Kinas
Debiutinis Lauryno Bareišos „Piligrimai“ (Lietuva, 2021) – pirmasis vaidybinis filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, laimėjęs Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programos „Juodojo liūto“ statulėlę. Filmas ir jo sėkmė nekukliai primena du dalykus: kad savus reikia mylėti (net ir be statulėlių), ir kartais, kad pasiektum žiūrovų (ne vien lokalių) širdis, visai nereikia sukrėsti, šokiruoti ar parodyti kažką monumentalaus. Užtenka istorijos, kuri paliečia.
„Piligrimai“ pasakoja apie Indrę (Gabija Bargailaitė) ir Paulių (Giedrius Kiela), kurie vieną vasaros rytą leidžiasi į kelių dienų kelionę po Karmėlavos miestelio apylinkes. Žingsnis po žingsnio jie kartu bando atkurti Mato, kaip vėliau paaiškėja, Pauliaus brolio ir Indrės mylimojo, paskutines gyvenimo akimirkas, pasibaigusias jo pagrobimu ir nužudymu.
Mato žudikas seniai sugautas ir nuteistas, liudininkai apklausti, byla užbaigta, o miestelio gyventojų gyvenimas, jei kada ir buvo sustojęs, vėl teka sava vaga. Tačiau Pauliui ši istorija vis dar egzistuoja dabartyje: savo telefone jis saugo žudiko tardymo įrašus, naktimis sapnuoja košmarus, o klausimas, kas galėjo būti kitaip, – jei kažkas iš įvykio liudininkų būtų į viską pažiūrėjęs rimtai, užkirtęs nusikaltėliui kelią ar paskambinęs policijai, – vis dar neduoda ramybės. Iš pirmo žvilgsnio filmo protagonistų „piligriminė“ kelionė po prieš kelerius metus įvykusio nusikaltimo vietas – tai paties Pauliaus kelionės į save metafora. Režisierius nepateikia aiškaus atsakymo, ar po savo dvasinės kelionės į namus pas besilaukiančią draugę sugrįžęs Paulius pagaliau randa vidinę ramybę, tačiau mintis lieka aiški – joks iš naujo išgirstas liudininko pasakojimas jam nedovanos laisvės ir nepakeis įvykių eigos. Lankydamas jam svarbaus įvykio vietas Paulius siekia suprasti ne tik nusikaltimo anatomiją, bet ir pats save, išgyventi patirtą traumą ir galbūt pagyti prieš naują jo laukiantį gyvenimo etapą.
Kiekvienas filmo herojų skirtingai reaguoja į juos palietusį įvykį. Kiela meistriškai kuria savo personažą, nenuspėjamą, tačiau atvirą, tuo pačiu metu keliantį empatiją ir pasibjaurėjimą savo beprotybe, gedintį, neurotišką, negalintį susitaikyti su netektimi ir apimtą desperacijos – būtent ši išprovokuoja jo neprognozuojamus veiksmus grasinant miestelio gyventojams, buvusiems įvykio liudininkais. Indrė – jo priešingybė, savo žaizdas slepianti už abejingumo kaukės ir neadekvačiai mėginanti viską nuleisti juokais, net ir tai, kad kažkas naktį galėjo nepastebėti prie tvoros rymančio sumušto žmogaus. Iki pat finalinės, beveik sakralios, apsivalymą simbolizuojančios scenos, kai Indrė pagaliau pratrūksta vandens telkinyje, kuriame buvo nuskandintas Matas, žiūrovas paliekamas spėlioti, ar jai šie įvykiai vis dar svarbūs, ar ji tik atvyko palaikyti vaikystės draugo Pauliaus ir dėl sulaužytos kojos už jį pavairuoti automobilį.
Bareišos ekrane kuriama įvykio rekonstrukcija perkelia į kone dokumentiškai tikslią realybę, leidžiančią suvokti ne tik įvykio ir jį lydinčių aplinkybių tikrumą, bet ir universalumą – tai istorija, galinti nutikti bet kam ir bet kur. Kiekvienas gali būti ir liudininku, ir artimuoju, ir auka, kuriai niekas nepadės. Kartu su Pauliumi ir Indre žiūrovai leidžiasi į paskutinę Mato kelionę: visas jų aplankytas nusikaltimo vietas – barą, patvorį, namo rūsį ar futbolo aikštelę – lydi Pauliaus ar paties žudiko įrašuose monotonišku balsu beriamos detalės apie įvykį, tarsi tai būtų nereikšmingas pokalbis apie technines automobilio savybes, o ne apie įvykdytą brutalų nusikaltimą. Ir iš pažiūros mažas ir taikus miestelis, kuriame visi vieni kitus pažįsta, ima spalvintis kitomis spalvomis.
Po Karmėlavos užkaborius filmo herojus lydi operatoriaus Narvydo Naujalio kameros akis. Šaltų atspalvių koloritas ir bendri, statiški arba ilgi planai (filme beveik nėra stambių planų) kuria susvetimėjimo įspūdį ir išlaiko distanciją – niekas mažame, jaukiame miestelyje nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Įdomus ir režisieriaus sprendimas nesirinkti jokio muzikinio garso takelio – „Piligrimuose“ išgirsime tik foninius realybės garsus, priartinančius filmą prie dokumentiką primenančio stiliaus.
Besiskleidžiant filmo siužetui nesunku suprasti, kad režisieriui rūpi ne tik Pauliaus ir Ievos išgyvenama asmeninė tragedija – jis kalba apie nusikaltėlius ir nebylius jų bendrininkus. Bareiša nemoralizuoja, nesmerkia, tik kelia klausimus ir kartu su žiūrovu ieško atsakymų (šie neabejotinai bus gvildenami ir pasibaigus filmui). Jam įdomi sena kaip pasaulis žmogiškoji prigimtis ir joje glūdinti tamsa – ne tik žmogaus polinkis nusikalsti, bet ir aplinkinių apsimestinis abejingumas bei gebėjimas nematyti kitus darant nusikaltimą, besikartojantys karta iš kartos ir lydintys visus istorinius įvykius. Karmėlavoje kuriamas vieno įvykio mikropasaulis „Piligrimuose“ pasitarnauja kaip visos visuomenės (ar net žmonijos) skerspjūvis. Mažo miestelio idiliškas portretas ima griūti liudininkas po liudininko. Visi jie vienaip ar kitaip dalyvavo to vakaro įvykdytame nusikaltime ir nė vienas neužkirto jam kelio, pasiteisindami, kad buvo per jauni, per girti ar tiesiog nepagalvojo, kad dviejų vaikinų konfliktas turi kokią nors prasmę. Vieną naktį į Karmėlavos laukus Indrę išsivežęs vietinis gyventojas Martynas (Paulius Markevičius) beveik su šypsena pasakoja, kad štai čia buvo išprievartauta ir nužudyta jo bendraklasė, gretimame name tėvas išžudė visą savo šeimą, o netoliese stūkso ir paminklas Antrojo pasaulinio karo aukoms – lyg liudijimas, kad net prieš didelius nusikaltimus įmanoma užmerkti akis. Scena dar kartą akcentuoja vieną pagrindinių filmo temų – moralinę visuomenės degradaciją, kai išmokstama gyventi šalia nusikaltimo jo (ir savęs) pernelyg nekvestionuojant, nes nusikaltimas – tik dar vienas iš daugelio, ir pasikartos jis dar ne kartą. Ir baisiau už patį nusikaltimą „Piligrimuose“ yra tai, kad miestelio gyventojai jau seniai šiuose įvykiuose nebemato savo kaltės.
