7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žmonės iš rūsio

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 13 (1420), 2022-04-01
Kinas Rodo TV
„Žmogus su randu“
„Žmogus su randu“

Kino istorikai mėgsta priminti, kad finansinė filmo sėkmė dar nieko nereiškia – išlieka ne patys sėkmingiausi ar populiariausi. 1983-iaisiais pasirodžiusi gangsterių drama – Briano De Palmos „Žmogus su randu“ (LRT, šiąnakt, 2 d., 01.05) finansiškai žlugo, bet dabar laikoma ne tik geriausiu režisieriaus filmu, bet ir vienu svarbiausių 9-ojo dešimtmečio kūrinių ir vadinama kultine. De Palmą įkvėpė klasikinis to paties pavadinimo Howardo Hawkso filmas, 1932 m. padėjęs naujo žanro – gangsterių filmo – pamatus.

Pagrindinis „Žmogaus su randu“ veikėjas yra Antonio Montana, kuris 1981 m. kartu su kitais imigrantais atvyksta į JAV iš Kubos. Suvokęs, kad legalus darbas ne toks pelningas, kaip nusikalstama veikla, jis pradeda dirbti mafijai. Montanos ambicijos milžiniškos. Pasirodžius filmui, De Palma buvo kaltinamas perdėtu žavėjimusi prievarta, supaprastinimais ir pataikavimu žiūrovams, bet dabar akivaizdus režisieriaus rodomo gangsterių pasaulio vizijos autentiškumas. Montana paprastas ir nelabai protingas gangsteris. Jis priklausomas nuo kokaino, kurį pats pardavinėja, nesugeba susikalbėti su mylima moterimi, yra įsitikinęs savo neliečiamumu. Montana įgyvendina savo svajones, bet nesugeba džiaugtis valdžia ir pinigais. Užsidaręs didžiuliuose rūmuose, saugomas kamerų ir apsaugininkų armijos, jis nuolat laukia pasikėsinimo. Montana – nei geras, nei blogas. Alas Pacino net nebando parodyti savo veikėjo kaip kažko, kas vertas pagarbos, bet jo Montana – įsimintinas personažas. Beje, įdomu, kad jis turėjo didžiulį poveikį amerikiečių hiphopui – Montana tapo pavyzdžiu muzikams, kurie su juo susitapatina.

Šveicarų režisierės Bettinos Oberli filmas „Mano nuostabioji Vanda“ (LRT Plius, 7 d. 21.33) rutulioja darbo migrantų temą. Turtingiems šveicarams reikia slaugės, kuri rūpintųsi pasiligojusiu Jozefu, šeimos galva. Pasamdoma trisdešimt penkerių lenkė Vanda (nuostabus Agnieszkos Grochowskos vaidmuo). Ji gyvens prabangios vilos ant ežero kranto rūsyje. Artėjantis Jozefo septyniasdešimtmetis jai reiškia ir daugiau darbų, ir didesnį užmokestį. Nors, tiesą sakant, jai mokama ir už papildomus slaptus naktinius darbus. Visus pinigus ji siunčia į Lenkiją, kur Vandos tėvai prižiūri du jos vaikus. Tačiau darbdaviams Vanda žadina prieštaringus jausmus. Tėvas ir sūnus ja žavisi, moterims Vanda kelia įtarimų. Jozefo žmona ir duktė apkaltina Vandą vagyste. Ši išvažiuoja įsižeidusi, o grįžusi pareikš, kad yra nėščia...

Režisierė tarsi apverčia darbdavių ir samdomos moters santykius, nes Vandos pozicija tampa patogesnė. Šeima karštligiškai svarsto, kaip pasielgti, nes bijo susigadinti reputaciją. Įtampa vis auga, iškyla vis naujos šeimos paslaptys. Oberli stebi savo turtinguosius herojus, juos smerkia, bet nesistengia paversti pabaisomis. Ji rodo veikėjų silpnybes, bet vengia stereotipų, nes juk ir Vandos sprendimai gana dviprasmiški. Filmas galėjo tapti karčia psichologine drama, bet tapo tragikomedija, o gal ir tragišku farsu.

Lietuvių literatūros klasikai, o vėliau ir sovietų valdžia nuolat mokė žavėtis vargšais. Esą jie gyvena skurdžiai, bet yra pasirengę viskuo dalytis su kitais, moka užjausti, padėti. Vargšų kultą nuo pat atsiradimo padėjo kurti ir kinas – geriausias pavyzdys būtų Charlie Chaplino Valkata, vėliau – italų neorealistų pažemintieji ir nuskriaustieji. Socialinė atskirtis ir dabar yra viena pagrindinių angažuoto kino temų. Visa tai kilnu, bet dažnai pamirštama, kad yra ir tokių vargšų, kurie moka manipuliuoti didžiosios žmonijos dalies humanizmu. Kad vargšai gali būti žiaurūs, negailestingi, pikti. Ko gero, ne vienam geraširdžiui, pamačiusiam visais įmanomais prizais apdovanotą Bong Joon-ho filmą „Parazitas“ (TV3, 2 d. 21.30), tai tapo atradimu. Bent jau taip sau aiškinu filmo sėkmę, nors suprantu, kad režisierius tobulai moka kurti pasakojimą, kuris ir suteiks malonumo sekti veiksmą, ir privers susimąstyti.

„Parazito“ veikėjai yra šeima, į pasaulį žvelgianti iš rūsio perspektyvos. Bong Joon-ho iš pradžių stilizuoja filmą à la neorealistiškas pasakojimas apie kilnius skurdžius. Personažai visai neprimena ciniškų manipuliuotojų. Jie gyvena rūsyje, vagia kaimynų internetą, pragyvenimui lanksto picų dėžes (gana nekokybiškai). Viskas pasikeičia, kai jaunėlis įsidarbina turtingos šeimos dukters korepetitoriumi. Netrukus vaikinas įdarbins šeimoje ir savo seserį, paskui turtuolio vairuotoją pakeis šeimos tėvas, atsiras darbo ir motinai. Režisierius nuosekliai veda herojus link atomazgos – iš pradžių tai humoristinis pasakojimas, pavirstantis satyra, kuri nuves tiesiai į trilerį. Ir visai ne pabaisa ar žudikas maniakas sugriaus turtingos šeimos idilę. Socialinės ir ekonominės disproporcijos bei masinė kultūra, skatinanti vartojimą, veikia daug efektyviau.

Bet neapsimeskime, kad esame tik paprasti žmonės, gyvenantys tarpinėje erdvėje, esą kasdienybėje nesusiduriame nei su vienais, nei su kitais „Parazito“ personažais. Žmones iš rūsio kasdien galime sutikti socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje. Televizijų ekranuose jie mielai naudojasi politikos, filosofijos, reklamos ar viešųjų ryšių specialistų, kino, kultūros ir „popso“ ekspertų titulais, nors profesinių įgūdžių – tiek, kiek katino ašarų. Jie išnaudoja kiekvieną konjunktūrišką atributą, tarkim, sunkaus karo dieną jiems svarbu pozuoti prie garsaus renginio „sienelės“ su ukrainietišku dirbtinių gėlių vainiku ant galvos. Jie puikiai jaučiasi kiekvienoje situacijoje ir sugeba iš jos išpešti naudos. Nes parazitai.

Jūsų – Jonas Ūbis

„Žmogus su randu“
„Žmogus su randu“
„Mano nuostabioji Vanda“
„Mano nuostabioji Vanda“
„Parazitas“
„Parazitas“