Akistata

Jei mano namų koridoriuje pasirodytų nepažįstama moteris su filmavimo grupe ir į klausimą, ko jai čia reikia, išdidžiai atsakytų, kad yra dvidešimt dviejų knygų autorė ir signatarė, pasistengčiau kuo greičiau baigti pokalbį. Koridoriams labiau tinka anonimiškumas. Dali Rust filmas „Stovinčioji ant tilto“ (Lietuva, 2020) prasideda epizodu, kai rašytoja Vidmantė Jasukaitytė sėdėdama automobilyje aiškina svajojanti nieko neveikti ir tiesiog gyventi, bet netrukus atsidūrusi buvusiame Vidaus reikalų ministerijos bendrabutyje, kuriame kadaise gyveno, įgyja „valdiškos damos“ pavidalą – iš čia ir žodžiai apie knygas bei signatarystę. Spėju, kad tarp scenos automobilyje ir bendrabučio koridoriaus praėjo nedaug laiko, bet permaina akivaizdi. Rašytoja gana nuoširdžiai stebisi, kad bendrabutyje niekas nepasikeitė, bet greit supranti, jog šis apsilankymas turi pabrėžti filmo herojės trajektoriją – jos skrydį iš gyvenimo paraščių į tautos elitą. Įsitikinimas dėl savo išskirtinumo jos neapleidžia ir susitikimuose su gydytojais onkologais – jų kabinetuose rašytoja jaučiasi beveik šeimininkė. Ji kalba, kad rengiasi gyventi ilgai, dar mažiausiai dešimt metų, nes turi parašyti šešis romanus.

Kai pasakojimai apie persirgtas ar kankinančias ligas tapo beveik „privaloma“ populiariosios kultūros ir žiniasklaidos pasakojimų apie įžymybes dalimi, tokie pareiškimai jau nestebina. Daug svarbesni filme epizodai, kai Rust fiksuoja rašytojos ligos „užkulisius“ jos namuose ar kalbantis su artimais žmonėmis. Ji ironiška, bet už žodžių girdėti vienatvė. Tačiau Jasukaitytė labiau linkusi priešais kamerą vaidinti save – stiprią moterį, rašytoją ir politikę. Režisierė paklūsta šiam norui. Ji atvirai grožisi heroje, jos kūryba ir veikla – už kadro nuolat skamba eilės ir, manau, neatsitiktinai filme rodomas apsilankymas archyve, kur rašytoja varto Alfonso Ramanausko-Vanago bylą, bei ilgas ir iškalbingas „Stovinčiosios ant tilto“ epizodas, kai Jasukaitytė žengia pirmoje patriotų eitynių su šūkiu „Lietuva lietuviams“ gretoje. Kamera ilgai stebi lėtai prieš ją judančius rašytojos bendraminčius ir pakankamai iškalbingus, kartais net pažįstamus jų veidus. Bet jausmas slogus, lyg stebėtum laidotuves.

Apie Jasukaitytę filme kalba tik ji pati. Viena ir tik apie save. Net Sąjūdžio laikų kronikoje ar LRT laidų įrašuose kalba Jasukaitytė. Tiesa, archyviniuose susitikimo Vilniuje su SSRS prezidentu kadruose nuskamba ir viena Michailo Gorbačiovo replika. Bet ne daugiau. Net atsisveikinant su rašytoja bažnyčioje kažkoks vienuolis kalba ne savo žodžiais, o skaito Jasukaitytės eiles. Man regis, toks režisierės pasirinkimas pasiteisina, nors gana ilgi archyviniai epizodai ir griauna „Stovinčiosios ant tilto“ ritmą. Kad ir kaip žiūrėtum, filmas pirmiausia yra jo herojės autoportretas. 

Jasukaitytės pavardę išgirdau „perestroikos“ metais, kai Gytis Lukšas ėmėsi ekranizuoti jos „Patvorių žolę“. Filmas „Žolės šaknys“ buvo net savaip feministinis, bet pasidomėti rašytojos kūryba nepaskatino. Jasukaitytė dažnai pasirodydavo televizijoje ir, prisipažinsiu, atrodė gana groteskiškai: joje visko buvo per daug – žodžių, pozų, primityvaus patriotizmo, egzaltacijos ar tiesiog blogo skonio. Filme šį įspūdį patvirtina nuolat už kadro ar kadre rašytojos skaitomos eilės – jos yra ties filologijos studijų šiek tiek „sukilnintos“ grafomanijos riba. Jasukaitytės kūryba nesidomėjau ir vėliau, bet kai redakcijos dar nebuvo virtusios virtualiomis, nugirsdavau kalbų apie su rašytoja susijusias aferas. Tad į peržiūrą ėjau turėdama minimalių žinių apie filmo heroję, pasirengusi sužinoti daugiau ir gal net pakeisti prieš trisdešimt metų susidarytą nuomonę.

Lietuvių dokumentiniame kine jau senokai susiformavo savotiškas požanris – filmai apie menininkus. Dažniausiai tai hagiografiniai kūriniai, kuriuose apie menininkus kalba arba juos prisimena kiti – artimieji, gerbėjai, meno istorikai. Kartais plačiau pristatomas kūrybos kontekstas, tad svarbesnis filme būna praėjęs laikas. Bet menininko likimas retai tampa paskata formuluoti sudėtingus klausimus apie herojų ar jo kūrybą. Dažniausiai jie atspindi mylintį, viską suprantantį režisieriaus žvilgsnį.

Dali Rust – ne išimtis. Tačiau atsisakiusi kitų žmonių žvilgsnių į savo heroję ji, paradoksalu, leidžia žiūrovams tapti savo bendraautoriais. Sukuria galimybę polemizuoti. Kiekvienas yra laisvas jos pasakojimą interpretuoti savaip, pažvelgti į filmo heroję iš savo perspektyvos. Žiūrėdama į vienišą valdingą rašytoją, kuri net kepsnį kepa pasipuošusi masyviais žiedais, apyrankėmis ir vėriniais, pamačiau moterį, negalinčią susitaikyti su mirties kvėpavimu jai į veidą ir norinčią kalbėti amžinybei. Moterį, kurios religingumas (toks pat perdėtas kaip ir visa kita) staiga pavirsta įkvėptais Zitos Bružaitės „Vilties mišių“ garsais, nufilmuotais per „Polifonijos“ repeticijas. Gana tragišku taip ir nepapasakoto gyvenimo liudijimu. Paskatinimu atsigręžti į jau mitologizuotą ir kardeliais apipintą tautos pakilimo laiką. Abejone, ar akistata su mirtimi menininkui yra svarbiausia.