Kinas
„Liepsnojančios moters portreto“ režisierė Céline Sciamma šiemet sugrįžo į „Kino pavasarį“ su nauju filmu „Mažytė mama“ („Petite maman“, Prancūzija, 2021). Režisierė jautriai, poetiškai ir subtiliai pasakoja aštuonmetės Neli (Joséphine Sanz), ką tik netekusios savo mylimos močiutės, istoriją. Mergaitė su tėvais atvyksta tvarkyti mamos vaikystės namų. Neli ima klaidžioti ir žaisti rudeniškuose mamos Marion (Nina Meurisse) vaikystės miškuose. Čia ji sutinka bendraamžę, statančią slėptuvę iš medžių šakų. Mergaitės vardas – kaip Neli mamos – Marion (Gabrielle Sanz)... Galbūt šis susitikimas padės mergaitei geriau suprasti po močiutės mirties neįprastai besielgiančią savo mamą. Su režisiere bendravome virtualiai, klausėme apie kūrybinį procesą ir kuo filmas režisierei asmeniškas.
Kas tapo „Mažytės mamos“ pradžia? Ar šis filmas asmeniškas, o galbūt tam tikra terapija?
Įkvėpimas kurti „Mažytę mamą“ atėjo vaizdinio forma. Tame vaizdinyje buvo dvi mergaitės, žaidžiančios miške, ir medžių slėptuvė. Vaizdą interpretavau taip: viena iš šių mergaičių yra mama, o kita – jos dukra, nors jos ir yra to paties amžiaus. Taip pamažu ėmė vystytis kitos idėjos. Istorija nėra asmeniška – nieko panašaus man nėra nutikę. Bet jaučiau, kad tai kažkas, kas kyla ar net priklauso itin archajiškai, galbūt net matriarchalinei mitologijai. Nusprendžiau tai traktuoti kaip mitą, o tuomet jau galvojau, kokia mano asmeninė vieta šioje istorijoje. Tad uždaviau sau klausimą: „Kas nutiktų, jei būčiau sutikusi savo mamą, kai buvau vaikas: ar ji būtų mano sesuo, ar vis dėlto mama?“ Herojės tyrinėja visas galimybes, kurias suteikia šis santykis. Tapimas draugėmis, tapimas seserimis, tapimas mama ir dukra, įsikūnijimas į aktores, vaidinančias meilės istoriją, kurioje abi tampa vieno vaiko tėvais. Toks buvo mano požiūrio kampas, kurį pasirinkau rašydama. Kartu buvo labai svarbu, kad vaidintų seserys. Taip pat noriu pasakyti, kad filmas yra apie personažų trio, nes šiame rate dalyvauja ir herojės močiutė.
Ir taip, filmas asmeniškas, nes nufilmuotas mano gimtajame miestelyje. Čia aš stačiau savo slėptuves iš medžių šakų. Visi filme matomi miškai yra iš mano gimtųjų vietų. Namas buvo filmuojamas studijoje. Iš tiesų studijoje filmavau pirmą kartą. Namo interjeras atkurtas pagal mano atsiminimus apie abiejų mano močiučių namus. Močiutės personažas irgi parašytas pagal atsiminimus apie vieną močiutę – ji taip pat turėjo negalią, kai kurie drabužiai filme yra jos: buvau filmo kostiumų dizainerė.
Asmeniški dalykai filme nėra paslėpti, bet jie ir nėra centre. Jie režisieriui gali padėti padaryti formalius pasirinkimus. Pavyzdžiui, filme matoma piramidė – tokia kaip mano gimtajame miestelyje. Bet čia filmavau ne dėl to, kad filmo siužete būtų kažkas asmeniško apie mano vaikystę, o todėl, kad formalus filmo pasaulis yra pasakiškas, magiškas, jame keliaujama laiku, o tam, kad tokį sukurtum įtikinamai, geriau filmuoti vietoje, kurią gerai pažįsti. Tas miškas, kuriame filmavome, nėra kažkuo įspūdingas, šalia Paryžiaus pilna miškų, ir daug įspūdingesnių. Turėjome net iš kitur atsivežti lapų, kad jis atrodytų, kaip įsivaizdavau. Bet filmavimas „savo žemėje“ padeda geriau fantazuoti ir būti daug kūrybiškesnei nei tiesiog filmuoti ten, kur reikia pagal scenarijų.
Taigi asmeniškumas filme buvo labiau išreikštas per formalius sprendimus?
Man atrodo svarbu, kad kūrėjui rūpėtų kiekviena detalė. Tad kiekvienam pasirinkimui stengiuosi suteikti kuo daugiau rūpesčio ir meilės. Tada ir žiūrovas gali labiau patikėti filmu. Taip pat manau, kad kartais gražu tai, kas tau pačiam labai rūpi. Kartais jauti, kad vaizdas kadre yra gražus vien dėl to, kad gražus, bet kartais gal gražus todėl, nes tau jis rūpi?
Nuo ko pradedate rašyti scenarijų? „Mažytės mamos“ atveju pradėjote nuo vaizdinio. Ar dažniausiai nuo to ir pradedate?
Tai buvo pirmas kartas, kai filmas prasidėjo nuo tokios formos. Pavyzdžiui, pradėjusi galvoti apie „Liepsnojančios moters portretą“ žinojau, kad noriu parašyti meilės istoriją. Nuo to filmas ir prasidėjo. Retai kada būna tokia aiški idėja kaip šiuo atveju. Paprastai turiu idėjų gabalėlius, scenas, kurios man patinka, ir dalykų, kurie man patinka, sąrašą, o tada viską bandau ekologiškai sutalpinti į filmą. Ir kas netelpa, bet yra man svarbu, greičiausiai bus panaudota kitame filme.
Dažnai idėjos ateina, kai jų neieškai. Bet iš tiesų mes, kūrėjai, visada jų ieškome pasąmoningai: ieškome nuėję į muziejų, ieškome eidami į kiną, skaitydami laikraštį ar su kuo nors susitikę. Tai proto būsena. Nėra taip, kad būtum apsėstas tų paieškų, tai tiesiog būdravimas. Juk būna ir nušvitimo momentų, tada ieškai, kaip tai išversti į kino kalbą. Dažniausiai man filmai negimsta kaip vientisos istorijos. Man filmo kūrimas truputį primena namo statymą. Visi dabar moka rašyti ir gali sukurti vieną ar kitą siužetą – tai galvosūkis, kurį daug kas nori išspręsti. Tačiau man kino kūrimas yra labiau susijęs su to siužeto apipynimu.
Ar istorijos, kurias rašote, turi būti kažkuo asmeniškos, kad galėtumėte jas parašyti?
Niekada nesijaučiau, kad pasakoju būtent savo istoriją. Niekada. Taip pat niekada nerašau vadinamųjų veikėjų biografijų. Nebandau jų padaryti egzistuojančiais žmonėmis. Jie yra dalis idėjų filme. Nesistengiu su jais susijungti per biografijas. Tai, kas tau rūpi, tave suras procese. Tiesiog turi būti sąžiningas su savimi.
Daug dalykų rašydama darau intuityviai, pavyzdžiui, sprendimą, kad „Mažytėje mamoje“ nebus rodoma kelionė laiku, nors tai ir keliavimo laiku filmas. Man nerūpi tie keliavimo laiku žingsneliai. Arba kad „Liepsnojančios moters portrete“ nebus vyrų, tik moterys. Jei jame būtų buvę vyrų, jie greičiausiai būtų tiesiog joms nurodinėję, ką daryti. Mano filmas ne apie tai. Aišku, taip gali patekti į bėdą, nes tavęs dažniausiai klausia ne apie tai, kas yra ekrane, o kas liko už jo ribų. Todėl labai svarbu jausti, kas tau rūpi, ir tuo sekti.
Man kinas nėra apie asmeninę patirtį. Tačiau istorijos tampa asmeninėmis jau vien dėl to, kad su viena dirbi kokius trejus metus, o po to ji lieka su tavimi visą gyvenimą. Galbūt tos istorijos ne asmeniškos, bet jos – tai tu: juk tai ateina iš tavęs. Kitas klausimas – kodėl nori, kad žmonės tai žiūrėtų? Čia man prasideda asmeniškai svarbūs dalykai. Rašydama „Mažytę mamą“ klausiau savęs, kaip aš noriu, kad tai paveiktų žmones, kurie jį žiūrės. Sakykime, į filmą ateis mama ir dukra, po filmo jos turi parvažiuoti namo autobusu. Po filmo jos turi į jį bėgti. Jos bėgs jau kitaip.
Kurdama „Liepsnojančios moters portretą“ siekiau, kad žmonės vėl norėtų pamilti ir kad jaustųsi susitaikę ir ramūs dėl praėjusios meilės. Su tuo ir dirbau. Norėjau, kad žmonės nustotų gailėtis. Tai toks tas asmeniškumas – juk aišku, kad ir aš noriu jaustis rami ir susitaikiusi su buvusios meilės pabaiga, taip pat noriu vėl įsimylėti. Noriu, kad toks būtų filmo sukeltas jausmas, ir kurdama tikiuosi, kad jis veiks ir tave, ir mane.
Jūsų filmai yra vien apie moteris. Ar tai politinis, ar asmeninis sprendimas?
Tiesiog pasakoju istorijas apie moteris ir vaikus. Manau, kad tavo politika yra tai, kas tave labiausiai domina. Kodėl aš turėčiau kalbėti apie ką nors kita? Kalbu apie tai, kas mane domina, ir iš to puikiai galima suprasti, kas manęs nedomina. Jei dalykas, kuris tau rūpi, nėra „meinstryminis“, turi nueiti ilgą kelią, kad galėtum apie tai kalbėti. Nes tai svarbu tau. O ne kad rinkai to reikia. Net ir rinka šiuo metu keičiasi, pradedama suprasti, kad žmonės nori daugiau nei istorijų apie baltuosius vyrus.
Kas jūsų, kaip moters režisierės, karjeros pradžioje padėjo ir vis dar padeda nepasiduoti, judėti į priekį ir toliau kurti, nesileisti apimamai kartėlio jausmo sunkiu laiku?
Man labiausiai padėjo mano prodiuserė (Bénédicte Couvreur – aut. past.). Labai svarbu pasirinkti dirbti su žmogumi, kurį norėtum matyti ir su pižama. Toks mano patarimas jauniems kūrėjams. Arba galite būti ten, kur galia ir vyrai su kostiumais. Priklauso, kokia dvasia norite kurti filmus. Tokios dvasios sąjungininką ir turėkite. Kūryboje man labiausiai padėjo stiprūs ryšiai su bendradarbiais, bet stipriausias iš jų – su prodiusere. Tai tikra partnerystė. Kartu dirbame jau daug metų. Ji yra mano saugi bazė. Kino industrija gali būti labai nedraugiška. Dar labai svarbu turėti pagalbininkų, kurie norėtų su jumis dirbti ir užsienyje. Kad nereikėtų remtis vien savo gimtąja šalimi. Mano atveju – Prancūzija. Jos kino industrijoje labai daug susireikšminimo, galios ir pinigų. Šalyje sukuriama apie 250 filmų per metus, 50 iš jų – debiutiniai. Viena vertus, tai gera vieta kinui kurti, nes yra daug talentų, viešojo finansavimo ir t.t. Kinas čia labai svarbi kalba. Bet kartu kino industrija čia nėra tiek politiškai progresyvi ir entuziastinga, kiek tikėtumeisi iš žmonių, kuriančių meną.
Kalbino Jorė Janavičiūtė
