7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Karo ir meilės kronikos

„Nepatogaus kino“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 36 (1357), 2020-10-23
Kinas
„iHUMAN“
„iHUMAN“

„Nepatogus kinas“ – iš tų festivalių, kurie priverčia įsižiūrėti į realybę, primena, kad ji egzistuoja, bet vis labiau virtualėja. Todėl toks svarbus norvegų dokumentininkės Tonje Hessen Schei filmas „iHUMAN“ (Norvegija, Danija, 2019), perspėjantis, kad žmogiškoji realybė tampa vis labiau priklausoma nuo algoritmų, interneto, dirbtinio intelekto ar tiesiog visuotinio sekimo, kai kiekvieną tavo žingsnį fiksuoja ir atpažįsta veidą stebėjimo kameros. Ypač nerimą žadina vieno režisierės pašnekovo išvada, kad netolimoje ateityje žmonės bus ekonomiškai nebenaudingi, nes juos pakeis galingas dirbtinis intelektas. Ar esame tam pasirengę? Taip pat „iHUMAN“ akivaizdžiai įrodo, kad populizmą, visuomenės susiskaldymą, radikalizaciją pastaraisiais metais nemažai lėmė „Facebook“, „Google“ ir kiti naujųjų technologijų produktai. Jų kūrėjai virto galingiausiais ir įtakingiausiais pasaulio žmonėmis.

 

Pokalbius su mokslininkais režisierė nuolat pertraukia gatvėje, metro, namuose į mobiliuosius telefonus sulindusių žmonių vaizdais. Atrodo, kad jie jau nebesidairo aplink, nebemato pasaulio ir gali egzistuoti tik įbedę akis į mirgančius ekranus savo rankose. Kita vertus, atrodo, jog filmo autorė taip nepasitiki žiūrovų gebėjimu įsiklausyti į jos pašnekovų žodžius, bijo rodyti „kalbančias galvas“, kad pokalbius nuolat „dengia“ animuotais smegenų neuronų, didmiesčių gyvenimo ir kitokiais gana abstrakčiais vaizdais. Žiūrėdama filmą ne kartą pagalvojau, kad reikės susirasti „iHUMAN“ herojų tekstus, nes margi ir dekoratyvūs intarpai trukdo įsigilinti į girdimas mintis. Juolab kad matematiko Ilya Sutskeverio ar psichologo Michalo Kosinskio apmąstymai formuluoja ne vieną klausimą apie netolimą ateitį ar apie tai, ką reiškia būti žmogumi, jų žodžiais tariant, postprivatumo laikais.

 

Meksikietės Julianos Fanjul filmas „Tyla eteryje“ („Radio silence“, Šveicarija, Meksika, 2019) primena apie kitą grėsmę – tiriamosios žurnalistikos išnykimą. Beje, apie tai kalba ir „iHUMAN“ pašnekovai, tvirtinantys, kad kokybišką žurnalistiką naikina laiko gilintis į problemas nepaliekantys socialiniai tinklai. Fanjul ketverius metus filmavo populiarią radijo žurnalistę Carmen Aristegui, kurios laida 2015 m. buvo uždrausta, nes kritikavo tuometį Meksikos prezidentą ir valdančiųjų korupciją. Filme matome ir žmonių palaikymą Aristegui, ir jos pastangas įkurti naują stotį, realų pavojų žurnalistės ir jos kolegų gyvybei, nuolatinį šnipinėjimą, persekiojimą, valdžios bandymus diskredituoti ir įbauginti Aristegui, pavyzdžiui, internete skleidžiant pranešimus apie jos nužudymą. Viena įspūdingiausių filmo scenų, kada žurnalistė su kolegomis stebi kompiuteryje vaizdo kamerų užfiksuotą įsilaužimą į jų biurą, kai buvo pavogti kompiuteriai. Vadinasi, kažkas įsilaužėliams tiksliai nurodė, kur jų ieškoti.

 

Pagrindinė filmo tema – žurnalistės kova, bet Fanjul ją papildo apmąstymais apie tai, kodėl Meksiką beveik be pertraukos nuo 1929-ųjų valdo ta pati partija, apie partijos ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis, apie televizijos ir politikos susiliejimą – juk neatsitiktinai prezidentas, kurio bakalauro darbe žurnalistė rado plagiato, vadinamas „TV prezidentu“. Bet tai, kas filme vadinama televizijos sukurta „politine amnezija“, deja, būdinga ne tik Meksikai. 

 

Filme „Tyla eteryje“ nuskambėjusi mintis, kad optimizmas dabar tampa beveik moraline pareiga, paaiškina ir ne vieną šių metų „Nepatogaus kino“ filmą. Pirmiausia Irynos Tsilyk filmą „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth Is Blue as an Orange“, Ukraina, Lietuva, 2020). Garsios ukrainiečių poetės (gal todėl ir pavadinimas pasiskolintas iš Paulio Eluard’o eilėraščio) filmas jau pelnė ne vieną svarbaus festivalio, tarp jų Sandanso, apdovanojimą, buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimui. Tai labai intymus pasakojimas apie moterį Aną, kuri su keturiais vaikais gyvena Donbase, Krasnogorovkoje. Čia kiekviename žingsnyje juntamas jau penkerius metus vykstantis karas. Žmonės gyvena tarp griuvėsių, šildosi „buržuikomis“, bet sugeba išsaugoti savo kasdieniškus ritualus. Anos kriauklėje rytais plūduriuoja vėžlys, namie gyvena katės, jos veda kačiukus, prie stalo švęsti gimtadienio susirenka vienišos moterys, įpratusios gyventi be vyrų ir dirbti jų darbus. Tsilyk rodo šeimos kasdienybę, kurią vis labiau veikia kūryba, – šeima kuria filmą apie tai, ką patyrė prasidėjus karui. Taip filmo kūrimas ne tik padeda įveikti traumą, bet ir susilieja su veikėjų kasdienybe, kurioje atskleidžia vis daugiau jausmų bei minčių. Tai ir Anos vienatvė, jos kaltės vaikams jausmas dėl to, kad neišvyko iš karo zonos – liko su tėvais ir seserimi, santykiai su talentingais vaikais. Kiekvienas jų kitoks, o Miroslava net įstoja į kino operatorių fakultetą Kijeve. Tsilyk kantri stebėtoja – ji sugeba neužbėgti įvykiams už akių ir sulaukti, kada vaizduose atsiskleis tiesa.

 

Kinas ir karo laikų tikrovė filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ nuolat susilieja: štai mergaitės fotografuojasi, o jų fone važiuoja kariniai sunkvežimiai, štai skamba sprogimai ir sunku suprasti, ar tai jau šeimos kuriamas filmas, ar dar vienas kariaujančiųjų susidūrimas. Režisierė ir nebrėžia tos ribos, nes kinas yra natūrali šeimos tikrovės sudedamoji dalis. Tsilyk nieko nesistengia pagražinti ar nuslėpti, bet iš liūdnų jos herojų veidų vis dėlto sklinda, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, žmogiškumo šviesa.

 

Tokios šviesos kupinas ir Sébastieno Lifshitzo filmas „Mergaitė“ („Petite fille“, Prancūzija, 2020). Ilgai nesiryžau jo žiūrėti, nors esu režisieriaus gerbėja, – matyti vaidybiniai jo filmai buvo kupini drastiškų vaizdų. „Mergaitė“ – atvirkščiai, tragizmas čia slypi giliausiame, nematomame jo lygmenyje. Tai reto subtilumo pasakojimas apie aštuonerių metų Sachą, kuris gimė berniuku, bet nuo penkerių jaučiasi esąs mergaitė. Sachai nesiseka mokykloje, nes negali vilkėti suknelės, o dar ir mokytojai nepatenkinti, nors klasės draugai, regis, nemato problemų. Užtat namie Sachą gaubia meilė ir supratimas – tėvai, broliai ir sesuo viską supranta ir pasirengę apginti.

 

Lifshitzo filme, kurį meistriškai nufilmavo Paulis Guilhaume’as, kaip ir „Tyloje eteryje“, stebime Sachos mamos kovą – su švietimo sistema, prasimanymais ir nesupratimu, kad jos vaikas pagaliau galėtų būti savimi. Jai padeda ir gydytoja, diagnozavusi Sachai lyties disforiją. Dokumentu paliudyta diagnozė turi padėti įtikinti mokyklos direktorių ir mokytojus.

 

Dar vienas filmo sluoksnis – motinos baimė, kas Sachos laukia ateityje, kai prasidės lytinis brendimas, ateis pirmoji meilė, prireiks operacijų, keisis aplinka ir ji jau nebegalės apsaugoti mergaitės nuo traumų. Bet šviesiausios akimirkos, kai stebime, kaip skleidžiasi filmo herojės moteriškumas, kai ji šoka, apsivelka gražią suknelę, parduotuvėje renkasi maudymuką ar kartu su drauge rengia Barbę. Stambūs Sachos planai, regis, atspindi iš mergaitės vidaus sklindančią šviesą.

 

Moterų istorijų gausu pastarųjų metų filmuose, bet pradėjusi žiūrėti Sandros Beerends „Jie vadina mane Babu“ („They call me Babu“, Nyderlandai, 2019) iškart prisiminiau kitą filmą – 1995-aisiais matytą Vincento Monnikendamo „Motiną Dao, vėžlę“ („Moeder Dao, de Schildpadgelykende“), kuriame pasitelkus tik archyvinę filmuotą medžiagą ir liaudies sakmes parodyta beveik šimtą metų trukusi Indonezijos kolonizacija. Šis filmas – ne tik pasakojimas apie tai, kaip olandai savo kolonijoje žingsnis po žingsnio diegia Vakarų civilizaciją, bet ir apie tai, kaip nyksta vietos kultūra ir gyvenimo būdas. Režisieriaus teiginiai gimė iš vaizdų sandūrų, laiko ženklų kaitos ekrane. Beerends, manau, naudojosi ta pačia archyvine medžiaga, tik šiek tiek supaprastino filmo ištarmę. Ji pasirinko moters žvilgsnį į savo šalies istoriją ir sukūrė rišlų užkadrinį pasakojimą iš šimtų užfiksuotų moterų liudijimų bei prisiminimų. Babu olandai vadindavo indonezietes, kurias samdydavo vaikų auklėmis.

 

„Jie vadina mane Babu“ yra lyg žvilgsnis „iš vidaus“ į Vakarų civilizaciją, kur visi „gyvena pagal laikrodį“, ir kartu gana apibendrinta moters emancipacijos istorija, kai bevardė Babu pradeda suvokti ne tik save, nacionalinės kultūros vertę ar savo teises, bet ir būtinybę kovoti dėl šalies nepriklausomybės. Užkadrinis tekstas kartais trukdo, nes vaizdai savaime iškalbingi, įspūdingi ar nematyti, tarkim, Japonijos okupuotos Indonezijos kino kronika ar turtingųjų kolonizatorių 4-ojo dešimtmečio „namų kinas“, verčiantis prisiminti ne vieną klasikinį romaną.

 

Tarp matytų „Nepatogaus kino“ filmų buvo ir kūrinių, atspindinčių vieną ryškią pastarųjų metų tendenciją, kai dokumentinis kinas vis dažniau naudojasi šiuolaikinio meno išraiškos priemonėmis ar eksperimentuoja su vaizdu. Niujorke gyvenanti menininkė Tirtza Even filme „Mina“ („Land Mine. The Other side of silence“, Izraelis, 2019) susieja savo vaikystės namų Jafoje gyventojų likimus su arabų ir žydų konfliktu, kurį savaip simbolizuoja netoli šio namo 3-iajame dešimtmetyje arabų nužudytas žydų intelektualas ir rašytojas Yosefas Haimas Brenneris (režisierės tėvas buvo jo kūrybos tyrinėtojas). Tačiau savo pašnekovų prisiminimus ir apmąstymus ji bando sutalpinti į gana nuosekliai artikuliuojamą mintį apie neišvengiamą katastrofą, jei nebus susitarta su palestiniečiais. Tai silpniausia filmo vieta, nes gana plakatiškai verbalizuojama, kas jau buvo pasakyta vaizdais – siurrealistiškais animuotais žemės slinkties kadrais ar saulėje virpančiomis užuolaidomis. Jie tiksliau įvardija filme išgirsta mintį, esą mūsų žemė yra mūsų atmintis.  

 

Pats radikaliausias man pasirodė šiųmetis „Nepatogaus kino“ konkurso nugalėtojas – Amel Alzakout ir Khaledo Abdulwahedo filmas „Purpurinė jūra“ („Purple Sea“, Vokietija, 2020). 67 minutes ekrane stebime Alzakout kameros užfiksuotus vaizdus, kai 2015-aisiais laivas, kuriuo kartu su kitais pabėgėliais ji plaukė iš Turkijos į Lesbo salą, nuskendo, ir Alzakout atsidūrė vandenyje. Kamera didžiąją filmo dalį yra po vandeniu – fiksuoja kitų žmonių kojas, gelbėjimosi liemenes, tik retkarčiais pakildama virš vandens, kad „užgriebtų“ kalnus ties horizonto linija ar virš skęstančiųjų pakibusį straigtasparnį. Jei ne užkadrinis režisierės pasakojimas – prisiminimai apie Siriją, Stambule sutiktą mylimąjį ar to, kas vyksta čia ir dabar, jūroje, komentarai, – „Purpurinė jūra“ liktų vieno kadro, kai tikrąja to žodžio prasme balansuojama tarp gyvybės ir mirties, filmu. Suprantu, skamba ciniškai, kad „Purpurinė jūra“ – unikalus pabėgėlių situacijos liudijimas: filmo režisierei kartu su kitais 274 plaukusiaisiais pavyko išsigelbėti, tačiau šis filmas dar kartą įrodo, kad dokumentinis kinas pirmiausia yra žmonių istorijos, pasakojamos kitiems žmonėms. Bet juk robotams jų ir nereikia.

„iHUMAN“
„iHUMAN“
„Mergaitė“
„Mergaitė“
„Purpurinė jūra“
„Purpurinė jūra“