Kinas

Neringa Kažukauskaitė

Nauji filmai – „Pavyzdingas elgesys“

Mylimo žmogaus netektis kelia skausmingus prisiminimus ir nežinia, kur ta sielvarto kelionė veda. Taip skelbia filmo „Pavyzdingas elgesys“ (Lietuva, Slovėnija, Bulgarija, Italija, 2019) pradžioje pasirodantis užrašas. Būtent tokia „sielvarto kelionė“ ir yra šis filmas. Valdomas aukščiausios, neįveikiamos paties gyvenimo ir mirties dramaturgijos, o ne tik režisieriaus ir kitų filmo kūrėjų valios. Viena – ši juosta inspiruota filmo režisieriaus Audriaus Mickevičiaus vyresniojo brolio nužudymo istorijos.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Ką pamatė piktos kino kritikės

Šiomis neramiomis dienomis žiūrėti kiną internete tampa norma. Anksčiau daugiau laiko praleisdavome kino salėje, dabar tai – retenybė, juolab kad ir vargšai kino teatrai neturi ko įdomaus pasiūlyti... O ir kino festivaliai jau keliasi į internetines platformas, nes suvokia, kad bent taip gali ir patenkinti didesnę dalį žiūrovų lūkesčių, ir parodyti, ką buvo suplanavę.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Dar vienas Agnès Varda retrospektyvos filmas „Jane B. pagal Agnès V.“ („LRT Plius“, šįvakar, 23 d. 21.30) – tai gana chuliganiškas, neįprastas aktorės, dainininkės, modelio, Serge’o Gainsbourgo mylimosios ir Charlotte Gainsbourg mamos Jane Birkin kino portretas.

Živilė Pipinytė

Iš „Nepatogaus kino“ dienoraščio

„Nepatogus kinas“ – iš tų festivalių, kurie priverčia įsižiūrėti į realybę, primena, kad ji egzistuoja, bet vis labiau virtualėja. Todėl toks svarbus norvegų dokumentininkės Tonje Hessen Schei filmas „iHUMAN“ (Norvegija, Danija, 2019), perspėjantis, kad žmogiškoji realybė tampa vis labiau priklausoma nuo algoritmų, interneto, dirbtinio intelekto ar tiesiog visuotinio sekimo, kai kiekvieną tavo žingsnį fiksuoja ir veidą atpažįsta stebėjimo kameros. Ypač nerimą žadina vieno režisierės pašnekovo išvada, kad netolimoje ateityje žmonės bus ekonomiškai nebenaudingi, nes juos pakeis galingas dirbtinis intelektas. Ar esame tam pasirengę? Taip pat „iHUMAN“ akivaizdžiai įrodo, kad populizmą, visuomenės susiskaldymą, radikalizaciją pastaraisiais metais nemažai lėmė „Facebook“, „Google“ ir kiti naujųjų technologijų produktai. Jų kūrėjai virto galingiausiais ir įtakingiausiais pasaulio žmonėmis.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Stovinčioji ant tilto“

Jei mano namų koridoriuje pasirodytų nepažįstama moteris su filmavimo grupe ir į klausimą, ko jai čia reikia, išdidžiai atsakytų, kad yra dvidešimt dviejų knygų autorė ir signatarė, pasistengčiau kuo greičiau baigti pokalbį. Koridoriams labiau tinka anonimiškumas. Dali Rust filmas „Stovinčioji ant tilto“ (Lietuva, 2020) prasideda epizodu, kai rašytoja Vidmantė Jasukaitytė sėdėdama automobilyje aiškina svajojanti nieko neveikti ir tiesiog gyventi, bet netrukus atsidūrusi buvusiame Vidaus reikalų ministerijos bendrabutyje, kuriame kadaise gyveno, įgyja „valdiškos damos“ pavidalą – iš čia ir žodžiai apie knygas bei signatarystę. Spėju, kad tarp scenos automobilyje ir bendrabučio koridoriaus praėjo nedaug laiko, bet permaina akivaizdi. Rašytoja gana nuoširdžiai stebisi, kad bendrabutyje niekas nepasikeitė, bet greit supranti, jog šis apsilankymas turi pabrėžti filmo herojės trajektoriją – jos skrydį iš gyvenimo paraščių į tautos elitą. Įsitikinimas dėl savo išskirtinumo jos neapleidžia ir susitikimuose su gydytojais onkologais – jų kabinetuose rašytoja jaučiasi beveik šeimininkė. Ji kalba, kad rengiasi gyventi ilgai, dar mažiausiai dešimt metų, nes turi parašyti šešis romanus.

Jaroslavas Kučera: tarp eksperimento ir nostalgijos

Spalio 20–24 d. „Skalvijoje“ bus rodomi trys vieno svarbiausių čekų kino operatorių Jaroslavo Kučeros filmai – Jano Němeco „Nakties deimantai“ („Démanty noci“, 1964), Věros Chytilovos „Mes valgome rojaus medžių vaisius“ („Ovoce stromů rajských jíme“, 1970) ir Vojtěcho Jasný „Mano gerieji kraštiečiai“ („Všichni dobří rodácy“, 1985).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Laimė man visada buvo pernelyg, kaip čia pasakius, buržuazinė sąvoka. Išsipildžiusi svajonė. Oksimoronas. Gal todėl šiais laikais tai pavadinta paprasčiau: „gerovė“. Ar laimė egzistuoja, ar tai tik spalvinga reklaminė gyvenimo būdo etiketė, ironiškame filme „Laimė“ („LRT Plius“, šįvakar, 16 d. 21.30) svarsto Agnès Varda.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

„Ikaras. Mieteko Košo legenda“ („Ikar. Legenda Mietka Kosza“), rež. Maciej Pieprzyca, Lenkija

Kadangi tai biografinis filmas apie garsų muzikantą, galime numanyti, kad jame bus epizodų iš vaikystės, matysime pirmuosius koncertus ankštuose baruose vos keliems klausytojams, tada stebėsime bandymus prasimušti į didžiąją sceną, atsiras sandorį siūlantys geradarys, vėliau ateis pripažinimas, sėkmė, moterų dėmesys, galiausiai išvysime ritimąsi žemyn ir, jeigu menininko gyvenimas baigėsi tragiškai, lemtingą finalą. Pabaigoje, žinoma, juodas fonas su faktais.

7md inf.

Šį spalį „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose bus rodomas ispanų kino režisieriaus, kino kritiko, scenaristos ir pedagogo Víctoro Erice’s filmas „Svarainio saulė“ („El Sol del membrillo“, Ispanija, 1992). Erice (g. 1940 m.) – viena didžiųjų ispanų kino individualybių.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„LRT Plius“ šįvakar (spalio 9 d. 21.30) pradeda rodyti prancūzų režisierės Agnès Varda (1928–2019) filmų retrospektyvą. Tai, matyt, geriausia, kas gali mus ištikti šį rudenį. Jos filmai – apie žmones, kurie myli, abejoja ir nori gyventi savo gyvenimą, bei apie laiką, kurį taip tiksliai jautė režisierė. Varda turėjo ypatingą talentą užčiuopti tai, kas dar tik formuojasi, dar nematoma, bet jau tvyro ore. Jau paženklinta būsimų permainų ir naujos tapatybės dvasios.