„LRT Plius“ šįvakar (spalio 9 d. 21.30) pradeda rodyti prancūzų režisierės Agnès Varda (1928–2019) filmų retrospektyvą. Tai, matyt, geriausia, kas gali mus ištikti šį rudenį. Jos filmai – apie žmones, kurie myli, abejoja ir nori gyventi savo gyvenimą, bei apie laiką, kurį taip tiksliai jautė režisierė. Varda turėjo ypatingą talentą užčiuopti tai, kas dar tik formuojasi, dar nematoma, bet jau tvyro ore. Jau paženklinta būsimų permainų ir naujos tapatybės dvasios.
Maištinga provincialė anksti suprato, ko nori. Gerbiamo gydytojo duktė iš pradžių pakeitė vardą – iš Arlette (tėvai ją taip pavadino Arlio, kuriame buvo pradėta, garbei) tapo Agnès. Paskui išplaukė į jūrą su Korsikos žvejais – taisė tinklus. Mokėsi fotografijos ir netrukus tapo garsiojo Jeano Vilaro teatro fotografe, ne vienoje nuotraukoje įamžino šio teatro žvaigždę Gérard’ą Philipe’ą. 1954 m. pajūrio miestelyje dvidešimt penkerių metų Varda sukūrė pirmąjį filmą „Le Pointe Courte“. Paradokumentiškas filmo stilius tarsi numatė Naujosios bangos atsiradimą. Nuo tada jos kūryboje neatskiriami dokumentinis pradas ir fikcija. Varda vienodai laisvai jautėsi kurdama dokumentinius, vaidybinius ir eksperimentinius filmus, nors dokumentininkės intuicija leido jai užfiksuoti ne vieną akimirką ar žmogų, kuris dabar – jau didžiosios istorijos dalis, o tą akimirką buvo tiesiog jos draugas.
Varda išgarsinusiame filme „Kleo nuo 5 iki 7“ (1961) režisierę domino nematomas mirties prisilietimas, paženklinęs gražų kūną. Filmas prasideda kadrais, kuriuose tarsi iš pieno plaukusi populiari dainininkė Kleo (Corinne Marchand) išgirsta būrėjos pranašystę. Paskui rodomos dvi šios moters gyvenimo valandos, likusios iki susitikimo su gydytoju, kuris pasakys, ar Kleo serga vėžiu. Filmo veiksmas rutuliojasi lyg realiu laiku – tiksliai nurodoma, kada kas vyksta. Klajodama po Paryžių Kleo sutinka realius žmones, tarp jų ir Michelį Legrand’ą, kuris kūrė muziką, o filme, kurį ji žiūri kino teatre, vaidina Jeanas-Lucas Godard’as ir Anna Karina. Per tas dvi klajonių po miestą, susitikimų ir laukimo valandas Kleo pagaliau pradės suvokti save – laikiną, unikalią, trokštančią mylėti ir bijančią mirties. Tai pabrėžia ir filmo leitmotyvas – herojės atvaizdai veidrodžiuose, vitrinose. Kiek vėliau režisierė prisipažino: „Man regis, kinas yra savotiškas išlaisvintojas. Jis leidžia gyventi mūsų jausmams.“
Emmanuelio Finkielio „Memuarai apie skausmą“ (TV3, 10 d. 22.05) perkels į 1944-ųjų okupuotą Paryžių, kai rašytojas, komunistas, vienas svarbiausių Pasipriešinimo veikėjų Robert’as Antelme’as suimamas ir deportuojamas, o jo žmona Marguerite D., taip pat rašytoja ir Pasipriešinimo dalyvė, ieško būdų išgelbėti vyrą. Filmas sukurtas pagal autobiografinį Marguerite Duras apsakymą, o Margaritą suvaidinusi Mélanie Thierry tikrai primena rašytoją. Slaptas Margaritos romanas su vyro draugu ir susitikimai su gestapo agentu (Benoît Magimel) pabrėžia jos desperatiškas pastangas rasti vyrą, bet karo pabaiga, kai iš konclagerių pradės grįžti likusieji gyvi kaliniai, Margaritai bus dar dramatiškesnė. Ji viliasi, kad vyras taip pat sugrįš, bet neviltis tik didėja.
2018 m. pasirodę „Memuarai apie skausmą“ (nežinau, kodėl prireikė keisti originalų pavadinimą „Skausmas“) – iš tų retų šiuolaikinių filmų, kuriuose svarbiausia tampa veikėjų psichologija, jų jausmai. Žiūrėti filmą nelengva (ypač mažame ekrane). Herojės klajonės šiek tiek primena pačios Duras režisuotų filmų lėtą, nervingą ritmą, netikėta filme ir karšligiška, liguista išlaisvinto Paryžiaus atmosfera, kurią išgyvename kartu su Margarita.
Dickas Cheney – vienas sėkmingiausių JAV politikų respublikonų. George’o W. Busho prezidentavimo metais jis laikytas svarbiausiu valstybės asmeniu. Būtent jis po Rugsėjo 11-osios sprendė strateginius klausimus, susijusius su „Al Qaedos“ teroristais ir karu Irake. Bet Adamas McKay’us ne iš tų režisierių, kurie nori kurti tradicinius biografinius filmus, nors jo personažais dažnai tampa realūs žmonės. Tą nenorą, matyt, galima sieti ir su darbo populiariame televizijos šou „Saturday Night Live“ patirtimi, ir su siekiu išsaugoti ironišką distanciją su vaizduojamu personažu. Filme „Valdžia“ (LNK, šiąnakt, 9 d. 01.10) McKay’us derina skirtingus žanrus, pašiepia tradicines filmų pabaigas, filmo viduryje įdėdamas epizodą su pabaigos titrais ar veiksmo intarpą į tikrąją pabaigą, o siurrealistinė scena, kai miegamajame Dikas (Christian Bale) ir Lyn (Amy Adams) Čeiniai prabyla Shakespeare’o žodžiais, rodo režisieriaus sugebėjimą virtuoziškai žaisti kultūrinėmis nuorodomis ir iš jų kurti tankų užuominų sluoksnį. McKay’us įveda sąlygišką pasakotoją, kuris skirtinguose epizoduose bus darbininkas, kareivis, širdies donoras. Šis personažas ir aiškina, kaip atsitiko, kad už girtuoklystes iš Jeilio universiteto išmestas studentas tapo politikos profesionalu ir turtingu žmogumi. Režisierius kuria kelių dešimtmečių JAV politikos kontekstą. Būtent tuo filmas ir aktualus kiekvienai šaliai, kurioje demokratijos principais bei silpnybėmis nori (ir moka) pasinaudoti valdžios troškimo apsėsti politikai, spekuliuojantys įvairiausiomis šūkio „America First“ variacijomis.
Šeštadienio vakarą (10 d. 22 val.) currenttime.tv parodys vieną garsiausių pernykščių dokumentinių filmų – estų ir latvių bendros gamybos Ksenijos Ochapkinos „Nemirtingąjį“. Šis pasakojimas apie Apatitų miesto Rusijos šiaurėje mergaites ir berniukus, kurie mokosi disciplinos ir rengiasi tarnauti armijoje, kelia klausimą, kaip atsitinka, kad žmogus savanoriškai tampa sistemos dalimi, valstybės nuosavybe ir atsisako būti asmenybe.
Panašūs klausimai aktualūs per rinkimus, bet kad nebūčiau apkaltintas agitavimu, priminsiu seną anekdotą. Skelbimas universalinėje parduotuvėje kviečia pirkti netikrus eglutės žaisliukus su 80 procentų nuolaida. Pilietis ateina į tą skyrių ir klausia pardavėjos: „Bet kad jūsų žaisliukai tokie pat kaip visur, kodėl jie netikri?“ Pardavėja atsako: „Nes nedžiugina.“
Jūsų – Jonas Ūbis
