7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Visi laimės atspalviai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 35 (1356), 2020-10-16
Kinas Rodo TV
„Laimė“
„Laimė“

Laimė man visada buvo pernelyg, kaip čia pasakius, buržuazinė sąvoka. Išsipildžiusi svajonė. Oksimoronas. Gal todėl šiais laikais tai pavadinta paprasčiau: „gerovė“. Ar laimė egzistuoja, ar tai tik spalvinga reklaminė gyvenimo būdo etiketė, ironiškame filme „Laimė“ („LRT Plius“, šįvakar, 16 d. 21.30) svarsto Agnès Varda. Jo herojai – graži ir laiminga pora Tereza (Claire Drouot) ir Fransua (Jean-Claude Drouot), jie augina du vaikučius, džiaugiasi vasara ir meile. Bet Fransua įsimyli kitą. Jis tikina, kad meilė Terezai niekur nedingo – laimės bus tik daugiau. Fransua jaučiasi dvigubai laimingas, tačiau meilės trikampyje idilė vargu ar egzistuoja.

 

Varda sukūrė „Laimę“ seksualinės revoliucijos išvakarėse, kai laiminga šeima buvo bene vienintelis visuomenės idealas. Filmas, kuriame režisierė klausia, ar laimės regimybė taip pat yra laimė, sulaukė prieštaringų vertinimų. Vieniems vizualinis filmo grožis – herojai, regis, gyvena intensyvių spalvų ir jausmų rojuje, kurį gaubia Mozarto muzika ir skamba žodžiai „gražu“, „nuostabu“, – pasirodė atviras kičas, miesčioniškumo poetizavimas, kiti įžvelgė „Laimėje“ pasityčiojimą iš šeimos, treti suprato, kad Varda provokacija aplenkė laiką.

 

Nors iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo paprastas, režisierė jame klausia apie ištikimybę, monogamiją ir poligamiją, atsakomybę už savo jausmus. Po žmonos savižudybės Fransua nesikankina, susitaiko su tuo, kas įvyko, ir laimingai gyvena su kita moterimi. Gali net pagalvoti, kad jis klusniai vykdo visų šiuolaikinių knygų apie tai, kaip būti laimingam, nurodymus ir gali teigti, esą padarė laimingus tą kitą moterį ir savo vaikus, pažino save ir pasiekė vidinę pusiausvyrą. Žinoma, supaprastinu, bet patarimų, kaip gyventi, gausa knygynų lentynose varo siaubą – juk jei tos knygos nebūtų perkamos, niekas jų ir neleistų.

 

Varda savo filmuose dažnai klausia apie laimę, ne visada tiesiogiai, bet visada susiedama su etika – teise į laimę ir jos kaina. „Laimėje“ ji tarsi sako: „Jei laimė – didžiausia vertybė, pabandykime įgyvendinti visas jos sąlygas ir pažiūrėkime, koks bus rezultatas. Žmogus turi teisę būti laimingas. Laimei reikia pilnatvės. Ji nepriima nelaimės. Paskaičiuokime visus „už“ ir „prieš“, o tada rinkimės.“

 

Panašūs klausimai, regis, nekyla Patricko Cassiro filmo „Mūsų pirmosios atostogos“ (LRT, 17 d. 23.05) herojams. Marion (Camille Chamoux) ir Benas (Jonathan Cohen) gyvena Paryžiuje, yra trisdešimtmečiai ir juos sieja tik „Tinder“ programėlė. Jos padedami abu ir susipažįsta, o netrukus nusprendžia vykti kartu atostogauti į Bulgariją. Greit paaiškėja, kad kiekvienas visiškai skirtingai įsivaizduoja svajonių atostogas. Prancūzų kritikai filmą „sunešiojo“, bet jis fiksuoja svarbią mūsų laikų žymę, nes, regis, laimė netrukus bus tik virtuali, tikrovėje nebeįmanoma.

 

Florence Quentin filmo „Minkštaširdis“ (LRT, 18 d. 21.30) herojai vyresni – iš kitos epochos. Automobilių mechanikas Žeraras (Gerard Depardieu) pavargo nuo didmiesčio ir šeimos, kuri jį laiko pastumdėliu. Jis pabėga į provinciją, kad viską pradėtų iš naujo. Priešais naująją jo dirbtuvę stovi smuklė, kurios šeimininkė Barbara (Catherine Deneuve) – žavi, paslaptinga, nenuspėjama moteris... Tai taip pat laiko žymė – pasakojimas apie pagyvenusius žmones, kurie vis dar ieško laimės.

 

Ir dar vienas prancūziškas šios savaitės filmas – Robert’o Guédiguiano „Vila prie jūros“ („LRT Plius“, 22 d. 21.33). Jis nukels į Marselio apylinkes. Čia gražiame name prie jūros gyvena Morisas. Insultas apribojo jo galimybes bendrauti su pasauliu. Permainos neišvengiamos, tačiau tai gali tapti ir šeimos susitikimo priežastimi. Aplankyti tėvo atvažiuoja vaikai – aktorė Angela, rašytojas Žozefas ir restorano savininkas Armanas. Kadaise čia jie leisdavo šventes, gaudydavo žuvis, dabar rūpinasi savo gerove ir vengia nesėkmių. Jie taip nutolo vienas nuo kito, kad būdami kartu jaučiasi nesmagiai.

 

Atrodytų, kad mūsų laukia dar vienas filmas apie šiuolaikinę šeimą, kuriuos taip mėgsta Xavier Dolanas ar Michaelis Haneke, bet Guédiguianas prancūzų kine užima ypatingą vietą – jis kuria politiškai ir socialiai angažuotus filmus ir yra kritikų numylėtinis. Todėl laukiau aštrios antiburžuazinės satyros. Tačiau „Vila prie jūros“ kitoks filmas – subtilus, ironiškas, leidžiantis įsižiūrėti į personažus, nors ir išsaugantis režisieriui būdingą stilių bei puikų aktorių ansamblį: Ariane Ascaride, Jeaną-Pierre’ą Darroussiną, Gérard’ą Meylaną, Jacques’ą Boudet, Anaïs Demoustier. Kita vertus, režisierius neatsisako ir aktualijų – įspūdingos būtent tos scenos, kuriose į asmeninių problemų pilną herojų pasaulį ima belstis įtampų kupina tikrovė. Tai leido kritikams tvirtinti, esą susipykusi Moriso šeima tampa Europos visuomenės metafora.

 

Nežinau, ar filmai apie laimę gali paveikti rinkiminių aistrų įaudrintą fantaziją, bet išgirdęs rinkimų rezultatus prisiminiau neseniai skaitytą interviu su filosofu Andrzejumi Walickiu, kuris teigia, kad Lenkijoje buvo priimta vienmatė liberalizmo versija: „Iš liberaliųjų laisvių paėmėme tik laisvąją rinką ir pristatėme tai kaip liberalią demokratiją. Todėl ji tapo tokia nekenčiama.“

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Laimė“
„Laimė“
„Minkštaširdis“
„Minkštaširdis“
„Vila prie jūros“
„Vila prie jūros“