Utopinis švietimas

Dokumentiniame filme „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“ („Herr Bachmann und seine Klasse“, Vokietija, 2021) režisierė Maria Speth pasineria į daugiakultūrės klasės gyvenimą mažame Štadalendorfo mieste. Tris su puse valandos trunkančiame filme stebime mokinių raidą ir netradicinius mokytojo Dieterio Bachmanno metodus. Mums vaizduojamas subtilus ir užburiantis ugdymo procesas, įtikinantis jo svarba ir stebuklais, kuriuos gali padaryti. Pateikiame režisierės pokalbio su kino kritiku Ralfu Schenku (filmdienst.de) fragmentus.

Pirmiausia norėčiau paklausti apie jūsų filmo „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“ genezę: kas atsirado pirmiau – tema ar žmogus?

Dieterį Bachmanną pažįstu labai seniai. Beveik trisdešimt metų. Regis, jis pradėjo dirbti mokytoju Štadalendorfe apie 2001-uosius. Metams bėgant jis vis pasakodavo apie šią jam beveik „egzotišką“ vietą, kuri atrodo kaip Berlynas-Kroicbergas Heseno provincijoje ir turi ypatingą, visur tebematomą istoriją. Galiausiai nuvykau apžiūrėti šios vietos ir Dieterio susižavėjimas persidavė man.

Tai kontrastų ir priešingybių miestas. Viena vertus, milžiniškos pramonės įmonės, aplink kurias susitelkę daugiabučiai, kita vertus, kaimą primenančios pusiau rąstinės sodybos. Turkų dominuojamos komercinės gatvės ir XX a. 3-iojo dešimtmečio pastatai plokščiais stogais, ant kurių auga pušys ir beržai. Architektūriniai pėdsakai, siekiantys nacių laikus. Iki 1938 m. Alendorfas buvo nedidelis ūkininkų kaimelis. Tuomet nacių režimas ten pastatė didžiausias Europoje sprogmenų gamyklas. Buvo pasitelkta 17 000 užsieniečių ir priverstinių darbininkų. Kadangi per karą gamyklos nebuvo sunaikintos, 6-ojo dešimtmečio pradžioje čia įsikūrė naujos pramonės įmonės. Septintojo dešimtmečio pradžioje atvyko darbuotojų iš Italijos, Graikijos ir Turkijos. Migrantai sudaro 70 proc. visų miesto gyventojų. Mano filmams impulsą dažnai suteikia susitikimas su tam tikrais žmonėmis. Tačiau šiuo atveju tai iš tikrųjų buvo šio miesto fenomenas.

Kilo klausimas, kaip filme šią ypatingą miesto praeitį sujungti su dabartimi. Todėl atrodė, kad mokykla yra tinkama vieta perteikiant gyventojų struktūrą ir žmonių gyvenimo realybę. Vėlesniame tyrimo etape mane labiau domino žmonės, su kuriais susipažinau per šį procesą. Tad visą dėmesį sutelkiau į Dieterį Bachmanną ir jo klasę bei jų kasdienybę mokykloje.

Ar nuo pat pradžių planavote įgyvendinti ilgalaikį projektą?

Taip. Pirmiausia man buvo įdomu pamatyti šį miestą skirtingais metų laikais. Tačiau taip pat atrodė, kad būtina ilgesnį laiką stebėti klasės gyvenimą. Tik taip galima pamatyti mokinių augimą, atskleisti jų asmenybių sudėtingumą. Todėl šešių mėnesių laikotarpiu klasėje praleidome apie trisdešimt filmavimo dienų. Kasdien vidutiniškai po 6–8 valandas.

Ar labai reikėjo įtikinėti, kad Bachmannas ir mokiniai sutiktų filmuotis?

Bachmannas buvo tas, kuris davė impulsą filmui, vadinasi, man nereikėjo jo įtikinėti. Be to, mokytojai visada yra ir atlikėjai, o klasė – jų scena. Kai kurie mokiniai iš pradžių buvo nusiteikę skeptiškai ir negalėjo suprasti, kas tokio įdomaus yra jų mokyklos gyvenime. Tačiau mums pasisekė, kad ruošiantis filmavimui turėjome daug laiko susipažinti ir įgyti pasitikėjimą. Tikrai padėjo ir tai, kad mudu su operatoriumi (Reinhold Vorschneider – aut. past.) buvome jų klasės auklėtojo draugai. Su vaikais bendravome pagarbiai, todėl labai greitai tapome šios bendruomenės dalimi. Be filmavimo, kartu darėme daugybę dalykų: valgėme, muzikavome, padėjome ruošti namų darbus ir, svarbiausia, daug kalbėjomės. Apskritai man labai patiko, kad Dieteris klasėje sukūrė tokią laisvą erdvę, kurioje vaikai galėjo diskutuoti apie viską, kas jiems rūpėjo.

Ar buvo mokinių „atsivėrimo“ momentų, kurie jus nustebino? Ar kameros buvimas turėjo įtakos atskirų mokinių elgesiui, galbūt net jų asmenybės raidai?

Mokinių atvirumas iš esmės mane nustebino. Tikriausiai dėl savo amžiaus šie vaikai dar nėra išsiugdę jokių socialinių maskavimosi technikų. Taip pat stebėjausi, kokie draugiški ir pagarbūs vaikai buvo ne tik su mumis, bet ir bendraudami tarpusavyje. Taip būdavo ir tada, kai kameros būdavo išjungtos. Galbūt kameros buvimas mokiniams suteikė šiek tiek pasididžiavimo, kad jie yra tokie „svarbūs“, jog apie juos kuriamas filmas. Bent jau kai kuriems iš jų.

Pavyzdžiui, Rabia, kuri filmavimo pradžioje buvo įsisupusi į savo striukę, ilgainiui tapo vis labiau pastebima, vis dažniau palikdavo savo slėptuvę ir prabildavo. Tačiau tai neabejotinai lemia ir Dieterio Bachmanno kuriama „šeimyniška“ atmosfera. Vaikai gali pasirodyti tokie, kokie yra, o diskriminacijos ir įžeidinėjimų išvengiama kalbantis.

Kiek medžiagos turėjote filmavimo pabaigoje? Ar apgailestaujate, kad viena ar kita stipri scena tapo montažo aukomis?

Buvo nufilmuota daugiau nei du šimtai valandų medžiagos. Daugiausia filmavome pamokas, todėl niekada nežinojome, kas nutiks, ar apskritai įvyks kas nors įdomaus, kaip baigsis viena ar kita situacija. Taigi buvome priversti daugiau ar mažiau filmuoti nuolat, budėti ir stebėti. Montuodama kiekvieną pamoką pirmiausia sutrumpinau iki 30 ar 20 minučių, kad pamatyčiau, kokios temos susiformavo ir kaip per šešis mėnesius vystėsi veikėjai, kokios dramaturginės linijos išryškėjo. Pirmoji versija truko daugiau nei 20 valandų, ją sutrumpinau iki maždaug aštuonių, o paskui iki penkių su puse valandos. Man šis variantas būtų buvęs įmanomas ir kaip galutinis. Per filmo peržiūrą, surengtą atrinktiems žiūrovams, buvo daug panašių reakcijų.

Akivaizdu, kad trumpindama turėjau atsisveikinti su daugybe stiprių ir gražių akimirkų. Tačiau, kita vertus, labai norėjau išsaugoti tą ypatingą energiją, kuri vyravo klasėje. Be to, mažyčius gegus, pasikartojimus: vienas miega, kitas valgo. Norėjau, kad personažai būtų lengvai atpažįstami ir kartu kompleksiški. Žiūrovai turėtų prisiminti Stefi, Hasaną, Aymaną, Ferhaną. Tam reikia laiko. Kartu nenorėjau prarasti daugiatemiškumo. Miestas, istorija, pramonė, religijos ir t.t. Mano nuomone, 3,5 valandos trukmės versija yra labai kompaktiška.

Filmo ritmas – tarsi džiazavimas, jam session. Pats Bachmannas mėgsta muzikuoti. Ar muzika buvo svarbi ieškant tinkamo ritmo?

Įdomi analogija su jam session arba improvizacija. Tai primena filmo trukmė, o iš pirmo žvilgsnio galbūt ir proceso savavališkumo įspūdis. Tačiau šiame filme, kaip ir džiazo atveju, taip nėra. Svarbiausias struktūrinis principas – mokslo metų chronologija. Taip pat įvairių temų išdėstymas: pamokos, veikla, neapsiribojanti mokymo programa, atskiri mokiniai, kuriems skiriamas dėmesys, klasės kultūrinė įvairovė, mokyklos sistema, miestas, jo istorija. Temos, kurios tarsi paliekamos ir prie kurių vis grįžtama. Pavyzdžiui, tik tokiu būdu filmo personažai gali būti atskleisti visu savo sudėtingumu. Visada papildant tą pačią temą naujais aspektais. Tačiau tokia struktūra atsirado iš pačios medžiagos, o ne analogijos su muzika.

Muzika, žinoma, yra svarbi filmo „tema“, ypač Bachmanno, kuris pamokose visada po ranka turi gitarą. Arba „spalvotose pamokose“, kuriose kiekvienam vaikui leidžiama laisvai dirbti ar muzikuoti, vyksta nedideli „laisvo stiliaus koncertai“. Man buvo įdomu stebėti, kaip klasė, iš pradžių atrodžiusi kaip chaosas, virsta harmonija, ir ne tik muzikine prasme. Muzika yra svarbi bendravimo priemonė, padedanti įveikti kalbos, kultūros ar socialinius barjerus.

Pavyzdžiui, per tėvų susitikimą su Stefi ir jos tėvu, kuris nemoka nė žodžio vokiškai. Šioje scenoje matome, kaip muzika gali pralaužti ledus ir kaip situacija, kuri kitu atveju dėl kalbos barjero galėjo tapti slegianti, sustingusi ar net nemaloni, virsta mažu emociniu fejerverku. Muzika yra visiems suprantama kalba. Tokiu būdu ji padeda Bachmanno klasės vaikams, kurie dar visai nekalba vokiškai arba kalba labai silpnai, ir suteikia jiems galimybę įrodyti savo vertę. Pavyzdžiui, Hasanas, kuris Bulgarijoje mokėsi gerai, bet čia jam sunku mokytis naujos kalbos: berniukui buvo svarbu, kad jam buvo suteikta galimybė išmokti groti būgnais, gitara ir taip pajusti savo vertę, nepaisant prastesnių rezultatų mokykloje. Ypač šiuo etapu, kai formuojasi šių jaunuolių tapatybė, svarbu ugdyti savigarbą. Tačiau muzikavimas taip pat padeda vaikams priartinti problemas, pavyzdžiui, kai ponas Bachmannas dainuoja, o paskui kalbasi su klase apie tos pačios lyties asmenų meilę. Kartais per pertraukas tiesiog groja muzika, kad būtų galima atsipalaiduoti...

Ar nuo pat pradžių įtarėte, kad filmas – ir jūsų pagrindinio herojaus mokymo metodai – gali būti utopijos parabolė? Gražesnės visuomenės, „geresnio“ išsilavinimo utopija?

Ne, to neįtariau. Tokio efekto – jei jis iš tiesų toks yra – ir nesiekiau, nors, kita vertus, tikrai sutinku, kad filmas gali būti taip suvokiamas. Filmuodama norėjau ne vadovautis hipotezėmis, o atsiduoti tam, kas įvyks ar atsiskleis šioje klasės bendruomenėje per pusmetį. Mano darbas buvo atviras.

Ar turėjote pavyzdžių savo filmui – vaidybiniame ar dokumentiniame kine?

Ankstyvuoju medžiagos rinkimo etapu, ieškodama esminių požiūrio taškų arba „priėjimo“, žiūrėjau Nicolas Philibert’o „Būti ir turėti“ („Être et avoir“, 2002) ir keletą Fredericko Wisemano filmų. Ne kaip modelius galimo atkartojimo prasme, bet kaip filmus, kurie jau egzistuoja teminiame lauke. Tačiau Wisemanas labiau domisi socialinėmis ar institucinėmis struktūromis. Aš pati daugiau dėmesio skiriu konkretiems asmenims, veikėjams, konkretiems personažams. Todėl „Būti ir turėti“ artimesnis mano filmui, tačiau mane domina ne tokia stipri mokytojo figūra kaip Philibert’ą, ir Štadalendorfas nėra romantiškas nykstantis pasaulis, o vidutinis vokiškas pramoninis miestelis.

Parengė I. V.