Kinas

Cary Fukunaga – paskutinio filmo apie Džeimsą Bondą „Mirtis palauks“ („No Time to Die“, 2021) ir televizijos serialo „Tikras detektyvas“ („True Detective“, 2014) režisierius – jau daugiau nei dvi savaites vieši Rusijos užpultoje Ukrainoje. Jis teikia humanitarinę pagalbą ir bendrauja su ukrainiečiais, o jų istorijas aprašo socialiniuose tinkluose.

Pokalbis su režisiere Céline Sciamma

„Liepsnojančios moters portreto“ režisierė Céline Sciamma šiemet sugrįžo į „Kino pavasarį“ su nauju filmu „Mažytė mama“ („Petite maman“, Prancūzija, 2021). Režisierė jautriai, poetiškai ir subtiliai pasakoja aštuonmetės Neli (Joséphine Sanz), ką tik netekusios savo mylimos močiutės, istoriją. Mergaitė su tėvais atvyksta tvarkyti mamos vaikystės namų. Neli ima klaidžioti ir žaisti rudeniškuose mamos Marion (Nina Meurisse) vaikystės miškuose. Čia ji sutinka bendraamžę, statančią slėptuvę iš medžių šakų.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Patinka, kai filmą galima ilgai ir lėtai lukštenti. Kai jo prasmės pradeda atsiverti viena po kitos, kai iš vaizdų randasi vis nauji pasakojimai. Kai supranti, kad filmas kalba kino kalba. Tokių filmų nėra daug. Net festivaliuose juos vis dažniau išstumia didaktiški pasakojimai aktualia tema, kad ir filmai apie psichikos ligas ar LGBT žmonių situaciją. Socialiai ir politiškai angažuotas kinas, be abejo, svarbus, bet kai problema supaprastinama iki primityvios „žinutės“, tai jau nebe kinas, o impresija iš socialinių tinklų.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Paklausta, kas yra kino režisierius, Jane Campion atsakė: „Man tai žmogus, sugebantis žiūrėti, bet ne asmuo, kuris sako aktoriams, ką jie turi daryti.“ Pagal Henry Jameso romaną sukurtas jos filmas „Moters portretas“ (LRT, 10 d. 22 val.) – lyg žvilgsnis į patriarchato schemose įkalintą moteriškumą. Nicole Kidman vaidinama Izabelė Arčer yra jauna, išsilavinusi XIX a. moteris.

Narius Kairys

In memoriam Mantui Kvedaravičiui (1976–2022)

Šiuolaikinėje graikų kalboje lemtis yra įvardijama žodžiu μοίρα (moira). Išgirdę šį žodį veikiausiai asociatyviai pagalvojame apie tris moiras, likimo deives Klotę, Lachesę ir Atropę, kurios rūpinasi visų – gyvų ir nemirtingų – būtybių likimu: tai jos nusprendžia, kada nutrūks jų pirštų galiukais sprūstanti gyvenimo gija. Ne veltui žodis moira etimologiškai susijęs su kitu senosios graikų kalbos terminu – meíromai, reiškiančiu „gauti savo dalį“. Lemtis – tai gyvenamojo laiko miera: gyvename tik tiek, kiek mums atseikėta, nei daugiau, nei mažiau.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Piligrimai“

Debiutinis Lauryno Bareišos „Piligrimai“ (Lietuva, 2021) – pirmasis vaidybinis filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, laimėjęs Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programos „Juodojo liūto“ statulėlę. Filmas ir jo sėkmė nekukliai primena du dalykus: kad savus reikia mylėti (net ir be statulėlių), ir kartais, kad pasiektum žiūrovų (ne vien lokalių) širdis, visai nereikia sukrėsti, šokiruoti ar parodyti kažką monumentalaus. Užtenka istorijos, kuri paliečia.

Pokalbis su Maria Speth apie filmą „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“

Dokumentiniame filme „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“ („Herr Bachmann und seine Klasse“, Vokietija, 2021) režisierė Maria Speth pasineria į daugiakultūrės klasės gyvenimą mažame Štadalendorfo mieste. Tris su puse valandos trunkančiame filme stebime mokinių raidą ir netradicinius mokytojo Dieterio Bachmanno metodus. Mums vaizduojamas subtilus ir užburiantis ugdymo procesas, įtikinantis jo svarba ir stebuklais, kuriuos gali padaryti.

Neringa Kažukauskaitė

„Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“

Antanas Mončys (1921–1993) – vienas žymiausių išeivijos menininkų, palikęs gausų kūrybinį palikimą: skulptūrų, figūrinių kompozicijų, reljefų, antkapių, švilpių, kaukių, iliustracijų ir kt. Išvykęs iš Lietuvos, 1950 m. įsikūrė Paryžiuje ir ten nugyveno visą gyvenimą. Bet visada, net ir įsitvirtinęs Prancūzijos meno pasaulyje, jis jautėsi lietuviu, tiksliau – žemaičiu. Tą skelbia ir jam skirto filmo pavadinimas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kino istorikai mėgsta priminti, kad finansinė filmo sėkmė dar nieko nereiškia – išlieka ne patys sėkmingiausi ar populiariausi. 1983-iaisiais pasirodžiusi gangsterių drama – Briano De Palmos „Žmogus su randu“ (LRT, šiąnakt, 2 d., 01.05) finansiškai žlugo, bet dabar laikoma ne tik geriausiu režisieriaus filmu, bet ir vienu svarbiausių 9-ojo dešimtmečio kūrinių ir vadinama kultine. De Palmą įkvėpė klasikinis to paties pavadinimo Howardo Hawkso filmas, 1932 m. padėjęs naujo žanro – gangsterių filmo – pamatus.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Šiandien mėgstam kartoti, kad nėra laiko skaityti ilgų tekstų, kad mūsų, vargšiukų, dėmesys dėl informacijos kiekio ir greičio tapo fragmentuotas, kad sunku susikaupti, kai iš tikrųjų, man regis, tiesiog neturim valios ir toliau sau drybsom ant sofos skrolindami. Bet štai apie kelis festivalio, kurio vardas „Kino pavasaris“, filmus vis tiek ėmiau ir parašiau patogias vieno sakinio recenzijas. Ne dėl to, kad nebuvo laiko ilgesnėms (buvo). Taip norėjau.