Paklausta, kas yra kino režisierius, Jane Campion atsakė: „Man tai žmogus, sugebantis žiūrėti, bet ne asmuo, kuris sako aktoriams, ką jie turi daryti.“ Pagal Henry Jameso romaną sukurtas jos filmas „Moters portretas“ (LRT, 10 d. 22 val.) – lyg žvilgsnis į patriarchato schemose įkalintą moteriškumą. Nicole Kidman vaidinama Izabelė Arčer yra jauna, išsilavinusi XIX a. moteris. Pakviesta turtingos tetos, iš JAV ji atvyksta į Angliją ir svajoja ne tik pažinti Europą, bet ir lavinti savo gebėjimus. Izabelė atsisako tekėti už lordo Varburtono, nes mano, kad santuoka apribos jos galimybes. Merginos pusbrolis Ralfas nusprendžia įtikinti mirštantį tėvą, kad šis jai paliktų pinigų, už kuriuos Izabelė galėtų įgyvendinti savo svajones. Bet likimas paspęs Izabelei spąstus ir ji ištekės už Florencijoje įsikūrusio meno žinovo ir kolekcionieriaus Gilberto (John Malkovich). Tai dominuoti siekiantis žmogus, taigi išsilaisvinti iš jo valdžios ir tapti ta moterimi, kokia ji yra, Izabelei bus nelengva.
Klasikinio romano siužetas Campion, regis, buvo galimybė papasakoti apie kelią į brandą, kuris nelengvas visais laikais, bet kuris atneša ir pasaulio, ir savęs suvokimą. Europoje jauna amerikietė suvokia, kad nesugeba prisitaikyti prie visuomenės suformuotų taisyklių, kad yra svetima. Kaip ir garsiajame „Fortepijone“, Campion vėl rodo moterį kaip Kitą pasaulyje, kur dominuoja vyrų nustatytos taisyklės. Režisierė rodo ir Izabelės metamorfozę – ji tarsi įspraudžiama į ankštus „damos“ šarvus – judesius varžančias sukneles ir rafinuotas šukuosenas. (Filmas ir turėtų vadintis „Damos portretas“, bet lietuviški pavadinimai, regis, ne tik šios juostos problema). Izabelė tampa dar vienu Gilberto kolekcijos eksponatu. Individualybės praradimą simbolizuoja pasikeitusios filmo spalvos: ryškios po truputį nyksta, kol lieka sepija. Užsisklendžia ir Izabelės gyvenimo erdvės: tamsiuose kambariuose ji vis labiau susilieja su fonu. Campion rodo XIX amžių, bet kartu sako, kad lytiniai stereotipai ir socialiniai modeliai iki šiol vis dar varžo moters galimybes.
Mimi Leder filmo „Nes ji yra moteris“ (TV1, 9 d. 23.05) herojė Ruth Bader Ginsburg (1933–2020) yra viena JAV legendų, beveik ketvirtį amžiaus ji buvo Aukščiausiojo teismo teisėja, kovotoja už moterų teises ir prieš bet kokią diskriminaciją, liberalų autoritetas. Filme rodoma teisėjos karjeros pradžia, kai Harvardo absolventė Bader Ginsburg negali rasti darbo, nes jos lytis neatitinka visuomenės stereotipų.
Filmo scenarijų parašė teisėjos sūnėnas, pati herojė jį skaitė ir turėjo pastabų. Matyt, į jas buvo atsižvelgta, bet biografinis filmas turi savo taisykles ir nuo jų nukrypti negalima. Tad filmas yra išmintingas, kupinas tikslių ir kartais juokingų detalių, o teisiniai aspektai išdėstyti taip aiškiai, kad supras bene kiekvienas. Problema tik ta, kad viską jame galima nuspėti iš anksto. Nors, kita vertus, byla, leidusi filmo herojei, kurią suvaidino Felicity Jones, pakilti į teisės olimpą, buvo susijusi su vyrų diskriminacija: skundą parašęs vyras negalėjo gauti lengvatų, kurios buvo skirtos moterims, nors priklausė ir jam. Nuo to ir prasidėjo Ruth Bader Ginsburg kryžiaus žygis, pasibaigęs tuo, kad buvo atšaukti šimtai diskriminacinių įstatymų, ribojusių žmogaus teises pagal lytinį požymį.
Christophe’o Honoré filmas „212 kambarys“ (LRT Plius, 14 d. 21.33) rodo šiuolaikinę porą. Po dvidešimties santuokos metų Rišaras (Benjamin Biolay) atsitiktinai sužino, kad Marija (Chiara Mastroianni) turi romaną su savo studentu, ir po santykių aiškinimosi ji nusprendžia persikelti į viešbutį kitoje gatvės pusėje. Naktį kambaryje 212 ( nuoroda į 212 prancūzų Civilinio kodekso straipsnį, teigiantį, kad sutuoktiniai turi gerbti vienas kitą, būti ištikimi ir t.t.) Marija prisimena bendrą su vyru praeitį. Ta naktis jai padės apsispręsti, ką daryti toliau.
„212 kambarys“ buvo rodytas Kanuose ir sulaukė kritikų pagyrimų už ištikimybę prancūzų kino tradicijai – sugebėjimą jungti gelmę ir lengvumą, sentimentalumą ir nostalgiją. Rašytojas, „Cahiers du Cinéma“ kritikas ir kino režisierius Honoré aiškino norėjęs vėl pajusti filmo kūrimo malonumą ir dirbti kartu su Chiara Mastroianni – tai ketvirtas bendras jų filmas. Vienas iš tų keturių, „Mylimieji“, pagarbos duoklė režisieriaus garbinamam Jacques’ui Demy, buvo rodomas ir Lietuvoje. Beje, jame vaidina ir Mastroianni mama Catherine Deneuve.
Neilo Jordano filme „Greta“ (TV1, 10 d. 23.05) vaidina kita prancūzų garsenybė Isabelle Huppert. Jos herojė – ekscentriška prancūzė, klasikinės muzikos gerbėja, Niujorke mokanti groti fortepijonu. Metro palikta rankinė suveda ją su jauna mergina Frense (Chloë Grace Moretz), kuri į Niujorką atsikėlė visai neseniai ir žengia pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Frensė neteko mamos ir jos suartėjimas su pagyvenusia našle Greta atrodo logiškas. Tačiau tai, kas gali būti gražios draugystės pradžia, yra tik žiauraus Gretos žaidimo etapas. Viename interviu Chloë Grace Moretz pasakė, kad jei filmas būtų kuriamas gerokai anksčiau, Huppert veikėja, be abejo, būtų vyras, siekiantis kontroliuoti Frensės gyvenimą. Tačiau Huppert dėka intriga tapo dviprasmiškesnė ir todėl įdomesnė.
Jūsų – Jonas Ūbis
