Šiomis neramiomis dienomis žiūrėti kiną internete tampa norma. Anksčiau daugiau laiko praleisdavome kino salėje, dabar tai – retenybė, juolab kad ir vargšai kino teatrai neturi ko įdomaus pasiūlyti... O ir kino festivaliai jau keliasi į internetines platformas, nes suvokia, kad bent taip gali ir patenkinti didesnę dalį žiūrovų lūkesčių, ir parodyti, ką buvo suplanavę. Gaila visų. Tačiau kas jau kas, bet internetinės kino žiūrėjimo platformos per karantiną susikrovė solidų pelną – pandemija joms išėjo tik į naudą. Jei tikėtume kai kuriomis naujienomis, panašiai pelningai per karantiną dirbo internetinės sekso prekių parduotuvės.
Tad ir mes nusprendėme pašniukštinėti platformose bei atrasti ką nors padoresnio. Jei kas dar nematė „Netflix“ serialo „Ozarkas“ („Ozark“, rež. Bill Dabuque, Mark Williams, 2017) – rekomenduojame, tačiau jei esate linkę į priklausomybes, privalu įspėti, kad jo žiūrėjimas gali atimti iš jūsų gyvenimą. Bent jau tol, kol baigsite trečiojo sezono paskutinę seriją.
Tarytum nujausdamas, kad artėja baisus sunkmetis, Spike’as Lee naujausią filmą kūrė irgi platformai „Netflix“. Lee su Holivudu visada palaikė meilės ir neapykantos kupinus santykius, vis bandydamas užpildyti pilkąsias svajonių fabriko dėmes ir sužmoginti, anot jo, Holivudo demonus.
Naujausiame Lee filme „Da 5 Bloods“ (2020) pasakojama apie afroamerikiečius karo veteranus, grįžusius į Vietnamą, kad išsigydytų savo karo traumas ir... susigrąžintų tuo metu paslėptą lobį – auksą. Iš pradžių atrodo, kad tai bus melancholiška ir kartu liūdna istorija apie senstelėjusius vyrus, kamuojamus prostatos problemų, besistengiančius vienas kitam padėti išsigydyti praeities žaizdas, juk jie artimesni už kraujo brolius – visi tarnavo tame pačiame būryje. Tačiau netrukus filmas virsta veiksmo melodrama su farso elementais.
Kad Lee bus nusiteikęs karingai, jau nurodo filmo pradžios archyvinė medžiaga su Malcolmu X ir Muhammadu Ali, atsisakiusiu vykti į kovą su žmonėmis, kurie jo net nevadino „n“ epitetu. Filmo temos varijuoja nuo pacifistinio Martino Lutherio Kingo judėjimo iki diskriminacinės šaukimo į karą politikos, bet svarbiausia – tai istorija apie nepateisinamas juodaodžių kariškių mirtis (lyg kitos mirtys būtų pateisinamos...). Anot Lee, jis norėjęs, kad žiūrovas suprastų, kokia nelygybė buvo Vietnamo kare: JAV visuomenę sudaro dešimt procentų juodaodžių, tačiau kare jų dalyvavo daugiau nei trisdešimt procentų. „Mūsų juodi užpakaliai buvo pasiųsti tiesiai į fronto liniją“, – sakė režisierius, nors šiai tezei patvirtinti būtų užtekę ne dviejų su puse valandos filmo, o įžanginės archyvinės medžiagos.Tačiau Lee to neužtenka, veikėjų godumas ir senos traumos ima lįsti į paviršių ir taip režisierius bando ne parodyti, bet įrodyti, kokį poveikį Vietnamo karas padarė afroamerikiečių psichikai. Ir, aišku, kaip pačių JAV atsakas į trauminę situaciją paklojo pamatus net ir šiuolaikiniam aktyvizmui.
Įtakingiausi pasaulio kino kritikai ir leidiniai kaip susitarę filmą liaupsina – nė menkiausios kritikos. Turbūt šiais laikais taip reikia, nes jei nebūsi politkorektiškas ir madingas – tave pervažiuos tanku arba padegs napalmu... Juk tai Spike’as Lee, juk „Black Lives Matter“...
Taigi, pateikiame šiek tiek viešojo diskurso panegirikos: „Lee grįžo triukšmingai“; „filmas – tai dažasvydžio šautuvas, tik šaudoma tikromis kulkomis“; „sprogi satyra ir emocinė agonija apie rasinę nelygybę Amerikos imperijoje“; „negyjanti žaizda apie afroamerikiečių pasiaukojimą Vietname ir apie tai, kad juodaodžių mirtys svarbios“. Svarbiausia – kad ši trauma būtų perduodama iš kartos į kartą, o pranašiška filmo žinutė teigia, kad karas prieš afroamerikiečius niekad nesibaigia. Jie priversti kovoti už savo išlikimą, lygias teises ir teisybę. Viskas skamba labai gražiai ir uždegančiai, tačiau, rodos, visi užsimerkė, žiūrėdami šią iki bukumo tiesmuką istoriją. Rodos, filmą sukūrė ne Spike’as Lee, o pabloginta jo avataro versija.
Režisierius sugebėjo surinkti senus vilkus aktorius – Delroy Lindo, Clarke’ą Petersą, Normą Lewisą, tačiau ir tie atrodo sutrikę, vaidinantys trečiarūšėje muilo operoje. Nuskambėsime bjauriai, bet labiau linkstame į neoficialią kritiką, mat sutinkame su vienu IMDb vertintoju, teigusiu, kad filmas tarytum paimtas iš montažinės, sumontavus jo 5 ar 10 procentų. Ir tik tam, kad pasirodytų būtent tada, kai visas pasaulis vėl aršiau ėmė diskutuoti apie rasizmo problemas. Deja, tokios prastos kokybės filmas niekaip nepadės diskusijai...
Nenustebtume, jei pasižiūrėję filmą nepasitenkinimą pajaustų ir vietnamiečiai. Pavyzdžiui, Hošimino miestas, rodos, pasirinktas tik todėl, kad ten veikia „Apocalypse Now“ baras, nes turbūt amerikiečiai žiūrovai be tokios nuorodos net nežinotų, kur vyksta veiksmas. Aišku, fone matomas ir „McDonald’s“ – tikras amerikietiškas produktas. Bet ir personažai vietnamiečiai nesuteikia Lee solidumo. Jie egoistai, nekenčiantys amerikiečių ir dabar, ypač vargšų juodaodžių veteranų, ir nori pasisavinti jų auksą. Žinoma, engiamas engiamo neužjaučia, bet šiame filme vaizduojama visiška nepagarba Vietnamo kultūrai.
Klišė lipa ant klišės tarytum kokiame vieno mūsų nacionalinio režisieriaus neva politiniame filme. O kur dar monologai – lozunginiai šūkiai, simboliškai visame filme mėtoma vėtoma ir trypiama raudona kepuraitė su užrašu „Make America Great Again“.
Po filmo ir paties režisieriaus minčių, esą po seansų jam su ašaromis akyse dėkojo karo veteranai, pasijutome lyg pažiūrėjusios bet kaip sumestą lietuvišką filmą apie partizanus... Pačios sau skambame eretiškai, nes labai mėgstame Lee kiną, tačiau geriau šį jo kūrybinį nesusipratimą praleisti. Nors jei tai atkirtis Donaldui Trumpui jo paties leksika – velniai nematė...
Dar karantino metu Britų kino institutas buvo paskelbęs šimtą romanų ar apsakymų, susijusių su kinu. Sąraše atsirado vietos ir pirmajam Toni Morrison romanui „Žydriausios akys“ („The Bluest Eye“, 1970). Morrison – viena svarbiausių afroamerikiečių rašytojų, apdovanota ir Pulitzerio, ir Nobelio premijomis. Romane pasakojama apie juodaodės paauglės Pekolos gyvenimo tragediją. Merginai nuolat primenama, kad dėl savo kūno spalvos ji esanti bjauri, tad ji svajoja apie žydras akis... Kodėl knyga atsirado tame sąraše? Anot sudarytojų, nes daugybę metų kine juodaodės veikėjos buvo vaizduojamos kaip klastingos baltaodžių vyrų viliokės. Štai Pekolos motinos šukuosena kaip Jean Harlow ir ji taip pasineria į filmus, jai tampančius baltumo sinonimu, kad išsižada savo vaikų, o Pekola svajoja būti antra Shirley Temple... Netiesiogiai romane perteikiama tamsioji kino pusė ir kaip ji formuoja savo žiūrovus. Tad jei norite kokybiško politinio angažuotumo, iškeiskite Lee filmą į Toni Morrison romaną, juk ne viena jos knyga išversta ir į lietuvių kalbą.
Pirmą kartą teko stebėti ir festivalio „Nepatogus kinas“ virtualų uždarymą. Jo privalumas toks, kad galėjome Bičo Lebovskio apranga įsitaisyti ant sofos su taure vyno ir katinu. Įžanga prieš uždarymo filmą buvo kukli – jokių raudonų kilimų ar vakarinių apdarų, jauki organizatorių erdvė. Kol laukėme konkursinės programos geriausio filmo paskelbimo, organizatoriai atsakinėjo į žiūrovų „nepatogius“ klausimus. Ausį kiek erzino nuolatinis kikenimas, perskaičius vieną ar kitą klausimą. Bet šie tikrai nebuvo juokingi... Tad pasirodė, kad kai kurie festivalio atstovai nelabai rimtai suvokia, kokiam renginiui jie atstovauja. Kitas dalykas, nors jis dabar madingas beveik kiekviename lietuviškame festivalyje, – jaunieji „programeriai“, arba jaunuolių žiuri, renkanti savo filmą. Aišku, reikia ugdyti pilietinį ir socialiai jautrų jaunimą, bet ar taip neišstumiama vyresnio amžiaus žmonių grupė? Kodėl nebūna kad ir „pensininkų“, arba taip dabar bjauriai madingo žodžio – senjorų, programos sudarytojų ar žiuri? Juk dažnai nutinka taip, kad didžiausias nesusikalbėjimas atsiranda būtent tarp skirtingų amžiaus grupių. Ar jie jau nurašyti kaip beviltiški homo sovieticus?
Bet ką mes čia kabinėjamės prie detalių. Geriausiu konkursinės programos filmu tapo „Purpurinė jūra“ („Purple Sea“, rež. Amel Alzakout, Khaled Abdulwahed, Vokietija, 2020). Viena režisierių Amel Alzakout – menininkė, ir tai žiūrint filmą akivaizdu. Tai nėra dar vienas filmas apie žmogaus teisių pornografiją, veikiau – savotiška poetinė dokumentika. Ranka, prie kurios pritvirtinta kamera, – tarytum pagrindinė filmo veikėja. Žiūrovas į filmą įmetamas staiga, kaip ir staiga apvirstanti pabėgėlių valtis Viduržemio jūroje. Nuolatinis stambus rankos planas neleidžia žiūrovui pamatyti visos ant vandens paviršiaus įvykusios tragedijos – gal ir gerai, nes gali ją susikurti galvoje.
Filmo koncepcija irgi originali: užkadrinis moters balsas punktyriškai pasakoja apie savo gyvenimą, meilę, išsiskyrimą ir svajones tik tuomet, kai ranka plūduriuoja po vandeniu. Jai išnirus į paviršių – girdimi desperatiški žmonių šūksniai, švilpukai. Paviršiaus žodžiai nė neverčiami. Apskritai kamera tik kartkartėmis išnyra, lyg įkvėptų realybės oro, po vandeniu ji jaučiasi geriau, lyg suponuodama, kad tokioje situacijoje labiau norisi būti žuvimi, o ne žmogumi... Kuriama atmosfera tarp „čia“ ir „ten“, kai turinys ir forma taip puikiai dera, šiek tiek primena Dereko Jarmano „Mėlyna“ arba tranzitines Christiano Petzoldo būsenas. Kad suvoktum šią žmonių tragediją, nereikia net rodyti sumaitotų kūnų Alepe, nes prie žiaurių vaizdų jau esame per daug pripratę. Kuriantiesiems socialinę dokumentiką tikrai reikėtų pasižiūrėti šį filmą, neprošal būtų pasikapstyti kad ir kino istorijoje bei susirasti Jeano Vigo manifestą apie tokį kiną.
Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
