Kinas

Linas Vildžiūnas

In memoriam Algimantui Mockui (1931 07 31–2022 04 26)

Kino operatorius Algimantas Mockus priklausė tai jaunai talentingai kartai, kuri praėjusio amžiaus 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių sandūroje pradėjo kurti ir sukūrė tikrąjį lietuvių nacionalinį kiną. Nauja menine kalba pirmas prabilo Vytautas Žalakevičius filmu „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), o filmo operatorius buvo Algimantas Mockus. Šis ekspresionizmui artimas, ligi šiol nepasenęs kino kūrinys pasižymėjo visų komponentų darna – tikslia dramaturgija, veiksmo dinamika, gyvais ir įvairiais panevėžiečių aktorių puikiai suvaidintų personažų charakteriais, muzikinio takelio išryškinta nostalgiška prieškario Kauno atmosfera, sykiu su dailininko Algirdo Ničiaus plenerais bei interjerais ir kostiumų dailininkės Viktorijos Bimbaitės stilingais kostiumais operatoriaus perteikta išraiškingomis kadro kompozicijomis, aštriais rakursais, šviesos ir šešėlių kontrastais. Tai buvo kine nedažna ne vien režisieriaus, bet jo suburtos grupės, o tiksliau – visos kartos, kūrybinių galimybių manifestacija, kurioje Algimantas Mockus, nelyginant Alfredas Hitchcockas, paliko savo autografą: kai aferistas Dausa (Donatas Banionis) pasipusto padus į užsienį, lipantį į traukinį jį užfiksuoja laikraščio fotografas, kurį suvaidino jaunas filmo operatorius.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Sukčiai, manipuliuotojai, apgavikai – mėgstami amerikiečių kino personažai, bet Davido O. Russello filmas „Amerikietiška afera“ (TV1, 30 d. 22.55) yra šis tas daugiau, nei tik pasakojimas apie gudrią aferą. Tai gana ciniška, virtuoziškai suvaidinta amerikietiškos svajonės studija. Pagrindiniai personažai – sukčių pora Irvingas (Christian Bale) ir Sidnė (Amy Adams) bei FTB agentas Ričis (Bradley Cooper) – kiekvienas savaip siekia įgyvendinti didžiules ambicijas.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Likimas ir fantazijos“

Tarptautinio pripažinimo sulaukęs filmas „Drive My Car“ (Japonija, 2021) visą pasaulį privertė įsiminti japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi pavardę ir sudomino šio režisieriaus kūryba. Ne vienam lietuvių žiūrovui šis filmas tapo vienu geriausių (o galbūt ir tiesiog geriausiu), matytų praėjusiais metais. Galimybę pamatyti kitą tais pačiais metais sukurtą šio režisieriaus filmą „Likimas ir fantazijos“ („Gūzen to Sōzō“, Japonija, 2021) Lietuvoje suteikė šių metų „Kino pavasario“ festivalis.

Nepaprasta „Ilgų palydų“ istorija

1971-aisiais Odesos kino studijoje sukurtos Kiros Muratovos „Ilgos palydos“ („Dolgije provody“) kino teatruose pasirodė tik 1987 metais, kai papūtus „perestroikos“ vėjams nuo simbolinių lentynų pradėti nuiminėti uždrausti filmai. Dabar „Ilgas palydas“ galima pamatyti ir Lietuvoje. Filmo istoriją pristatome pasitelkę Kiros Muratovos (1934–2018), jos kolegų ir kino istorikų liudijimus.

Paskelbta 75-ojo Kanų festivalio programa

Karo Ukrainoje fone festivalis nusprendė neboikotuoti rusų režisierių – Kirillo Serebrennikovo filmas „Čaikovskio žmona“ („Žena Čaikovskogo“, Rusija, Prancūzija) įtrauktas į pagrindinį konkursą. Dėl „Auksinės palmės šakelės“ kartu su šiuo režisieriumi varžysis Davidas Cronenbergas, Jamesas Gray’us, broliai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vis dar stebiuosi, kai žmonės daro asmenukes. Juk save jie kasdien mato veidrodyje. Man ir žvilgsnio ryte į save kartais būna per daug. Bet režisieriaus Magnuso von Horno žodžiai privertė pažvelgti kitaip: „Fotografuojantis žmogus, o ypač darantis asmenukę, – tai kerintis reginys. Žmogus trumpam pamiršta pasaulį aplink jį. Jis susikaupia į tai, ką mato išmaniojo telefono ekrane, pakreipia jį taip, kad atrodytų kuo geriau. Ekranas tampa veidrodžiu, kuriame jis gali įsižiūrėti į save. Tik klausimas, ką jame mato arba ką nori matyti?“

Santa Lingevičiūtė

„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“

Praradus artimą žmogų, atsisveikinimas su juo trunka ilgai – kai kuriems ir visą likusį gyvenimą. Neretai psichologai pateikia net gedėjimo fazes. Regis, debiutiniame pilnametražiame filme „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (Lietuva, 2021) režisierė Dovilė Šarutytė per savo alter ego heroję Dovilę (Agnė Misiūnaitė) bando perteikti, o turbūt ir pereiti visas fazes: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą.

Greta Vilnelė

Lietuviškų trumpametražių filmų premjeros

Balandžio 1 d. „Vingio“ kino teatre pristatyta „Kino pavasario“ trumpametražių lietuviškų premjerų programa. Joje net dvi debiutuojančios režisierės – scenaristė Birutė Kapustinskaitė ir dainininkė Jurga Šeduikytė. Po peržiūros likau maloniai nustebinta. Tikras balandžio pirmosios pokštas – lietuviškas kinas pagaliau įtraukiantis, su skoningu humoru ir brandžiu siužetu. Žinoma, ne visas.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Pirmieji Kristijono Vildžiūno filmo „Dainos lapei“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2021) kadrai apibūdina išeities situaciją: kaimo keliais vingiavęs automobilis įklimpsta miške, iš jo išlipęs vyras baltais drabužiais ištraukia urną su pelenais ir, metęs raktelius, palieka automobilį. Akivaizdu, kad vyras apimtas nevilties. Miško tankmėje išnyra lūšis. Jos tiesiai į žiūrovus įsmeigtas žvilgsnis stambiu planu iškart tampa kelionės į žmogaus vidų ženklu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1995 m. pasirodžiusi Andrzejaus Wajdos „Didžioji savaitė“ (LRT, šiąnakt, 16 d., 02 val. ir LRT Plius, 17 d. 01.05) – Jerzy Andrzejewskio (pagal jo romaną sukurtas ir bene garsiausias režisieriaus filmas „Pelenai ir deimantas“) apsakymo ekranizacija. Tai pirmasis tekstas, parašytas apie Varšuvos geto likvidaciją 1943-iaisiais ir kartu bandymas suvokti lenkų visuomenės reakciją į žydų tragediją.