Kinas
Mylimo žmogaus netektis kelia skausmingus prisiminimus ir nežinia, kur ta sielvarto kelionė veda. Taip skelbia filmo „Pavyzdingas elgesys“ (Lietuva, Slovėnija, Bulgarija, Italija, 2019) pradžioje pasirodantis užrašas. Būtent tokia „sielvarto kelionė“ ir yra šis filmas. Valdomas aukščiausios, neįveikiamos paties gyvenimo ir mirties dramaturgijos, o ne tik režisieriaus ir kitų filmo kūrėjų valios. Viena – ši juosta inspiruota filmo režisieriaus Audriaus Mickevičiaus vyresniojo brolio nužudymo istorijos. Jis buvo žiauriai nužudytas. Teismo procesai truko ilgai, nuteistas vienas iš nusikaltėlių (antram pavyko išvengti bausmės, kitam prisiėmus kaltę), jo bausmės laikas buvo gerokai sutrumpintas dėl pavyzdingo elgesio. Klausimai, kodėl ir kaip tai įvyko, užpildė atsivėrusią tuštumą nužudytojo artimųjų gyvenime. Neįmanoma to suvokti, tuo patikėti. „Netikėk, kad ta žmogžudystė buvo. Netikėk, kad turėjai vyresnįjį brolį“, – sako Audriui sielvartu virtusi mama.
Antra – paties „Pavyzdingo elgesio“ atsiradimo istorija buvo lydima tragiškų netekčių. Filmuojant šį filmą susirgo ir mirė Mickevičius, operatorius Audrius Kemežys. Pabaigti filmą teko Nerijui Mileriui, nuo pat pradžios dalyvavusiam plėtojant „Pavyzdingo elgesio“ sumanymą.
Užbaigusiems filmą kūrėjams teko vaikščioti ties labai trapia riba, kaip išsaugoti ilgai brandintą filmo sumanymą, kaip neleisti tragiškoms aplinkybėms jo užvaldyti ir iškreipti gal ir kilnia, bet netinkama idėjai linkme, jei filmo centre atsidurtų šviesaus atminimo kolegų įamžinimas, pagerbimas, o ne tai, ko jie siekė kurdami „Pavyzdingą elgesį“. Rodos, tą nelengvą užduotį pavyko įveikti. Ekrane matome keletą kadrų, kai Mickevičius bendrauja su filmo veikėjais, ruošiasi filmavimui, girdime jo užkadrinį balsą, tačiau tai atitinka sumanymą, labiau atskleidžia filmo ištarmę, praplečia jos prasminį lauką ir suteikia juostai jautresnę intonaciją.
„Pavyzdingame elgesyje“ sklandžiai susilieja ir aiškiai suskamba kelios linijos: paties Audriaus „sielvarto kelionė“, patyrimų kelias, netekus brolio, – nuo skausmo, pykčio, sumaišties, nevilties iki atleidimo nužudžiusiems; socialinės dokumentikos maniera, tačiau ieškant ir poetinių, filosofinių įvaizdžių, fiksuojamas nuteistųjų iki gyvos galvos gyvenimas kalėjime; specialiaisiais efektais motociklo scenoje perteikiamas jų laisvės troškimas, ir žinomo prancūzų filosofo, turinčio asmeninės kalėjimo patirties, Bernard’o Stieglerio įžvalgos apie kalėjimo patirtis, įkalinto žmogaus transformacijas, kurios gali pakelti žmogų į aukštesnį lygį, bet gali tapti ir nusikalstamumo mokykla. Ir vienokių, ir kitokių pavyzdžių ne vienas.
Sekant šio projekto atsiradimą nuo pat pradžių ir žinant Mickevičiaus kūrybinę veiklą atrodė, kad sėkmingiausiai šį sumanymą būtų galima įgyvendinti kaip tarpdisciplininį projektą. Kad tai gali būti vientisą sumanymą ir visas jo linijas rišliai plėtojantis filmas, įtikino tik rezultatas, pamatytas ekrane.
Į kalinčius filmo veikėjus žvelgiama be išankstinės nuostatos, nors pastebėtos detalės leidžia suprasti, iš kokios socialinės aplinkos jie yra, numanyti, kaip jie gyveno. Jų žiaurūs nusikaltimai filme nedetalizuojami, paliekami už kadro – „nieks nieko čia nebepakeis“, o perteiktos tik jų pačių mintys, svarstymai apie kaltę ir jos išpirkimą, apie Dievo ir visuomenės (ne)atleidimą iki gyvos galvos įkalintiesiems. Vilties nedaug... „Nelabai tikiu malone“, – prasitaria vienas, jau 20 metų praleidęs už grotų. Iškalbinga, kai mišių kalėjime scena gretinama su vieno veikėjų svarstymais, kaip gali save tikinčiais laikantys žmonės trokšti mirties bausmės tokiems nusikaltusiems. Ar galima atleisti? Ar galima pavyzdingu elgesiu išpirkti nusikaltimą?
Filme rodomi režisieriaus vaikystės archyviniai kadrai „permušami“ kraupia negyvo brolio veido nuotrauka, naudojami kalėjimo stebėjimo kamerų užfiksuoti vaizdai ir nufilmuoti filmavimo grupės. Skirtinga filmo vaizdų prigimtis ir techniniai išgavimo būdai padeda ne tik atskleisti sudėtingą ir nevienareikšmę filmo temą, bet ir perteikti tą vidinę sumaištį, protu nesuvokiamus dalykus, besigilinant į ją. Tą ir savo paties „ėjimą iš proto“, ir viso pasaulio, besistengiant suvokti, kaip tas pats žmogus gali būti ir žiauriausias žmogžudys, baisus nusikaltėlis, ir doras darbininkas, mylintis vyras, rašantis mylimai žmonai švelnius laiškus, svajojantis apie vaikus, besiruošiantis į pasimatymą... Pavyzdingai besielgiantis, žodžiu, „toks kaip visi“.
Filme tarsi klausiama, kas kiekvieną mūsų skiria nuo žmogžudžio. Plonytė ir trapi įvairių aplinkybių nulemta riba, kurios neperžengti, deja, niekas negalime išsižadėti.
Filmuojanti kamera vis ieško tinkamo rakurso, pateisinančio filmo kūrėjų „vidinės kelionės“ judesius: tai atsitraukiama iki labai ribojančio, formalaus, stebėjimo kameros „akies“, tai priartėjama iki stambaus veikėjo akių plano (ilgas įdėmus įsižiūrėjimas į vieno iš veikėjų akis, kai jis kalba apie įvykdytą žmogžudystę). Kamera tarsi bando įlįsti į tą „sielos veidrodį“ ir ten rasti atsakymą į visą filmą vedantį klausimą – kaip taip galėjo įvykti? Ar taip galėjo būti? Tą neįtikėtiną, sumaištingą, net fantasmagorišką nuotaiką ir atmosferą perteikia lyg stebuklinis kalėdinis miestelis su papuošta eglute, pabarstytu sniegu nufilmuotas Lukiškių kalėjimas. Raudoname eglutę puošiančiame burbule atsispindi iškreiptas kalėjimo teritorijos vaizdas – tarsi mūsų „nulipusio nuo vyrių“ pasaulio atspindys. Kažkokios nerealios spalvos, keistas apšvietimas, visur besitrainiojantys tobuliausi padarai – katės, balandžiai, šunys, bitės... Ir baisus garsinis fonas – ataidintys kalinių šūksniai, keiksmažodžiai. Kartais atrodo, kad tai ne dokumentika, bet viena iš baisiųjų brolių Grimmų pasakų. O gal taip ir yra? Juk ten baisus blogis susiduria su tikėjimu, gėriu, „auksine širdimi“, išvedančia iš tamsiausių gyvenimo situacijų.
