Kinas
„Ikaras. Mieteko Košo legenda“ („Ikar. Legenda Mietka Kosza“), rež. Maciej Pieprzyca, Lenkija
Kadangi tai biografinis filmas apie garsų muzikantą, galime numanyti, kad jame bus epizodų iš vaikystės, matysime pirmuosius koncertus ankštuose baruose vos keliems klausytojams, tada stebėsime bandymus prasimušti į didžiąją sceną, atsiras sandorį siūlantys geradarys, vėliau ateis pripažinimas, sėkmė, moterų dėmesys, galiausiai išvysime ritimąsi žemyn ir, jeigu menininko gyvenimas baigėsi tragiškai, lemtingą finalą. Pabaigoje, žinoma, juodas fonas su faktais.
Visa tai stebime ir istorijoje apie genialų lenkų džiazo pianistą Mieczysławą Koszą (1944–1973), kuris dar vaikystėje apako, vėliau tapo sensacija lenkų džiazo pasaulyje, bet sulaukęs dvidešimt devynerių žuvo iškritęs pro langą. Iki šiol mirtį gaubia paslaptis: savižudybė ar nelaimingas atsitikimas?
Galima drąsiai sakyti, kad tai tradicinė biografinė drama. Tik laimė, kad režisierius minėtų epizodų nesumanė rodyti chronologiškai, ir tai bent tiek pagyvina pasakojimą. Visa kita – nuo filmo operatoriaus, dailininko iki kostiumų kūrėjų darbo – atrodo užtikrintai vidutiniška, ir tik pianistą vaidinantis Dawidas Ogrodnikas istoriją kilsteli, yra vienintelis filmo privalumas.
Aktorius talentingai kuria aistros muzikai apsėstą genijų, visą neilgą gyvenimą labiau nei pripažinimo siekusį paprasto žmogiško ryšio, draugystės ir meilės, kurios taip trūko vaikystėje, kai tėvas jį bandė nužudyti, o motina, norėdama išgelbėti, atidavė vienuolėms. Būtent šis artumo troškimas režisierių labiausiai ir domina, tampa leitmotyvu. Todėl, priešingai nei daugumoje biografinių pasakojimų apie kūrėjus, „Ikaras“ pirmiausia yra apie žmogų ir tik paskui apie genijų.
„Lizdas“ („The Nest“), rež. Sean Durkin, Didžioji Britanija, Kanada
Lietuviškas filmo plakatas su sutuoktinių poros atvaizdu, kuris suskilęs lyg stiklas, suprask, po idilišku paviršiumi slypi romantiškų jausmų įtrūkiai, nuteikia pigiai melodramai. Šį įspūdį tik sustiprina užrašas ant plakato „Puikybė – pati saldžiausia nuodėmė“, skambantis lyg iš meilės romano minkštais viršeliais anotacijos, bet visiškai netinkantis pasakojimui apie didžiuosius lūkesčius ir jų žlugimą.
Kur kas tikslesnis originalus plakatas. Jame, kitaip nei lietuviškajame, pirmame plane matome žmoną Elison (Carrie Coon), o už jos nugaros – ambicingąjį vyrą Rorį (Jude Law). Jie žvelgia vienas į kitą veidrodyje, kuris ties Rorio veidu yra įtrūkęs, todėl šis kiek deformuotas. Vietoj nusaldintos minties apie puikybę – originalus užrašas, kurio pažodinis vertimas skambėtų maždaug taip: turėti viską – niekada negana. Šis plakatas, kuriame panaudota filmo scena (lietuviškajame, tiesa, taip pat), yra ne tik estetiškesnis – veidrodžio atspindys sufleruoja ir apie visoje istorijoje besiskleidžiantį kertinį konfiktą tarp „būti“ ir „atrodyti“.
Žinoma, smulkmena, kažkokie plakatai. Kas gi į juos žiūri? Bet lietuviškieji variantai daug ką pasako apie platintojų požiūrį į savo žiūrovą, dažnai prasilenkia su pačių kūrėjų intencijomis ir geru skoniu. Galiu įsivaizduoti, kaip po „Lizdo“ peržiūros iš salės išeina pasipiktinę žiūrovai, negavę ryškių jausmų, aistrų ir išdavysčių, kuriuos jam žadėjo rinkodaros specialistai, o draugų paprašyti papasakoti, apie ką filmas, tik numykia kažką iš serijos „visą laiką nieko nevyko“.
Būtų klaidinga sakyti, kad kadaniečių režisieriaus Seano Durkino, kuris prieš devynerius metus debiutavo subtiliu trileriu „Marta Marsė Mei Marlena“, nedomina jausmai. Tiesą sakant, filme jų – su kaupu. Tik kituose kino pasakojimuose apie turtingų šeimų gyvenimo peripetijas jie srūva per kraštus, o čia srovena kažkur giliai ir tik keliose scenose prasigraužia į paviršių. Autorius režisuoja santūriai, neskubėdamas, puse lūpų, todėl prie tradicinių pasakojimų su aiškiais dramaturginiais lūžiais įpratusiam protui iš pradžių sunku pagauti ritmą. O ir išgyvenimus režisierius dažniau atskleidžia ne dialogais, bet vaizdų kalba.
Todėl aplinka, interjerai, baldai filme yra reikšmingi elementai, apie vidines dramas bei vaizduojamą laikotarpį pasakantys daugiau nei žodžiai. Todėl tie, kurie, pavyzdžiui, skaitydami knygas praverčia gamtos ar namų aprašymus kaip neinformatyvius ir nevarančius siužeto į priekį, rodomą aplinką tikriausiai „nurašys“ tik kaip veiksmų kamšalą, vadinasi, nesupras esmės. Ką jau kalbėti apie mėgavimąsi.
Aš, prisipažinsiu, jaučiau didelį malonumą stebėdamas, kaip režisierius vedžioja žiūrovo mintis, nedaugžodžiauja, flirtuoja su siaubo žanru ir kaip preciziškai dirba vengrų operatorius Mátyásas Erdély („Sauliaus sūnus“, „Saulėlydis“), vos keliais pirmaisiais kadrais panardinantis į keistą atmosferą.
Ir net jei kartais neišvengta kiek per tiesmukų simbolių (pavyzdžiui, kritusio juodo žirgo kaip Elison praeities) ar pustoniais kuriamoje dramoje lyg svetimkūnis nuskambančių banalokų dialogo eilučių, sumanymas prabilti apie permainų pilną praėjusio amžiaus 9-ąjį dešimtmetį ir, kaip pats režisierius sako, „amerikietiškosios svajonės“ tapimą eksporto preke, atrodo išties įdomiai.
„Lizdas“ šiuo metu yra vienas iš nedaugelio filmų, kuriuos tikrai verta pamatyti skurdžiuose mūsų kino teatrų repertuaruose. Neklausykite, jei kas nors sakys priešingai.
