Sausio 7 d. Varšuvoje mirė Tadeuszas Konwickis – lenkų rašytojas ir kino režisierius. Save jis dažnai vadindavo „gudriu lietuviu“, o knygose nuolat prisimindavo savo vaikystės Kolonia Wilenska (taip anksčiau vadinosi Pavilnys) ir Vilnių.
Konwickis gimė 1926 m. Naujojoje Vilnioje, anksti neteko tėvo, augo pas giminaičius, mokėsi Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje, karo metais buvo „Armia Krajowa“ partizanas – iš pradžių kovojo prieš nacius, paskui – prieš rusus. 1945 m. su padirbtais dokumentais repatrijavo į Lenkiją.
Interviu Annai Bikont ir Joannai Szczęsnai Konwickis yra sakęs: „Kai važiavau iš Vilniaus į Lenkiją, turėjau partizanų adresus ir kontaktus. Tačiau pamačiau visai kitą pasaulį. Jauni žmonės tada jautė siaubingą gyvenimo alkį. Tada buvo moralinis pakilimas, nusiteikimas, kad pasaulį galima pakeisti. Gyvenau moralinėje ekosferoje, įtampų atmosferoje. Todėl man buvo lengva priimti tą pasiūlymą pagerinti pasaulį, kurį nešė marksizmas. Dar būnant įsitikinusiam, kad kvailas pasaulis atvedė prie karinės katastrofos. Man atrodė, kad ištrūkti iš tos katastrofos, taip pat ir moralinės, padės utopija.“
Konwickis studijavo Krokuvoje, Jogailaičių universitete, vėliau persikėlė į Varšuvą. Iš pradžių Konwickis rašė socrealistinius reportažus, statė Naująją Hutą, bet iš partijos išstojo 1966 m., po to, kai iš jos išmetė filosofą Leszeką Kołakowskį. Konwickis dalyvavo demokratinės opozicijos veikloje (nors neįstojo į jokią organizaciją), jo knygos buvo leidžiamos pogrindyje, bet jas skaitė visi („Mažoji Apokalipsė“ savilaidoje pasirodė net 8 kartus), o Konwickis ilgam buvo išbrauktas iš vadovėlių ar enciklopedijų ir kitokių oficialių žinynų.
„Raistai“ („Rojsty“), „Dangun žengimas“ („Wniebowstąpienie“), „Niekas arba niekas“ („Nic albo nic“), „Bohiń“, „Šiuolaikinis sapnininkas“ („Sennik współczesny“), „Meilės įvykių kronika“ („Kronika wypadków miłosnych“), „Lenkų kompleksas“ („Kompleks polski“), „Mažoji apokalipsė“ („Mała apokalipsa“) ir kitos Konwickio knygos įrodo, kad joks kitas rašytojas nemokėjo taip sujungti praeities ir ateities, peržengti lenkiško provincialumo ribų. Konwickis yra prisipažinęs, kad nesigaili andainykščio angažuotumo, bet, kita vertus, nuolat jaučiasi atsakingas už Liaudies Lenkiją. Tas prieštaravimas atskleidžia jo kūrybos prasmę: tai jungtis tarp senamadiško kaltės jausmo ir atsakomybės už kitą žmogų, šalį, pasaulį.
Kelioms pokario lenkų kartoms Konwickis buvo kaip pranašas. Jis dalyvavo pokario Lenkijos konvulsijose ir ne mažiau nei Witoldas Gombrowiczius padėjo lenkų inteligentams ištrūkti iš istorijos spąstų. Nusivylęs senosiomis ideologijomis (mokykloje žavėjęs Adomo Mickevičiaus mesianizmas žlugo, kai „Armia Krajowa“ partizanas Konwickis turėjo dalyvauti išdaviko egzekucijoje), jis susižavėjo naujomis (komunizmas žadėjo taiką ir socialinių konfliktų išnykimą), bet ir tą tikėjimą prarado dar nesulaukęs trisdešimt. Būtent tada, vienatvėje, Konwickis gimė iš naujo ir kaip rašytojas, ir kaip kino autorius, nors iš pradžių net buvo nusprendęs neberašyti.
1958 m. tuščiame paplūdimyje su minimalia filmavimo grupe ir beveik mėgėjiškomis sąlygomis nufilmuotas Konwickio kino debiutas „Paskutinė vasaros diena“ („Ostatni dzień lata“) Venecijoje gavo Didįjį prizą. Lenkų istorikai mano, kad filmas jį gavo todėl, kad aplenkė prancūzų Naująją bangą. Filmai „Salto“, „Kaip toli nuo čia, kaip arti“ („Jak daleko stąd, jak blisko“), „Vėlinės“ („Zaduszki“), Cz. Miłoszo „Isos slėnio“ („Dolina Issy“) ekranizacija ar Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ motyvais iš dalies Vilniuje filmuota „Lavina“ („Lawa“), kurią Konwickis sakė kūręs tik tam, kad Gustawas Holoubekas galėtų pasakyti Konrado monologą, – savarankiški, originalios kino kalbos ir stiliaus kūriniai, nė iš tolo neprimenantys kinu susižavėjusių rašytojų opusų.
Konwickis turėjo didelės įtakos lenkų kino istorijai, nes buvo kelių kino susivienijimų literatūriniu vadovu, pagal jo parašytus scenarijus Jerzy Kawalerowiczius kūrė klasikinius filmus „Joana, angelų motina“, „Faraonas“, „Austerija“.
Andrzejus Wajda prisimena, kad Konwickis jo gyvenime suvaidino milžinišką vaidmenį, nes būdamas „Kadr“ susivienijimo literatūros vadovu scenarijų komisijoje iškovojo teisę statyti „Kanalą“. Anot Wajdos, Konwickis visada rėmė debiutantus, jaunus žmones: „Jis reikalavo, kad mes būtume savimi. Jis geriausiai iš mūsų suvokė, kas yra, ko siekia. Jo romanai ir filmai kalbėjo mums, kad reikia ginti savo tikslus. Pagal jo knygą sukūriau „Meilės įvykių kroniką“. Tada turėjau laimės dirbti su juo ne tik kaip su scenarijaus autoriumi. Konwickis panoro suvaidinti šiame filme dvasią, kažką iš kito pasaulio. Jis suteikė „Kronikai...“ paslapties, kurios kitaip nebūčiau pasiekęs.“
Adamas Michnikas nekrologe rašė, kad Konwickis visada vaikščiojo savo keliais: „Jis niekad nesivaikė madų, greičiau pats kūrė naujas madas. Turėjo daug sekėjų, bet Konwickio neįmanoma pamėgdžioti. Jo jautrumas ir širdies išmintis, jo ironija ir sarkazmas, bet taip pat jo drąsa ir determinacija – visa tai kūrė nepakartojamą visumą, kuri visada bus nacionalinės kultūros sudedamoji dalis.“
Michnikas pabrėžė, kad rašytojas nekentė nacionalistinės megalomanijos ir kančios kulto, šlykštėjosi antisemitizmu: „Konwickio Lenkija buvo daugelio tautų, religijų ir kalbų tėvynė – joje buvo vietos katalikų bažnyčiai, stačiatikių cerkvei, totorių mečetei, liuteronų maldos namams ir žydų sinagogai. Kaip Adomas Mickevičius ir Czesławas Miłoszas, jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – laisvos nuo etninio išskirtinumo prakeiksmo erdvės – vaikas.
Adomo Mickevičiaus jubiliejui skirtame tekste Konwickis rašo: „Mano atmintis silpna, bet vilnietiški genai stiprūs“ ir prisimena, kaip karinės padėties metais kiekvieną vakarą keliaudavo Vilnelės krantais per Markučius į Pavilnį, nepamiršdamas nė vieno krūmo, šaltinio, upės ar gatvės vingio, kalnelio. Tos kelionės vykdavo tik mintyse, bet Konwickį jos gelbėjo.
Michnikas sako: „Savo mene jis visada buvo beviltiškų reikalų ir pralaimėjusių žmonių advokatas. Tuo jis praturtino savo laiką ir tokia buvo jo žinia: ironiškas sau, solidarus su persekiojamaisiais. Jis visada skausmingai preciziškai diagnozuodavo sergančią lenkų savimonę – užtenka perskaityti „Dangun žengimą“ ar „Kalendorių ir smėlio laikrodį“.
„Mažoji apokalipsė“ buvo žiauri diagnozė ir rūstus perspėjimas apie tai, kas gali atsitikti ateityje. Įsiminiau jo nuomonę apie opozicijos žmones: „Jie tokie pat „aparatčikai“ kaip ir valstybės tarnautojai. Etatiniai, pasidavę rutinai, iki gyvos galvos. (...) Jie iš režimo kūno ir kraujo.(...) Jie tos sistemos išskyros, tos tironijos šonkauliai“. Įsiminiau tuos žodžius visam laikui.
Kartą paklaustas, kodėl rašė ir kūrė filmus, Konwickis atsakė: „Norėjau palikti pėdsaką, monogramą ant sienos, nežinau kam ir kodėl. Bet jaučiau poreikį.“
