Antanas Mončys (1921–1993) – vienas žymiausių išeivijos menininkų, palikęs gausų kūrybinį palikimą: skulptūrų, figūrinių kompozicijų, reljefų, antkapių, švilpių, kaukių, iliustracijų ir kt. Išvykęs iš Lietuvos, 1950 m. įsikūrė Paryžiuje ir ten nugyveno visą gyvenimą. Bet visada, net ir įsitvirtinęs Prancūzijos meno pasaulyje, jis jautėsi lietuviu, tiksliau – žemaičiu. Tą skelbia ir jam skirto filmo pavadinimas.
Pirmas filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ (Lietuva, 2022) kadras – vaizdingas lietuviškas peizažas, nušviestas ilgų saulės spindulių. Laukas su nulūžusiu ąžuolu. Medžio forma primena Mončio skulptūras. Taip iš karto įvedama į vieną pagrindinių ir filmo, ir skulptoriaus kūrybos temų. Iš esmės, į jo kūrybos prigimtį. Tvirtą ir neatsiejamą ryšį su gamtos medžiaga – medžiu, akmeniu, moliu. Savo darbams skulptorius juos tarsi jaukindavosi. Ilgai liesdavo, kol pajusdavo, kokia tobula forma tame medžio gabale slepiasi. Kaip pats juokavo, jis prailgina medžio gyvenimą savo kūriniuose, nes kitaip ta mediena sutreštų ar sudegtų.
Ši tema filme vystoma ir per menotyrines Viktoro Liutkaus įžvalgas, kad Mončys primygtinai reikalavo, jog jo parodose lankytojams būtų leidžiama liesti darbus rankomis. Ir per skulptoriaus vaikų – Jeano Christophe’o ir Sabine – atsiminimus, kad tėvo darbai buvo natūrali jų vaikystės žaidimų aplinka (virsdavo net rogutėmis). Toks jų tėvo požiūris į natūralią gamtos medžiagą paveikė taip, kad iki šiol bet koks beprasmiškas trinktelėjimas per ją atrodo lyg smurto aktas. Filme matome, kad taip pat ugdomi ir Mončio anūkai – senelio darbų paroda yra puiki žaidimų aikštelė, kur galima karstytis ir viską liesti rankomis. Tai vis ta pati nenutrūkstanti jungtis su Mončių ąžuolu, esančiu kažkur vidury lauko jo gimtinėje Kretingos rajone. „Visa jėga šaknyse“, – buvo A. Mončio principinė nuostata.
Kita filmo tema ir yra apie tas šaknis, kurias menininkas išsaugojo daug metų gyvendamas toli nuo Lietuvos. Net šnekėjo žemaičiuodamas. Taip filme šneka ir jo sesuo, ir dukterėčia. Filmo kūrėjai nesistengia kalbos „sunorminti“.
Dar viena juostoje vystoma tematinė linija – persipynusios lietuviška ir prancūziška Mončio tapatybės. Jos neatsiejamos buvo jo gyvenime ir nuosekliai vystomos filme. Artimųjų prisiminimai iš Lietuvos pratęsiami Paryžiaus gyvenimo epizodais. Ryšys tarp Lietuvos ir Prancūzijos nenutrūksta per visą filmą. Kaip tos lietuviškos dainos, kurias su vietiniais prancūzais Mončys, turėjęs gražų balsą, dainuodavo šeimos viloje Vandėjoje. Net apie savo kūrybą archyviniuose kadruose jis pasakoja ne kam kitam, o Ugnei Karvelis, savo bičiulei, irgi Prancūzijos lietuvei.
Į Vakarus Mončys pabėgo prieš pat sugrįžtant sovietams. Kaip stovi, sėdo ant dviračio ir išlėkė – taip filme prisimena jo sesuo. Badaudamas pasiekė Vokietiją, gyveno prie Miuncheno pabėgėlių stovykloje. Tačiau režisierius Linas Mikuta ne tik šiame epizode, bet ir visame filme akcentuoja ne gyvenimo vargus, o šviesius dalykus, kurie padėjo Mončiui išgyventi ir eiti savu keliu. Epizodą apie varganą gyvenimą pabėgėlių stovykloje praskaidrina menininko jaunystės draugių, dviejų prancūzių seserų, komiškas pasakojimas, kaip vyrus iš pabėgėlių stovyklos atveždavo į gubernatoriaus namų vakarėlius, nes damoms trūko šokių partnerių. Dailų mėlynakį, gerų manierų lietuvį įsimylėjo gubernatoriaus dukra. Aišku, iš to nieko neišėjo. Arba kad su draugų pagalba keliems mėnesiams Mončys tapo ūkininku, nes tada Prancūzija priėmė tik ūkininkus.
Šviesi buvo ir paties Mončio asmenybė. Filme kalbinami jo artimieji kaip vienas tvirtina, kad tai buvo tyras, švelnus, tylus, bet labai tvirtas žmogus. Ta jo šviesa sklinda ir iš kiekvienos filmo scenos. Kokie nuostabūs kadrai su mama, jiems susitikus beveik po pusės amžiaus. Jiedu suglaudę galvas, susikabinę už rankų, dainuoja lietuviškas lopšines. Dar labiau sušildo šį epizodą juokingi prisiminimai, kaip Mončys paslėpė už nugaros cigaretę, mamai pabarus, kad negerai rūkyti. Aštrių kampų Mončio asmenybėje nebuvo, kaip ir jo kūrinių apvaliose, minkštose formose. Tas ramus menininko asmenybės spindesys išsaugotas filme.
Daug dėmesio filme skiriama tam, kas Mončiui buvo ne mažiau svarbu nei kūryba, – trims jo vaikams. Kaip jis pats sakė: „Nieko nesigailiu gyvenime, nes turiu tris vaikus.“ Vaikų pasakojimai apie tėvą, atsiminimai irgi sklidini švelnumo, tikrumo. Sūnus Andreas prisimena keistą tėvo pasakotą istoriją apie du nušautus paukščius. Vieną draugo lyg ir netyčia, kitą jo paties – gal iš teisingumo, o gal ne. Nežinia. Nuolat lydinti abejonė, jautrumas, būdingi Mončiui, persidavė ir jo vaikams.
Iki pat senatvės Mončys pats liko kaip vaikas. Smalsus. Pavyzdžiui, filme pasakojama, kad jį neramino mintis, kaip padaryti švilpį. Tokį, kokį atsimena iš vaikystės. Kaip paprastiems kaimo žmonėms pavykdavo padaryti, o jam vis ne. Taip atsirado jo unikalūs moliniai švilpiai.
Mončys brangino kūrybinę laisvę. Nesileido į jokius kompromisus. Nei piniginius, nei meninius. Jo kūrybinė nepriklausomybė buvo neliečiama ir žemaitiškai tvirtai saugoma.
Įamžinant Mončio atminimą, filme pavyko rasti pusiausvyrą tarp skulptoriaus asmenybės atskleidimo, biografinio pasakojimo ir menotyrinių pastabų apie jo kūrybos ypatumus, apie krikščionybės ir lietuvių mitologijos derinį joje. Filme užčiuoptas ir tas Mončio kažkoks ypatingumas – tiek čia Lietuvoje, tiek ten Prancūzijoje. Kaip filme sako jo jaunystės draugė: „Jis man visada priminė Baltijos jūrą, nors aš jos niekada nemačiau.“