7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kultūra

Ar Donelaitis yra atėjęs į lietuvių kultūrą?

Pokalbis su lietuvių literatūros istoriku Sigitu Narbutu

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje atidaryta paroda, skirta Kristijono Donelaičio gyvenimui, kūrybai ir rašytinio palikimo sklaidai. Švenčiant lietuvių grožinės literatūros pradininko 300 metų jubiliejų, 2014-ieji valstybiniu mastu paskelbti šios iškilios asmenybės metais. Pagarbą Donelaičiui žymi ne tik parodos, renginiai Lietuvoje, bet ir UNESCO – jubiliejinės gimimo metinės įtrauktos į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą. Šio jubiliejaus ir parodos proga kalbamės su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriumi, lietuvių literatūros istoriku, bibliografu, vertėju, humanitarinių mokslų daktaru Sigitu Narbutu.

 

Knyga „Gromata vieno gaspadoriaus būrams apie ganyklų perdalijimo naudą“. Iš vokiečių kalbos vertė Kristijonas Donelaitis. LMAVB
Knyga „Gromata vieno gaspadoriaus būrams apie ganyklų perdalijimo naudą“. Iš vokiečių kalbos vertė Kristijonas Donelaitis. LMAVB
Laukstyčių (Lochstedt) pilies griuvėsiai tuoj po mūšių (1945). Čia rastas Kristijono Donelaičio „Metų“ rankraštis, keli profesoriaus Martyno Liudviko Rėzos rankraščiai ir nemažai senovinių spaudinių lietuvių kalba. LMAVB
Laukstyčių (Lochstedt) pilies griuvėsiai tuoj po mūšių (1945). Čia rastas Kristijono Donelaičio „Metų“ rankraštis, keli profesoriaus Martyno Liudviko Rėzos rankraščiai ir nemažai senovinių spaudinių lietuvių kalba. LMAVB
„ Duonelaičio raštai“, mokykloms parinko ir paaiškino M. Biržiška, 2-oji laida, Kaunas; Vilnius: „Švyturio“ b-vė, 1921. Lietuvių mokslo draugijos leidinys. LMAVB
„ Duonelaičio raštai“, mokykloms parinko ir paaiškino M. Biržiška, 2-oji laida, Kaunas; Vilnius: „Švyturio“ b-vė, 1921. Lietuvių mokslo draugijos leidinys. LMAVB
Elvyda Lazauskaitė

Etninės savimonės dalis

Paroda „Sesė sodų sodina“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje

 

Šiaudiniai puošmenys – liaudies kultūros reiškinys, leidžiantis pažinti tautos kūrybingumą ir pasaulėžiūrą. Būdingas lietuvių tradicinės kultūros bruožas buvo aplinkos šventinimas ir jos daiktų, įtrauktų į kalendorinių, šeimos ir gamtos virsmų švenčių apeigas, pavertimas simboliais. Lietuviai tikėjo, kad aplinka geba suderinti žmogaus gyvenimą, padeda siekti grožio ir dvasios darnos. Tikėjo, kad dar baltų liaudies mene vyravę medžių, dangaus šviesulių ar paukščių simboliai gali paveikti žmogaus gyvenimą.

 

Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Bronė Gricienė, Šiauliai. A. Baltėno nuotr.
Bronė Gricienė, Šiauliai. A. Baltėno nuotr.
Elvyra Ona Abramovienė, Anykščių rajonas. A. Baltėno nuotr.
Elvyra Ona Abramovienė, Anykščių rajonas. A. Baltėno nuotr.
Julija Šlajienė, Jonava. A. Baltėno nuotr.
Julija Šlajienė, Jonava. A. Baltėno nuotr.
Margarita Macijauskienė, Klaipėda. A. Baltėno nuotr.
Margarita Macijauskienė, Klaipėda. A. Baltėno nuotr.
Marija Liugienė, Vilnius. A. Baltėno nuotr.
Marija Liugienė, Vilnius. A. Baltėno nuotr.
Marija Pivorienė, Vilnius. A. Baltėno nuotr.
Marija Pivorienė, Vilnius. A. Baltėno nuotr.
Vida Sniečkuvienė, Vilkija. A. Baltėno nuotr.
Vida Sniečkuvienė, Vilkija. A. Baltėno nuotr.
LTMKS

Dėl viešo Nacionalinės kultūros ir meno premijos kandidato Artūro Railos šmeižto

Atsakymas į melagingą straipsnį dienraštyje „Respublika“

 

 

LR kultūros ministerijai

LR kultūros ministrui

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai ir jos pirmininkui Alfredui Bumblauskui

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentui Kornelijui Plateliui

Dienraščio „Respublika“ redakcijai

 

Vilnius, 2013 m. gruodžio 13 d.      

Viešas laiškas

 

2013 m. gruodžio 10 d. dienraštyje „Respublika“ išspausdintame straipsnyje „Šįsyk kultūros nepritrūko“ (2013 gruodžio mėn. 10 d.) pateikiama melaginga informacija apie Nacionalinei kultūros ir meno premijai nominuotą vizualaus meno kūrėją Artūrą Railą ir jo kūrybą. Į žurnalistės Danutės Šepetytės parengtą straipsnį inkorporuotas viešas kultūros ir mokslo veikėjų pareiškimas, kuriame skelbiami klaidinantys faktai apie šio kūrėjo kūrybą ir biografiją. Šiuo viešu laišku norime paneigti visuomenę klaidinančius faktus ir kvestionuoti kai kurias pamatines pareiškimo autorių nuostatas nacionalinės kultūros politikos bei kultūros ir meno premijų atžvilgiu. 

 

LKT inf.

Dėl Lietuvos kultūros tarybos skelbiamos kultūros ir meno sričių ekspertų atrankos

www.ltkt.lt

Lietuvos kultūros taryba, vadovaudamasi kultūros ir meno sričių bei teritorijų atstovavimo įvairovės principu, skelbia kultūros ir meno sričių ekspertų atrankos konkursą.


Kultūros tarybos  sudarytos  ekspertų darbo grupės vertins kultūros ir meno programų, projektų ir kitokių priemonių, pretenduojančių gauti Kultūros tarybos administruojamo Kultūros rėmimo fondo finansavimą, dokumentus teikdamos dėl jų savo motyvuotas išvadas.

Regimantas Tamošaitis

Paulius Normantas ir kalnų dvasingumo turtai

Apmąstymai ekspozicijoje „Budos šviesa“ VDA galerijoje „Akademija“

 

Paulių Normantą pirmiausia matau kaip žemaitį: kietas, užsispyręs, atkakliai tempiantis dvasines budizmo kultūros vertybes į Lietuvą. Tai tipiško kaimo žmogaus įprotis pamatyti, kas yra vertinga, turėti tuos vertingus dalykus, apsirūpinti, parsinešti namo, į savo kiemą, į Lietuvą. Ir niekas to įpročio nepakeis, ypač jeigu esi žemaitis.
Spėju, kad žemaitis Paulius pabėgo į budizmo kraštus, kad išsigelbėtų nuo savo paties chaoso ir suvaldytų nežabotą energiją. Tik kalnai, reikia manyti, užgrūdina ir drausmina.
Šiuo požiūriu Paulius mano akyse kaip ir nėra tikras budistas. Jam svarbu ne tik pamatyti ir įsidėti į širdį, bet ir turėti. Taip pat jis savo laikyseną deklaruoja kaip Budos kareivio kelią. Manau, kad budizmas nėra kovos ir kario kelias, kuriuo save krikštija Paulius, – lyg būtų koks vikingų ar normandų palikuonis. Bet gal yra, kas žino? Jo pavardėje slypi kovos už gyvenimą valia: noras! Gal noras manyti, mąstyti, bet noras visada yra individualus ir agresyvus pasaulio atžvilgiu. Budizmas moko nieko nenorėti.
Budizmas – tai ramybė, atsižadėjimas, išnykimas visumoje, tos norinčios būti individualybės dekonstravimas. Juk esame save regeneruojantys karminiai mechanizmai, skandhų rinkiniai, beveik automatai. Jeigu būtume pilnatviškos savaiminės vertės asmenybės, kokiomis save siekiame matyti Vakarų civilizacijoje, iš kur kiltų tokia beprotiška mintis: nutraukti egzistenciją, išsilaisvinti iš samsaros – iš troškimų ir geismų karalystės, kuri yra amžina gamta, begale pavidalų regeneruojanti save, tokia vitališka homeostatinė sistema. Karminis individas, samsaros iliuzinė formacija, bando primesti pasauliui savo valią, nors tas jo psichikos judesys yra instinktyvus veiksmas, kaip kūdikio riksmas, kuriuo šis pradeda savo egzistenciją. Riksmu individas ir baigia, tik jau ne tokiu garsiu, nes jėgų nebėra ir tie troškimai išgesę. O kartais žmogus sugeba nurimti ir susitaikyti su pasauliu – tokį vadiname nušvitusiu. Jo šviesoje nebėra jo paties, tik kosminio Budos švytėjimas. Bet Paulius, manau, ne toks. Dar ne toks, nes kitaip jo čia nematytume.

 

Pauliaus Normanto parodos ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Pauliaus Normanto parodos ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Pauliaus Normanto parodos ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Pauliaus Normanto parodos ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Pauliaus Normanto parodos ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Pauliaus Normanto parodos ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Pauliaus Normanto parodos ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Pauliaus Normanto parodos ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Amuletai iš Tailando ir Kambodžos. J. Lapienio nuotr.
Amuletai iš Tailando ir Kambodžos. J. Lapienio nuotr.
LDM inf

Palangos Gintaro muziejus švenčia 50 metų jubiliejų

Rugpjūčio 3 d.

 

 

Lietuvos dailės muziejus padalinys – Palangos gintaro muziejus – jubiliejinius metus pasinka atnaujinta gintaro ekspozicija, atkurtais istoriniais rūmų interjerais ir įrengtomis naujojo įėjimo į muziejų erdvėmis. Visapusišką istorinio pastato renovaciją šiuo metu vykdantis muziejus 50 metų sukakčiai surngė ir įspūdingą paroda, kurioje apibendrinama kryptinga  muziejaus penkių dešimtmečių veikla, atskleidžiama unikalaus muziejaus sėkmės istorija.

 

Palangos gintaro muziejus buvo įkurtas 1963 m. rugpjūčio 3 d. grafų Tiškevičių rūmuose, pastatytuose 1897 m. gražiausioje Palangos vietoje – parke, netoli legendinio Birutės kalno ir Baltijos jūros. Muziejaus įkūrimą inicijavo ir kaupti eksponatus pradėjo buvęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, o pirmąją ekspoziciją sukūrė ir iki šiol ekspozicinius bei tiriamuosius darbus tęsia ilgametis muziejaus vadovas Romualdas Budrys.

 

Palangos gintaro muziejus iš paukščio skrydžio. 2005 m. A. Varankos nuotr.
Palangos gintaro muziejus iš paukščio skrydžio. 2005 m. A. Varankos nuotr.
1963 m. sukurta pirmoji muziejaus ekspozicija. Nežinomas fotografas
1963 m. sukurta pirmoji muziejaus ekspozicija. Nežinomas fotografas
1969 m. sukurta muziejaus ekspozicija. A. Tranyzo nuotr.
1969 m. sukurta muziejaus ekspozicija. A. Tranyzo nuotr.
Lietuvos dailės muziejaus organizuotos ekspedicijos dalyviai ant Skomantų piliakalnio. Iš kairės: Romualdas Budrys, Petronėlė Mickūnienė, Vilija Macienė, Birutė Tautavičienė, Adolfas Tautavičius, Bronė Kunkulienė, Antonas Seliava, Genovaitė Butkevičienė, Vytas Valatka, Nijolė Murelytė. 1973 m. A. Tranyzo nuotr.
Lietuvos dailės muziejaus organizuotos ekspedicijos dalyviai ant Skomantų piliakalnio. Iš kairės: Romualdas Budrys, Petronėlė Mickūnienė, Vilija Macienė, Birutė Tautavičienė, Adolfas Tautavičius, Bronė Kunkulienė, Antonas Seliava, Genovaitė Butkevičienė, Vytas Valatka, Nijolė Murelytė. 1973 m. A. Tranyzo nuotr.
2011 m. atnaujinta muziejaus ekspozicija. D. Mukienės nuotr.
2011 m. atnaujinta muziejaus ekspozicija. D. Mukienės nuotr.
Architekto Martyno Valevičiaus sukurtos Lietuvos paviljono erdvės. Dėl monochrominio apšvietimo lankytojai galėjo pasijusti lyg gintaro inkliuze. 2012 m. R. Makauskienės nuotr.
Architekto Martyno Valevičiaus sukurtos Lietuvos paviljono erdvės. Dėl monochrominio apšvietimo lankytojai galėjo pasijusti lyg gintaro inkliuze. 2012 m. R. Makauskienės nuotr.
Palangos gintaro muziejus. 2012 m. T. Kapočiaus nuotr.
Palangos gintaro muziejus. 2012 m. T. Kapočiaus nuotr.
Martynas Šiaučiūnas

Šventyklų kaligrafijoje svarbiausia nubudimas

Paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje

Vienuolis iš Pietų Korėjos Su Deok Sa Bangjang Seol Jeong Kunsunim studijavo Haeinsa Gangvon šventykloje, vėliau praktikavo Bėmosa ir Bongama dzeno šventyklose. Buvo Su Dok Sa šventyklos abatas ir vienuoliktasis Čiogjė ordino senato prezidentas. 2011 m. jis apdovanotas Dea Jong Sa titulu – Garbingas ir Didis Mokytojas – tai aukščiausias Čiogjė ordino suteikiamas apdovanojimas. Šiuo metu Kunsunimas yra ketvirtasis Doksungo vienuolyno Pang Džiangas.
 

Nuo kovo 21 d. Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje, veikia šio dzen meistro kaligrafijos paroda. Po kelių savaičių ši paroda keliaus į Kauną ir Klaipėdą. Spausdiname sutrumpintą vienuolio iš Lietuvos Won Bo Sunim interviu su kaligrafijos meistru.
 

Kaip susidomėjote kaligrafija? Kada pradėjote domėtis ir pas ką mokėtės kaligrafijos meno?
Korėjiečių visuomenėje yra tradicija nuo mažens mokytis kaligrafijos. Kiekvienoje šeimoje privaloma ugdymo dalis – kiniškų hieroglifų rašymas. Pirmą kartą parašiau raidę, kai man buvo, ko gero, šešeri.

Kaligrafija visuomet traukė, bet tapus vienuoliu atsirado visokiausių reikalų. Keturiasdešimt metų kaligrafijai trūko

Rengėjų inf.

LIETUVOS KULTŪROS TARYBOS SUSIRINKIMO NARIŲ RINKIMAI

Kultūros ministerijos skelbimas

Kultūros ministerija, vadovaudamasi Lietuvos kultūros tarybos įstatymu (Žin., 2012, Nr. 111-5631) ir Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narių rinkimų tvarkos aprašu (toliau – rinkimų aprašas), patvirtintu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-27 (Žin., 2013, Nr. 8-332) skelbia Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo (toliau – susirinkimas) rinkimų pradžią nuo 2013 m. sausio 23 d. (trečiadienis).

 

Kultūros ministerija, vadovaudamasi Lietuvos kultūros tarybos įstatymu (Žin., 2012, Nr. 111-5631) ir Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narių rinkimų tvarkos aprašu (Žin., 2013, Nr. 8-332), paskelbė Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo rinkimus.

 

Lietuvos kultūros taryba yra biudžetinė įstaiga prie Kultūros ministerijos, pagal kompetenciją įgyvendinanti valstybės politiką kultūros ministrui pavestose valdymo srityse, vykdanti viešojo administravimo funkcijas.

Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimas – kolegialus įstaigos valdymo organas, kurį sudaro 10 renkamų narių ir įstaigos pirmininkas.

 

 

Monika Krikštopaitytė

Pro plačiai atlapotą langą

Su rašytoju Valdu Papieviu kalbasi Monika Krikštopaitytė

 

 

Daugeliui įkūnijate tobulą romantinį rašytojo (ir pabėgimo) modelį – Paryžius, ištirpimas daugialypiame mieste, ėjimas, ritmas, rašymas. Regis, visos aplinkybės sukurtos rašymui. Lygiai taip pat suprantu, kad tai gali būti tik įvaizdžiai, galbūt dienos rūpesčiai ir mažai kuo skiriasi?
 
Kartais atrodydavo, kad gyvena įsivaizduotam Paryžiuj, ne šiam, o tam, kurį susikūrė, kai jis buvo toks pat tolimas ir nepasiekiamas kaip mėnulis – nelyg sapnas, nesibaigiantis nė tada, kai pabundi. Kartais jam atrodydavo, kad ir dabar tebegyvena anų laikų sapne, kuris netikėtai įsigyvendino ir tapo tikrove, o tikroji šio miesto tikrovė, jam čia atsidūrus, nugrimzdo į sapną.

Čia – vienas iš ūmai į galvą atplaukusių, per daug jausmingų ir pagreičio neįgavusių užrašų, šiaip brūkštelėjimų sėdint kur nors Senos krantinėj ar, tarkim, Liuksemburgo sode.

Paryžius nebėra pasaulio kultūros ir menų sostinė, bet jo legenda tebetraukia. Ir ne tik legenda. Kad ir kaip būtų, jį tebegaubia ypatinga kultūros miesto aura, jame tebesklando ypatinga

 

Valdas Papievis. Vlado Braziūno nuotr.
Valdas Papievis. Vlado Braziūno nuotr.
Lietuvos dailės istorikų draugijos inf.

Nyksta unikalus Vilniaus medinės architektūros paveldas

Pastaraisiais metais atgijęs dėmesys Vilniaus medinei architektūrai, formuojančiai nepakartojamą Žvėryno, Užupio ir kitų istorinių Lietuvos sostinės dalių peizažą, daugelio vertingų pavyzdžių gali nebeišgelbėti. Lietuvos dailės istorikų draugijai didelį nerimą kelia dabartinė pastato, esančio Vilniuje, Polocko g. nr. 52, būklė.

Šis pastatas pradėtas statyti 1876 m. pagal inžinieriaus architekto Ivano Levickio projektą. 1887-aisiais pagal inžinieriaus Aleksandro Antonovičiaus projektą namas buvo perstatytas. Tai ypatingos architektūrinės vertės medinis pastatas, puoštas menine drožyba, kuriai Vilniuje neprilygsta joks kitas medinis paminklinis namas. Jame tarpukariu gyveno visuomenės ir kultūros istorijai svarbios asmenybės – menininkai

Polocko g. 52 Andriaus Surgailio nuotr.
Polocko g. 52 Andriaus Surgailio nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 13  >>> Archyvas