Μοίρα

Šiuolaikinėje graikų kalboje lemtis yra įvardijama žodžiu μοίρα (moira). Išgirdę šį žodį veikiausiai asociatyviai pagalvojame apie tris moiras, likimo deives Klotę, Lachesę ir Atropę, kurios rūpinasi visų – gyvų ir nemirtingų – būtybių likimu: tai jos nusprendžia, kada nutrūks jų pirštų galiukais sprūstanti gyvenimo gija. Ne veltui žodis moira etimologiškai susijęs su kitu senosios graikų kalbos terminu – meíromai, reiškiančiu „gauti savo dalį“. Lemtis – tai gyvenamojo laiko miera: gyvename tik tiek, kiek mums atseikėta, nei daugiau, nei mažiau. Todėl, perfrazuojant graikų dramaturgą Aischilą, lemtis ištinka ir tą, kuris iki žilos senatvės išgyvenęs mirties laukia sėdėdamas ant savo namų slenksčio, ir tą, į kurį pačiame jėgų žydėjime jam esant toli nuo namų priešas smeigia ietį. Ir vis dėlto, ar tarp šių dviejų žmonių, kuriuos skiria mirties pobūdis, bet ne jos faktas, iš tiesų galima dėti lygybės ženklą? Ypač jei tas antrasis yra auka, o ginklas, kurį jisai atsinešė į kovos lauką, tebuvo kino kamera?   

Kino režisierius ir antropologas Mantas Kvedaravičius buvo nužudytas balandžio 2 d. Ukrainos uostamiestyje Mariupolyje. Miestą, kurį, nepraėjus nė keleriems metams po Krymo okupacijos, vis dar krintant iš separatistų teritorijų atskriejančioms bomboms, nors Vakarai ir įtikino save, kad konfliktas buvo įšaldytas pasirašius dar vieną bevertį susitarimą, Mantas įamžino kino kamera filme tuo pačiu viską pasakančiu pavadinimu. „Mariupolio“ premjera įvyko prieš šešerius metus – 2016 m., tačiau filmu yra liudijamas ne tiek konkretus laikotarpis, kiek peržengianti chronologinę istoriją laukimo būsena, kurią iki pat 2022 m. vasario pabaigos patyrė miestas, gyvenęs ar, tiksliau, bandęs išgyventi nuolatinės karo grėsmės akivaizdoje. Šiuo atžvilgiu visi šio kūrėjo filmai – nuo debiutinio „Barzakh“ (2011), ženklinusio esminį lūžį lietuviško dokumentinio kino tradicijoje, iki kol kas dar neparodyto „Prologos“ apie Atėnuose gyvenančių pabėgėlių dalią ir „Partenono“ (2019) apie virtusią griuvėsiais Europą – fiksavo būtent erdvę ir laiką peržengiančią būseną, taip išryškindami, jo paties žodžiais tariant, „tokias detales, kurios atveria hermeneutines prasmes“.

Antropologas Karlas G. Heideris, kritikuodamas kino kūrėjas ir kūrėjus, vykstančius statyti etnografiškai angažuotų filmų atokiose vietovėse, kuriose dažniausiai gyvena kultūrinis Kitas, utilitarinį kūrėjų požiūrį įvardijo taip: atvykau, nufilmavau ir greit išvykau. Joks geras filmas, ypač dokumentinis (paklaustas ukrainiečio žurnalisto, ar visi geri filmai iš esmės yra antropologija, Mantas atsakė: „Be abejonės“), išskyrus kelias pavienes išimtis, nebus sukurtas, jei kino kūrėja (-as) matuos viską „pamainomis“ – ji (-is) turi pasiryžti gyventi ten, kur gimsta jos (-o) filmas. Ne tik gyventi – bet ir, reikia pabrėžti, sugrįžti, t.y. tavo likimas – ir visi antropologai tai žino – yra su visam susaistytas su tuo pasauliu, kurį kadaise, gal prieš metus, o gal prieš dešimt metų, užfiksavai savo aparatu. Ir štai būtent todėl klausimas – kam gi reikėjo ten važiuoti? – galbūt kilęs daliai žmonių sužinojus apie tragišką režisieriaus žūtį, yra beprasmiškas: Mantas, antropologas, virtęs kino kūrėju, negalėjo negrįžti į Mariupolį. Jis žūtbūt turėjo pats užfiksuoti vienos Mariupolio būsenos virsmą kita, nes nėra tokio filmo, kuris užsibaigtų su galutiniais titrais ar juo labiau premjera.  

Josifas Brodskis, analizuodamas Eugenio Montale poeziją, yra rašęs, kad mirtis visą laiką sukuria autoportretą, todėl menas imituoja ne gyvenimą, kaip kadaise teigė Aristotelis, o mirtį. Šią Brodskio ištarą kaskart prisimenu galvodamas apie kino režisierius, kurių gyvenimas ir mirtis tapo neatsiejami nuo jų kuriamo kino. Andrejus Tarkovskis ir „Aukojimas“ (1986), Aleksejus Germanas ir „Sunku būti dievu“ (2013), Audrius Mickevičius ir „Pavyzdingas elgesys“ (2019). Žinoma, visi šie išvardinti filmai mirus jų autoriams visgi buvo užbaigti ir galiausiai parodyti kino ekranuose, tačiau per visą kino istoriją yra apsčiai pavyzdžių, kada filmo, matyt, pernelyg suaugusio su jį kūrusiu asmeniu, likimas taip ir lieka amžiams pakibęs kažkokiame sunkiai apibrėžiamame ir neišsipildančiame tarp. Antai graikų režisieriaus Theo Angelopoulos „Kita jūra“, šiam žuvus Atėnų uoste Pirėjuje, taip ir liko neužbaigtas. Nežinau, kas laukia Manto filmų, kas laukia „Stasis“ (dar vieno jo kūrinio metaforiškai iškalbingu graikišku pavadinimu), tačiau tai ne taip ir svarbu – jei ir yra kažkas didesnio už mus pačius, juolab už mūsų laisvą valią, kažkas, kas laiko tarp savo pirštų mums skirto laiko giją, bet kada grasindamas ją nutraukti. Manto bekompromisė drąsa ir Lietuvą į pasaulio vyksmą grąžinusi nuo jo paties gyvenimo neatsiejama poiesis įkvepia eiti toliau, nei štai šią akimirką galbūt išdrįstame.