Kinas

Rengėjų inf.

Rekomenduoja „Nepatogaus kino“ programos sudarytojai

Spalio 7 d. prasidedantis „Nepatogus kinas“ virtualioje erdvėje parodys pusšimtį filmų. Visus pamatyti, net ir namie, gali būti sudėtinga, todėl paprašėme festivalio programos sudarytojų pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.

Živilė Pipinytė

Iš VDFF dienoraščio

Vilniaus dokumentinio kino festivalis (VDFF) kasmet ragina pasvarstyti, kas yra dokumentinis kinas. Šiemet į VDFF kvietė gana kanibališkos ištarmės plakatas su gėrimo šiaudelių prismaigstyta širdimi, beje, teigiantis, kad „niekada meilės nebus per daug“. Tokių, švelniai tariant, tiesmukų „žinučių“ nestigo ir filmuose. Nėra ir, matyt, negali būti vienintelio dokumentinio kino apibrėžimo, jis vis dažniau prisiliečia prie įvairių tabu, o jo ribos vis plečiasi, ir tubūt neatsitiktinai šiųmetė VDFF retrospektyva buvo skirta dokumentinį kiną imituojančioms Peterio Watkinso mocumentary.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Ką pamatė piktos kritikės

Savo noru grįžusios po tikrai užtarnautų proto atostogų Islandijoje, pasijutome visiškai atitrūkusios nuo lietuviško (ir ne tik) kino konteksto. Su Lietuva vasarą mus siejo tik isteriškos nacionalinių žinių portalų antraštės apie pandemiją. Nė kiek nenustebsime, jei masiškai pasipils filmai šia tema. Bet mes ne apie ateitį, o apie tai, ką grįžus pavyko pamatyti kino teatruose, kurių repertuaras dabar, pripažinkime, skurdokas. Net ir tų, kurie taip giriasi atidarę naują padalinį Paupyje. Šio kadaise kino „butiku“ vadinto kino teatro repertuaras tapo maža „Forum Cinemas“ replika.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė apie kino Tauragės regione tyrimus

Kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė kartu su bendraminčiais pradėjo naują projektą. Tiriama, kokią vietą sovietmečiu kinas užėmė žmonių kasdienybėje, kokį vaidmenį jis atliko istorijoje ir kokių pėdsakų paliko. Tyrimas vyksta Tauragės, Jurbarko, Šilalės ir Skaudvilės miestuose bei rajonuose.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šeštadienio rytą pašto dėžutėje radau reklaminį leidinį „Žirmūnų balsas“. Pasirodo, taip reklamuojasi Seimo narė, kurią maniau esant bebalsę ir bežodę – tipišką lietuvių politikos nykumo įsikūnijimą, mat per visus tuos metus, kai ji Seime, nepastebėjau pasisakant ar pristatant kokią įsimenančią iniciatyvą, nors būdamas mizantropas gana dažnai žiūriu Seimo televiziją.

Parengė K. R.

Seanas Durkinas apie „Lizdą“

Lietuvos kino teatrai pradeda rodyti Seano Durkino filmą „Lizdas“ („The Nest“, D. Britanija, Kanada, 2020). Vieni kritikai vadina „Lizdą“ siaubo kino dvasios persmelkta stilinga šeimos drama apie 9-ojo dešimtmečio Angliją, kiti – žiauria satyra apie lyčių santykius, bet visi sutaria, kad tai itin keistas filmas, kurio neįprastumas atsiskleidžia po truputį. Pagrindinis „Lizdo“ veikėjas verslininkas Roris (Jude Law) įtikina žmoną amerikietę Alison (Carrie Coon) ir du vaikus palikti patogų gyvenimą JAV ir grįžti į jo tėvynę Angliją. Patikėjęs būsima sėkme, Roris išsinuomoja seną dvarą, bet netrukus džiugios jo viltys ima dužti... „Lizdas“ – antras pilnametražis Durkino (g. 1981 m.) filmas.

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Antebellum: išrinktoji“

Internautai piktinasi, kad režisieriai žadėjo siaubą (net ant plakato buvo užrašyta), bet ekrane – nieko panašaus. Neišsipildę žiūrovų lūkesčiai, žinoma, nesmagus dalykas, bet dar nesmagiau, kad mažai kam užkliuvo paviršutiniškas kūrėjų požiūris į rasizmo temą, o dar tiksliau – primityvios paralelės tarp JAV praeities ir dabarties. Ir būtent tai – tikrasis su šiuo filmu susijęs siaubas.

Rudens susitikimai su lenkų kinu

Spalis jau ne vieną dešimtmetį – tradicinių susitikimų su lenkų kinu mėnuo. Šiemet Lenkijos institutas Vilniuje pakvies į pandemijos sąlygomis šiek tiek pakitusį renginį, pavadintą „Lenkų kino festivalis. Tęsinys“, kuris spalio 1–7 d. vyks kino teatruose „Multikino“ bei „Pasaka“ ir virtualioje platformoje „ŽMONĖS Cinema“. Taip pat spalio 2 d. 18 val. Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje vyks kino muzikos ir poezijos vakaras: garsiausias XX a. lenkų kino dainas atliks Vilniaus lenkų teatro studijos aktoriai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kol televizijose vyksta rinkimų debatai, „Dviračio žinios“ neturi jokių šansų. Tokio absurdo ir satyros kaip per debatus nepamatysi niekur. Būtent čia filosofas Arvydas Juozaitis į kalbas vis smaigsto liberalaus siaubo „Maximos“ pavyzdį. Arba teisininkė (laimė, buvusi) Neringa Venckienė palaiko idėją uždaryti prokuratūrą ir pati siūlo uždaryti LRT, mat taip galima sutaupyti pinigų ir atiduoti juos liaudžiai.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Pilis“

„Pilis“ (Lietuva, Airija, 2020) tęsia Linos Lužytės debiutiniame „Amžinai kartu“ (2015) pradėtą šių dienų lietuvių vertybių analizę. Filme „Amžinai kartu“ Gabijos Jaraminaitės herojei buvo svarbu išsaugoti šeimą, kurioje visi – vyras, duktė ir ji pati – taisyklingai atlieka tradicinius vaidmenis. „Pilyje“ tradiciniai vaidmenys lyg ir tebėra, tik šįkart Jaraminaitės vaidinama Jolanta ant savo pečių užsikrauna visą šeimos naštą: atsisakiusi pianistės karjeros ir Airijoje įsidarbinusi žuvų fabrike, ji kartu su paaugle dukterimi Monika (Barbora Bareikytė) ir Alzheimerio liga sergančia motina (Jūratė Onaitytė) bando pradėti gyvenimą iš naujo. Emigracijos motyvai neaptariami – filme nuskamba tik viena Jolantos frazė, esą ji nebenorėjusi badauti Lietuvoje. Tačiau ir Airijoje jai tenka skaičiuoti kiekvieną eurą. Jolanta ne tik sunkiai dirba, bet ir grįžusi iš naktinės pamainos prižiūri sergančią motiną, kurios negalima palikti vienos. Apie tai, kad motiną atiduotų į senelių namus, negali būti nė kalbos. Lietuviškas požiūris lieka ir Airojoje.