Kinas
Šiandien mėgstam kartoti, kad nėra laiko skaityti ilgų tekstų, kad mūsų, vargšiukų, dėmesys dėl informacijos kiekio ir greičio tapo fragmentuotas, kad sunku susikaupti, kai iš tikrųjų, man regis, tiesiog neturim valios ir toliau sau drybsom ant sofos skrolindami. Bet štai apie kelis festivalio, kurio vardas „Kino pavasaris“, filmus vis tiek ėmiau ir parašiau patogias vieno sakinio recenzijas. Ne dėl to, kad nebuvo laiko ilgesnėms (buvo). Taip norėjau.
„Svečiuose“ („Gæsterne“), rež. Christian Tafdrup, Danija, Nyderlandai
Istorija apie danų šeimą, kuri atostogaudama Toskanoje susipažįsta su porele iš Nyderlandų ir vėliau priima jos kvietimą apsilankyti svečiuose atokiame miško name, prasideda kaip daug žadantis psichologinis trileris, vis pastiprinamas įtampą keliančia ir įvykius kone į antikinę tragediją pakylėjančia klasikine muzika, vėliau įgauna siaubo žanro elementų, o galiausiai baigiasi – ir baigiasi nevykusiai – kaip kone religinė parabolė, neva apnuoginanti vidurinės klasės apatiškumą ir jos tylų susitaikymą su Blogiu (taip, iš didžiosios): maždaug, žiūrėkite, kokie esate menkystos, jūs, patogumų išlepinti vakarų europiečiai, štai jums kone dieviškas (atsiprašau, velniškas) atpildas, žodžiu, tiesmukumo viršūnė, kurią dalis kritikų palygino su Haneke’s kinu – prašyčiau!
„Herojus“ („Ghahreman“), rež. Asghar Farhadi, Iranas, Prancūzija
Tai nėra stipriausias Farhadi filmas, bet vis tiek gėrėjausi (grynai iš dramaturginės pusės), kaip režisierius sugeba sukurti „sniego gniūžtės efektą“, t.y. iš vieno mažo įvykio išaugina virtinę kitų, į kuriuos pakliūva ir, kuo labiau bando išsilaisvinti, tuo labiau įsipainioja pagrindinis herojus, norėjęs tik gero, bet už geras intencijas šalyje stipresni sistemos krumpliaračiai, kurie iš pradžių sugniuždo finansiškai, o tada kėsinasi ir į paskutinį likusį turtą – orumą.
„Žmogus su kamera“ („A Man and A Camera“), rež. Guido Hendrix, Nyderlandai
Režisierius provokatoriaus kaukę matuojasi jau nuo pirmųjų trumpametražių filmų „Tarp mūsų“ (apie pedofiliją) ir „Palyda“ (apie deportuojamus pabėgėlius), kurie man išties patiko, ir net „Scanoramoje“ rodytas debiutinis ilgo metražo „Svetimas rojuje“ (apie imigrantų krizę) turėjo įdomių minčių, tačiau naujasis filmas, kuriame už kameros pasislėpęs režisierius vaikšto po priemiestį, beldžiasi į atsitiktines duris, nieko neaiškindamas tyloje filmuoja žmones ir sulaukia kardinaliai priešingų reakcijų, atrodo kaip tuščia provokacija, nors autorius, tikiu, manė kitaip ir net kritikai rašė kitaip, jie filmui prigalvojo skambių epitetų „šokiruojantis“, „nejaukus“, „drąsus“, „nepatogus“ ir įžvalgų apie dokumentikos etiką bei ribas, nors žiūrėdamas dažniau galvojau, jog režisierius paprasčiausiai neturi ką pasakyti ir tik dangstosi giliamintišku eksperimentu kaip figos lapu.
„Jos vardas Prancūzija“ („France“), rež. Bruno Dumont, Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija
Ši graudi satyra po premjeros Kanuose sulaukė, švelniai tariant, ne pačių geriausių atsiliepimų, o ir festivalyje lankęsi pažįstami sakė, kad filmas tiesiog veda iš kantrybės, todėl buvau nusiteikęs Bruno Dumont’o nesėkmei, o pamačiau filmą, kuris gal ir nėra be trūkumų, bet žiūrėdamas aiškiai jaučiau žiūrovui nepataikaujantį ir istoriją puikiai valdantį (nors suprantu, kad gali pasirodyti kitaip) autorių, šį kartą pasakojantį apie žiniasklaidos iškreiptą ir tikrovės stokojantį pasaulį, kuris ima egzistenciškai varginti žurnalistę Frans, įkūnijamą, mano manymu, vieną geriausių savo karjeros vaidmenų atliekančios džokondiškos Léa Seydoux, – net jos ašaros, reikia nereikia riedėjusios ir erzinusios kituose filmuose, čia iš tiesų neša krūvį, yra reikšmingos.
„Susirūpinęs pilietis“ („Concerned Citizen“), rež. Idan Haguel, Izraelis
Filmo herojus – į naują rajoną su vaikinu atsikraustęs Benas – susirūpina dėl kitoje gatvės pusėje savo paties pasodinto medelio, į kurį vis ramstosi ir kurį rizikuoja nulaužti imigrantai iš Eritrėjos, o aš labiau susirūpinęs šiuolaikiniais režisieriais, kurie surenka į vieną vietą madingas temas (šio filmo atveju – gentrifikacija, socialinė atskirtis, imigracija, progresyvaus liberalizmo kritika, gėjai ir surogatinės motinos), nori jomis kažką svarbaus pasakyti, tačiau giliau neneria, o tik drumsčia paviršių: juk yra skirtumas tarp kvietimo kine „mąstyti“ ir tik „susimąstyti“.
„Tarp upių“ („Întregalde“), rež. Radu Muntean, Rumunija
Sumanymas demaskuoti humanitarinę pagalbą į atokius Rumunijos kaimelius pristatančius tris savanorius, kurie nusprendžia pavėžėti senolį, jo paprašyti nusuka į šalį ir įstringa klampiame miško kelyje, kitaip tariant, pasvarstyti, kur prasideda ir baigiasi tikrasis altruizmas, atrodo išties įdomus, o ir neprikišamos nuorodos į pasakos žanrą (naktinis miškas, senolis lyg koks pinčiukas, keistos jo kalbos, sena lentpjūvė) iš pradžių istorijai suteikia kitokio matmens, bet vėliau filmas, kaip tas visureigis, ima buksuoti neapsispręsdamas, kas jis yra – tragikomedija, socialinė drama, moderni pasaka, – ir tai galiausiai visą pasakojimą, jei taip galima sakyti, ištampo ir paverčia šiek tiek jokiu.
„Eržilas“ („Red Rocket“), rež. Sean Baker, JAV
Nevykėliai – neišsemiama amerikiečių kino tema, tačiau pigių komedijų režisieriai jų nebando suprasti ir iš jų tik juokiasi, o Seanas Bakeris į savo pagrindinį herojų, buvusį pornografinių filmų aktorių Maikį, žvelgia jei ne su užuojauta, tai bent nesmerkiančiu žvilgsniu ir, kaip jam būdinga, už sodrių 16 mm juostos spalvų ir nerūpestingo tono pakiša rimtą turinį (narkotikai, skurdas, pornografijos pinklės), nepastebimą tik tiems, kuriuos subrandino buko ir bukesnio lygio juokeliai.
