XX a. pr. Iš LMAVB archyvo

Paminklas Cemachui Šabadui vaikų sanatorijos kieme (skulptorius S. Šmurla)

Knygos „Daktaras Aiskauda“ (aut. Kornejus Čiukovskis) viršelis. 1957 m.

Romualdas Kvintas, paminklas Cemachui Šabadui. 2007 m.

LDID

Reorganizacija ar pasikėsinimas į Lietuvos kultūros paveldą?

Viešas pareiškimas

Vyriausiojo archyvaro tarnyba 2014 m. liepos 24-ąją pranešė, kad „liepos 2 dienos nutarimu Nr. 621 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės archyvus“ Vyriausybė pritarė valstybės archyvų pertvarkai, įgyvendinant Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 m. programoje numatytą siekį didinti vykdomosios valdžios sistemos įstaigų efektyvumą, mažinti įstaigų, kuriose dirba mažiau kaip 20 darbuotojų, skaičių“. Į reorganizuojamųjų sąrašą pateko ir Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau LLMA), kuriame šiuo metu yra 19 darbuotojų (žr. www.archyvai.lt). Sprendimą nulėmė akla statistika: mažiau nei 20 darbuotojų, būtina inkorporuoti į didesnę struktūrą. Tačiau formalių valdžios nurodymų vykdymui aukojami daug svarbesni dalykai: laiko patikrintas būdas telkti ir pritaikyti vartotojų poreikiams reikšmingą nacionalinio kultūros paveldo dalį – kultūros įstaigų, organizacijų ir atskirų veikėjų archyvus. Visiškai nepaisoma, kad LLMA yra geriausiai Lietuvoje tvarkomas valstybinės reikšmės archyvas, turintis savo specifiką ir reikalingus aukštos kvalifikacijos specialistus – archyvarus, kurie yra ir kultūros darbuotojai, puikiai išmano XIX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvos kultūros situaciją, meno procesus, nuolat domisi rašytojų, poetų, dramarturgų, muzikų, dailininkų, fotomeninkų, choreografų, šokėjų, scenografų, aktorių, režisierių ar architektų kūryba.

Skaityti toliau >>

Nr. 29 (1090), 2014-08-09 | Kultūra | Kronika | Mums rašo

Linas Vildžiūnas

Ar pasiliko atskirtas?

Icchokas Meras (1934–2014)

Vienas labiausiai gerklę gniaužiančių Icchoko Mero apsakymų man yra „Paskutinė vakarienė“. Trumpas, devynių puslapių, jame nepaprastai taupia prisiminimų fragmentų forma perteikta ir negyjanti Katastrofos trauma, ir dvigubo (ar net trigubo – žydo, lietuvio, izraeliečio) likimo našta. Pacituosiu šio apsakymo pabaigą. Manau, Jis neprieštarautų.

Skaityti toliau >>

Nr. 11 (1072), 2014-03-20 | Kultūra | In memoriam

Aistė Galaunytė

Tikrovės dekonstrukcijos

Pokalbis su Nerija Putinaite

Pastaraisiais metais, ypač kai kalbama apie meną, pastebėjau tendenciją parodyti, kad sovietinis pasaulis buvo „normalus pasaulis“. Beveik normalus pasaulis. Sakoma, kad buvo kai kurių dalykų, prie kurių menininkai turėję prisitaikyti, jie gudravę, kartais apgaudinėdavę... Bet iš esmės tai buvęs normalus gyvenimas. Kai kada nurodoma, kad ir šiandien esą vienokių ar kitokių apribojimų menininkų kūrybai.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1069), 2014-02-25 | Tarp disciplinų | Kultūra

Kultūra

Kora Ročkienė

Artėja naujieji viduramžiai

Slavojus Žižekas apie ateitį

Vilniaus romantikas

Mirė Tadeuszas Konwickis

Agnė Narušytė

Laikraštis

Prieš Kalėdas 2014-aisiais

Eglė Rindzevičiūtė

Migracija, „mėsos planeta“ ir skurdo technologijos

Skerdyklų istorija ir antropocena

Jurgita Ludavičienė

6 pt: pastangos knygos labui

Įspūdžiai iš tarptautinės konferencijos, skirtos knygos menui

Kora Ročkienė

Laisvė ir demokratija naikina inteligentus

Pokalbis su Nobelio literatūros premijos laureatu Mario Vargasu Llosa

Loreta Glebavičiūtė

Legendinis Vilniaus daktaras

Prisimenant Cemacho Šabado gyvenimą

LDID

Reorganizacija ar pasikėsinimas į Lietuvos kultūros paveldą?

Viešas pareiškimas

Linas Vildžiūnas

Ar pasiliko atskirtas?

Icchokas Meras (1934–2014)

Aistė Galaunytė

Tikrovės dekonstrukcijos

Pokalbis su Nerija Putinaite