7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tikrovės dekonstrukcijos

Pokalbis su Nerija Putinaite

Aistė Galaunytė
Nr. 8 (1069), 2014-02-28
Tarp disciplinų Kultūra
Nerija Putinaitė. J. Žukaitytės nuotr.
Nerija Putinaitė. J. Žukaitytės nuotr.

 

Nerija Putinaitė – humanitarinių mokslų (filosofijos) daktarė, 2004–2008 m. LR Prezidento patarėja, 2008–2012 m. švietimo ir mokslo viceministrė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė. Su N. Putinaite kalbamės po paskaitos „Naujosios sovietinės „tradicinės šventės“ ir jų architektūriniai pavidalai“, skaitytos vienuoliktojo Architektūros [pokalbių] fondo ciklo metu.
 
Jūsų paskaita apie sovietinių švenčių scenarijus buvo viena iš nedaugelio išties atvirai kritiškų sovietmečio atžvilgiu. Po renginio nuskambėjo jaunos žiūrovės klausimas: „Nejaugi nieko gero nebuvo padaryta sovietmečiu?“. Ar tai nerodo, kad gimsta ir savotiškai romantiškas to laikotarpio vertinimas?
Pastaraisiais metais, ypač kai kalbama apie meną, pastebėjau tendenciją parodyti, kad sovietinis pasaulis buvo „normalus pasaulis“. Beveik normalus pasaulis. Sakoma, kad buvo kai kurių dalykų, prie kurių menininkai turėję prisitaikyti, jie gudravę, kartais apgaudinėdavę... Bet iš esmės tai buvęs normalus gyvenimas. Kai kada nurodoma, kad ir šiandien esą vienokių ar kitokių apribojimų menininkų kūrybai.
Toks supratimas, man atrodo, iš principo labai blogas, nes jis neleidžia pamatyti valstybės prievartos masto žmonėms, jis neleidžia pamatyti, kad ta prievarta buvo totalitarinė. Ji pavergė visą žmogaus gyvenimą, stengėsi kontrolę įvesti net į žmogaus vidų. Tai ypač būdinga Chruščiovo valdymo laikui, ką stengiausi ir parodyti paskaitos metu – buvo imtasi suvisuomeninti ir kontroliuoti asmenines šventes. Visas kontrolės mechanizmas rodo, kaip giliai valstybė siekė kištis į žmogaus asmeninį gyvenimą ir taip žmogų pavergti. Taip, toks pavergimas iš tiesų gali sudaryti apgaulingą vaizdą. Stalino laikais pavergimas turėjo labai aiškias represines išorines formas, o Chruščiovo laikais jis buvo labiau individualizuotas ir suasmenintas. Elgesyje leidžiamas tam tikras laisvumas, žinoma, ne politine, o improvizacine prasme, tačiau stengiamasi keisti asmens individualią pasaulėžiūrą. Todėl tas klausimas, kurį paminėjote, nėra toks jau netikėtas. Vis dėlto, jeigu lygintume Sovietų Sąjungą su demokratine šalimi, kur žmogus gali būti laisvas, kur valstybė nesikiša į jo asmeninį gyvenimą, neformuoja tam tikros specifinės pasaulėžiūros, tai matysime, kad tų gėrybių sovietmečiu būtų labai sunku rasti.
 
O kaip manote, kodėl tokią nuomonę reiškia žmonės, kurie režimo metais net nebuvo gimę?
Būtent dėl to, kad jie neišgyveno to laikotarpio, jie gali imti tai romantizuoti. Žmonės nediferencijuoja sovietinio ir demokratinio pasaulių, kol neatranda esminių skirtumų. Juk kiekvienas jaunas žmogus gali pasakyti, kad aš ir šiandien turiu taikytis, turiu laikytis tam tikrų taisyklių. Neturiu visiškos laisvės arba neturiu galimybės dirbti darbo, kurio labai norėčiau, etc. Tokie populiarūs svarstymai labai dažni ir skirtumas tarp „prievartos“ taisyklių dabar, ir prievartos anksčiau sunkiai įžvelgiamas. Gyvenimas sovietmečiu iš tiesų gali pasirodyti net patrauklus, bet yra ir nematoma, antroji jo pusė. Sovietmečiu žmogaus būvis buvo įstatytas į tam tikrą vaikiškumo būklę, kai pats žmogus nedaro pasirinkimų ir už juos neatsako, tarsi būtų uždarytas į gardą, atitvertą tvoromis. Jis prisitaiko ten gyventi, bet dėl valstybinės kontrolės jo ribų neperžengia, kaip asmenybė netobulėja. Žmogus gali pakankamai saugiai, nesusidurdamas su jokiais dideliais iššūkiais, nepritekliais išgyventi ir iki mirties. Sovietinėje valstybėje, bent Lietuvoje, tam tikras gerovės minimumas buvo išlaikytas.
Kita vertus, ir tarp to meto menininkų gali rastis tokia saviapgaulė arba laisvės iliuzija. Kuriant vestuvių civilinių iškilmių scenarijus buvo galima manyti, kad tai irgi yra tam tikra laisvė, juk leidžiama naudoti įvairius tautinius elementus, tradicijas, rūbus, kitus atributus. Po to šis scenarijus yra išleidžiamas specialiuose leidiniuose, žmonės susipažįsta su „tradicijomis“... Bet giliau pažiūrėję matome, kad tai buvo dirbtinai sukurta tradicija, kad žmogus žinotų, kaip „teisingai“ švęsti, kad žmonės nešvęstų taip, kaip nori, kad jų šventimas irgi būtų įstatytas į tam tikras vėžes, įdarbinant, žinoma, ir tautinius sentimentus.
Architektai civilinius pastatus taip pat turėjo projektuoti atsižvelgdami į nustatytą „tradicinio“ šventimo ritualą, pavyzdžiui, taip suprojektuoti Vilniaus santuokų rūmai. Salės išdėliotos taip, kad būtų galima atlikti ritualą, vadinamąjį „jaunavedžių kelią“, kuris jau anksčiau ne vienoje knygoje buvo aprašytas.
Paskaitoje iškėliau hipotezę, kad tokių civilinių pastatų kaip santuokų ar laidojimo rūmai sovietinė architektūra, kaip ir patys civiliniai ritualai, pasižymi tuo, kas postmodernizmo kontekste vadinama „reikšmių pertekliumi“. Pastatų funkcija buvo „ritualinė“, tačiau paties ritualo oficialios prasmės nebuvo įvaizdinamos, nes tai būtų nepriimtina juose dalyvaujantiems žmonėms. Mirtis materialistinėje pasaulėžiūroje neturi jokios prasmės, išskyrus egzistencijos pabaigą, santuoka sovietinėje valstybėje reiškė naujos reprodukcinės ląstelės susidarymą. Tą ideologizuotą prasmę ar žmogiškos prasmės stygių reikėjo „pridengti“ iš įvairių kontekstų prirankiotomis reikšmėmis. Taip radosi iš įvairiausių etninių tradicijų elementų sulipdyti ar prigalvoti vestuvių ritualai, laidotuvių palydos. Tokią elementų sintezę bei perteklių matome ir minėtų civilinių pastatų pavidaluose.
Interjerai yra pertekliniai reikšmėmis, tačiau jokio pasakojimo, kuris būtų siejamas su vestuvių ceremonija, nėra. Aš įvardinčiau, kad ta kūrybiškumo laisvė, jos įsivaizdavimas ir yra ta sąskaita, kad yra nutylėta ta tikroji prasmė, ji yra išstumiama, nutylima. Šis prasmių laukas išreiškiamas formomis, elementų sąsajomis, bet prasmės jis neturi, yra tuščias.
 
Knygoje „Nenutrūkusi styga“ iškeliate mintį, kad jei kūrėjas norėjo būti iš tiesų laisvas, jis turėjo rašyti „į stalčių“. Jeigu kuri totalitarinėje valstybėje ir viešai publikuoji, kūrinys jau negali būti laikomas „nepriklausomu“, „laisvu“, jis tampa sistemos dalimi. Kaip manote, ar Sovietų Sąjungoje sukurti kūriniai apskritai galėtų būti kokybiškai palyginti su sukurtaisiais demokratinėse valstybėse?
Knygoje turėjau omenyje rašytinę kūrybą. Ne vieno rašytojo atsiminimuose yra fiksuojama, kad rašydami tekstus (kurie bus išleisti) jie įjungdavo savo vidinį cenzorių, iškart nuspėdavo, kas gali užkliūti. Nors gali būti, kad išorinis cenzorius nebūtų buvęs toks griežtas kaip vidinis. Taigi vidinė cenzūra buvo labai reikšminga. Netyrinėjau tiek vaizduojamųjų menų, kad galėčiau tvirčiau pasakyti, kaip buvo architektams. Manyčiau, kad tokie objektai kaip santuokų ir laidotuvių rūmai yra labai specifiniai. Jų išraiškos arba architektūrinio apipavidalinimo be to meto konteksto, supratimo, kas vyksta, apskritai neįmanoma suprasti. Mes negalime jų matyti be ideologinio konteksto, nes šie pastatai susiję su ideologiniais tikslais. Ritualas yra labai aiškiai antibažnytinis, jame susipina elementų įvairovė, sukurdama tam tikrą emocinį efektą, naujos tradicijos turėjo specifiškai veikti emocijas. Tokį vaidmenį vaidino ir tų pastatų interjerai. Tarkim, aiškiai įvardijama, kad laidojimo rūmuose negali būti matomi tiesioginės šviesos šaltiniai ir pan. Taigi jie yra absoliučiai išskirtiniai pastatai. Aš juos vertinčiau tiktai sovietiniame kontekste, kaip sovietmečiu įvykdytos prasmės dekonstrukcijos pavyzdį. O kaip tos dekonstrukcijos pasekmė formuojasi tam tikra grynų reikšmių architektūra.
 
Prof. Anna Bronovitskaja yra sakiusi, kad po 1917 m. revoliucijos iš Rusijos bėgo visi, kas galėjo: inteligentai, rašytojai, tapytojai. Tačiau ne architektai – nes jiems tai buvo galimybė statyti šalį, realizuoti save. Kaip Jūs įsivaizduojate architekto vaidmenį totalitarinėje valstybėje?
Manau, yra didelis skirtumas tarp architektų ir, tarkime, poetų. Architektūra pirmiausia yra amatas ir iš tiesų architektai kaip amatininkai vykdo užsakymus. Kažin ar tai buvo daugelio architektų svajonė – statyti blokinius namus, taupant medžiagas, ir projektuoti erdves, kur realiai žmogus blogai jaučiasi. Buvo toks užsakymas – jie projektavo. Kodėl jie taip projektavo – čia kiekvieno moralinis apsisprendimas. Manau, kad kiekvienoje totalitarinėje epochoje esminis dalykas yra moralinis santykis su tuo, ką darai. Gal architektams ne mažiau nei rašytojams tai galioja, nors galbūt iš pirmo žvilgsnio tai nelabai justi, juk architektai tarsi nekuria vienokių ar kitokių siužetų. Bet jie kuria kitą dalyką – jie kuria erdves, kurios arba atitinka žmogaus prigimtį, skonį, gerą savijautą, arba ne. Sovietinė gyvenamoji architektūra – blokinių namų kvartalai – yra tokia pat represinė kaip elgesio ar pasaulėžiūros suvaržymai. Tik tai labai sunku apčiuopti, nes tai yra jausminis suvaržymas, jausminės represijos, kurios žmones veikia. Kaip tai pamatuoti, objektyviai įvertinti?
Aš jūsų klausimą pasukčiau dar kitaip. Man atrodo, kad didžioji iliuzija buvo sovietinių kūrėjų įsivaizdavimas, kad jie laisvi kurti. Jeigu architektas gaudavo gyvenime šansą realizuoti savo kūrybinį pašaukimą, taisyklės ir suvaržymai tapdavo tarsi antraplanio reikšmingumo dalimi, buvo lyg ir žaidimo dalis. Svarbiausia – galimybė kurti! Tokioje situacijoje, kai žmogaus individualybė buvo labai apribota, gautą galimybę „bent kažkaip“ kurti žmogus vertino kaip didelį laisvės pasireiškimą.
Kai rašytojai reflektuoja save sovietmečiu, jie labai dažnai mini laisvės ribas. Jie prisimena, kad stengdavosi vis labiau ir labiau tas leistinumo ribas peržengti. Jei pavykdavo kokį milimetrą, jie suprato tai kaip kūrybos laimėjimą. Įsivaizduoji, kad cenzūra nustato tau tam tikras ribas – tu jas peržengi ir jau laikai tai savo asmeniniu, beveik rezistenciniu nuopelnu. Manau, architektai panašiai jautėsi.
Tai gal ir buvo vienintelė vieša laisvė, kuri buvo įmanoma, bet tokia laisvė visiškai iškreipta, tam tikra laisvės iliuzija. Jinai jokiu būdu negali būti palyginama su tuo, ką architektai gali šiandien.
 
Jeigu pažvelgtume į architektūrą, iškilusią tik atgavus Nepriklausomybę, – ėmė kilti postmodernistiniai „rūmai“, taip pat kupini Jūsų ne kartą minėto pertekliaus. Tai būtų jau posovietinio mentaliteto išraiška?
Sovietmečiu buvo sunaikinta tai, ką galima įvardinti kaip prasmę, kaip sklandų asmeniškai svarbų tikrovės suvokimą. Individas turėjo tikrovę suvokti pagal tai, kas svarbu „visuomeniškai“. Net auklėdamas vaikus turėjo galvoti pirmiausia apie tai, kad jie būtų geri sovietinės tikrovės kūrėjai. Tai paskatino vidinį skilimą, ką atspindi pasakymas, kad žmonės viena galvojo, o kitą darė. Vienaip jie save įprasmino pasaulyje, o kitaip elgėsi privačioje aplinkoje. Pasaulio beprasmiškumo pojūtis ir noras jį pridengti efektais, emocijomis ir panašiais dalykais yra aiškiai matomas sovietinis palikimas. Atgavus Nepriklausomybę jisai virto dar didesniu reikšmių įvairovės reprodukavimu. Jeigu statai namą, tai jo turi būti daug. Reikšminės gausos perteklius yra kompensacinė priemonė situacijoje, kai pats nelabai suvoki, kas tu esi šiame pasaulyje. Išmušti vertybiniai pagrindai iš po kojų, nežinai, kaip vieną ar kitą dalyką vertinti, ko siekti, į ką susitelkti, tuomet panyri į tokias reikšmines erdves kaip vartojimas ar leidiesi kuo toliau nuo namų prasmės ieškoti.
 
Galbūt tai ilgamečių, netgi šimtamečių tradicijų nebuvimas? Lietuvoje faktiškai juk nebeliko aristokratų šeimų (kitaip nei Vakarų Europoje), kurios iš kartos į kartą, šimtus metų perduotų tradicijas.
Lietuvos kultūra yra labai jauna apskritai. Tauta susikūrė XIX amžiuje valstietijos pagrindu. Taip pat nereikia pamiršti, kad sovietmečio pradžioje daugelis intelektualų emigravo. Likę taikėsi prie naujos tvarkos ir daug ką paaukojo dėl privilegijuoto socialinio statuso. Turiniai ir prasmės dažniausiai yra perduodamos per šeimą, ir nebūtinai aristokratų. Šeimoje žmonės supranta, kas yra tikra, kas yra prasminga, kas mažiau prasminga. Kas svarbu, kas mažiau svarbu. Manau, kad sovietmetis labai smarkiai pakirto šeimą. Sąmoningai dėtos pastangos atplėšti vaikus nuo šeimos per valstybinį auklėjimą, kolektyvas turėjo būti bene svarbesnis už šeimą suaugusiojo gyvenime. Buvo stengiamasi iš gyvenimo išrauti ir krikščionybę, kaip žmogaus dvasinę atramą, alternatyvią sovietinei ideologinei. Sovietmetis apgriovė šias pagrindines civilizuotos ir sveikos vakarietiškos visuomenės atramas: intelektualinį elitą, šeimą ir krikščionybę. Tad tradiciją galime ne tiek „perimti“, kiek iš naujo atrasti.
 
Kalbant apie lietuvišką mentalitetą, paliestą sovietinės okupacijos, ar matote kokių nors pozityvių pokyčių, lyginant pačią pradžią, 10-ąjį XX a. dešimtmetį, su šiomis dienomis?
Manau, niekas ir nesitikėjo, kad posovietinė trauma taip greitai išnyks. Tačiau šiandien turiu pasakyti, kad mums vis dar trūksta refleksijos šiuo klausimu. Sovietmečiu pasaulėžiūra buvo formuojama totalitarinėmis priemonėmis – per auklėjimą, per represijas, per monopolizuotas žiniasklaidos priemones. Tai buvo daroma labai tikslingai ir paveikė netgi žmones, kurie iš vidaus tam priešinosi. Laisvoje visuomenėje yra visai kas kita – čia turi remtis savo paties apsisprendimu. Jeigu nėra bendro visuomeninio vertybinio konteksto (o jo, manau, pas mus dar nėra), vertybių šeimoje – desovietizacija tampa sunkiu uždaviniu, sudėtingu asmeniniu apsisprendimu. Tačiau apsisprendimas gali ateiti per atvirumą pasauliui, matymą, kas jame vyksta, ir norą suprasti, per daugelį dalykų. Manyčiau, kad ateina nauja karta žmonių, kurie nebeturi asmeninių giluminių sentimentų, sovietmetis jiems nėra susijęs nei su jaunyste, nei su gerais gyvenimo metais ar kitaip su jų biografija. Naujos kartos potencialas permąstyti šiuos dalykus yra gana didelis, tačiau ne tiek kaip atsiribojimas nuo sovietinės patirties (kurios jie ir neturi), o kaip prasmės ir vertybinių atramų, leidžiančių skirti gėrį ir blogį, atradimas.
 
Apsisprendimas – tai tinkamas savo veiksmų įvertinimas, prisitaikymo, kolaboravimo ar rezistencijos vertinimas?
Apsisprendimas – tai tam tikras jautrumas tikrovei. Sovietmečiu kai kurios žmogaus savybės buvo labai sujautrintos, tam tikrus dalykus žmogus buvo išmokytas matyti. Tačiau gebėjimas jausti tikrovę buvo nujautrintas. Visuomenė buvo susiskaldžiusi. Patys kūrėjai pasakoja, kad jei žmogų ištikdavo nelaimė ideologinėje plotmėje, tai jis nelabai galėjo tikėtis kolegų užtarimo. Visuomenėje tvyrojo baimė, ir žmonės tapo nejautrūs kitiems, nes užstojus grėsė represijos ar nemalonumai. Manau, kad išsivadavimas iš sovietinės tikrovės yra ne tik permąstymas ar supratimas, kas yra kolaboravimas, prisitaikymas, bet ir atgavimas tam tikrų žmogiškų jautrumo registrų, moraliniams dalykams, solidarumui su kitais žmonėmis. Tai yra susiję su laisve – kai tavęs nebebaugina. Kai kalbu apie jaunus žmones, kalbu apie žmones, kurie iš esmės nėra patyrę baimės, kad gali nukentėti, jei palaikys savo artimą. Taigi reikalinga ne tik refleksija, bet ir atvirumas, jautrumas tikrovei, gebant ją tiesiogiai išgyventi ir įvertinti iš savo asmeninių pozicijų. Kaip pačiam atrodo, o ne taip, kaip yra primesta kontrole ir manipuliacijomis užsiimančios valstybinės „mašinos“.
 
Kalbino Aistė Galaunytė

 

 

Nerija Putinaitė. J. Žukaitytės nuotr.
Nerija Putinaitė. J. Žukaitytės nuotr.