Kinas

Armas Rudaitis

69-asis Venecijos kino festivalis

Rugsėjo pradžioje į Venecijos Lido salą sugužėjo kino profesionalai ir gerbėjai iš viso pasaulio – čia jau 69-ą kartą vyko „La Biennale di Venezia“. Vienuolika dienų trukusioje seniausioje pasaulyje kino šventėje netrūko netikėtų premjerų ir šokiruojančiai drąsių filmų.

Konkursinėje programoje šiemet buvo pristatyta aštuoniolika naujų filmų. „Auksinį liūtą“ užtikrintai laimėjo naujausias Pietų Korėjos meistro Kim Ki-duko filmas „Pieta“. Religinė jo potekstė akivaizdi. Bet aštriai ir atvirai nagrinėjamų religijos temų netrūko ir daugelyje kitų konkursinės programos filmų.

Esu įsitikinęs, kad pagrindinio „Pietos“ herojaus tamsią naktį gatvėje nenorėtų sutikti net didžiausias narsuolis. Kim Ki-dukas pasakoja apie žiaurų skolų išmušinėtoją (Lee Jung-jin), be gailesčio luošinantį savo aukas, kad pasinaudotų jų sveikatos draudimo pinigais. Nors beveik visi žiauriausi epizodai lieka už kadro, filmas veikia taip, kad gali nustebinti net didžiausius siaubo filmų gerbėjus – tai, kas neparodyta, mūsų vaizduotė užpildo kur kas baisesniais vaizdiniais ir veikia stipriau. Režisierius tuo meistriškai naudojasi. Kim Ki-dukas sako, kad žiaurumą rodo siekdamas atskleisti, pasak jo paties, „šiuolaikinę visuomenę, atsidūrusią gilios krizės ir radikalaus kapitalizmo padėtyje“. Anot jo, kitas pagrindinis filmo herojus yra pinigai, kurių troškimas griauna žmonių gyvenimus.

Pagal rengėjų inf.

PrasidėjoTarptautinis Kauno kino festivalis

Kaune trčiadienį jau šeštą kartą atidarytas Tarptautinis Kauno kino festivalis į Vilnių atkeliaus spalio 1 dieną ir truks čia net dešimt dienų. Filmai bus rodomi „Skalvijos“ kino centre ir vasaros pabaigoje atsidariusioje ŠMC kino salėje.

Tradiciškai festivalio rengėjai parengė kelias filmų programas, kurios skirtos intelektualų, autorinį ar tiesiog neįprastą kiną mėgstantiems žiūrovams, taip pat ne vieną susitikimą, seminarą, koncertą.

Programoje „Platus kampas“ bus parodyta nemažai paskutiniais metais festivalių ir kritikų pastebėtų filmų. Tokio susidomėjimo vis dažniau sulaukia naujasis Graikijos kinas. Yorgoso Lanthimoso filme „Alpės“ (2011) režisierius toliau mąsto apie šiuolaikinę civilizaciją. Filmo herojai – grupė profesionalų, kurie siūlo neįprastą paslaugą – praradimą patyrusiose šeimose jie užima mirusių artimų giminaičių vietą. Pernai festivalis pristatė Athinos Rachel Tsangari filmą „Atenbergas“, šiemet „Platus kampas“ rodys naujausią graikų režisierės filmą – trumpo metražo „Kapsulę“ (2012). Daugelio tarptautinių kino festivalių favoritas, britų kino klasikas Kenas Loachas bus pristatytas savo naujausiu filmu „Angelo dalis“ (2012), šiemet apdovanotu Kanų žiuri prizu. Vienas ryškiausių socialinio kino kūrėjų ir šįkart nepuolė į mistiką: „Angelo dalimi“ vadinamas tas viskio kiekis, kuris išgaruoja natūraliai.

7MD

Pokalbis su Lenkijos nacionalinės filmotekos direktoriumi Tadeuszu Kowalskiu  

Šiemet Lenkų kino savaitės svečias buvo Lenkijos nacionalinės filmotekos direktorius profesorius Tadeuszas Kowalskis. Šioje filmotekoje saugomi filmai rodyti ir savaitėje. Svečias pristatė atidarymo filmą – Józefo Lejteso „Barborą Radvilaitę“, susitiko su lietuvių kinematografininkais.  

Gediminas Kukta

Prieš dvi savaites pasibaigusi 11-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė, šiais metais pavadinta Mindaugo vardu, dėmesį skyrė ne tik performanso menui, bet ir kinui. Buvo parodyta 8 filmų programa „Cinema of the Self“, kurios centre, kaip teigė organizatoriai, – asmenybės, savasties, tapatybės ir savęs kūrimo temos. Filmai buvo rodomi per trienalę duris žiūrovams atvėrusioje ŠMC kino salėje. Ji, tikėkimės, taps svetinga erdve filmams, mūsų kino festivalius aplenkiantiems dėl „nežiūroviškų“ temų, sudėtingesnės formos ieškojimų ar tarpdiscipliniškumo. Tokie darbai kino festivaliuose dažnai rodomi specialiose paralelinėse programose, kur susikerta kino, parodų, performansų, instaliacijų, videomeno ribos. Kur žiūrovas nebūtinai kviečiamas į salės tamsą, kad „išgyventų“ kiną. 

Nuo pilnametražių iki vos penkiolikos minučių darbų, nuo dokumentikos iki hiperfikcijos, nuo subjektyvios žiūros iki nešališko žvilgsnio, nuo dabarties akimirkos fiksavimo iki nostalgiškų found footage vaizdų – tokia buvo programa. Jos pavadinimas sufleruoja asmeniškumą, tad ir mano įspūdžiai bus gana subjektyvūs ir fragmentiški. Nepretenduoju į visų filmų analizę ir apibendrinimus. Sustosiu prie filmų, kurie vis dar nepasimiršta (nebūtinai gerąja prasme).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 

Ar mėgstate filmus apie meilę? Aš juos mėgstu, ypač jei filmo herojai nebe labai jauni ir rožiniai. Tada iš filmo gali laukti ir šio to daugiau. Manau, kad prie tokių galima priskirti ir dramaturgės, režisierės bei televizijos laidos „Škola zloslovija“ vedėjos Avdotjos Smirnovos pernykštį filmą „Dvi dienos“ (BTV, 21 d. 21 val.). Jo herojus – aukštas valdininkas iš Maskvos Piotras Drozdovas (Fiodoras Bondarčiukas) atvyksta į provinciją, į beveik užmiršto klasiko muziejų. Drozdovas turi padėti vietiniam gubernatoriui atimti iš muziejaus žemę. Gubernatorius joje nori statyti naują rezidenciją. Tačiau susipažinęs su muziejaus direktoriaus pavaduotoja literatūrologe Maša (Ksenija Rapoport), Drozdovas keičia požiūrį ne tik į žemės pirkimą. Susitikimas pakeis jo gyvenimą.  

Kaip patys suprantate, banalesnės situacijos negali būti. Tačiau Smirnova kūrė ne tik romantišką komediją, bet ir filmą apie inteligentus, kurie beveik išnyko ne tik iš rusų, bet, deja, ir iš lietuvių kino. Viename interviu režisierė sakė: „Romantinė komedija – toks pat griežtas žanras kaip trileris ar siaubo filmas. Pagal jo taisykles pradžioje turi būti herojų priešprieša. Jei ieškotume visiškos valdininkų priešingybės, tai kaip tik ir bus inteligentai. Muziejų inteligentai – šio sluoksnio kvintesencija. O kadangi prieš tai filmą kūriau dvaro muziejuje, tą pasaulį žinau pakankamai gerai. Ir labai myliu muziejininkus. Be to, pastaruosius 30 metų rusų kine inteligentija kaip socialinė terpė visiškai neegzistuoja. Juk „Rudens maratonas“, „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“ buvo velniai žino kada. O nuo tada... Tarsi tie žmonės būtų išnykę.“

Rengėjų inf.

VDFF konkursas ir specialioji programa 

Ketvirtadienį prasidėjo Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Jo traukos centras ne tik pagrindinė programa ir Viktoro Kosakovskio filmų retrospektyva bei susitikimai su garsiuoju rusų kino dokumentininku, bet ir galimybė pamatyti, ką įdomaus sukūrė per metus Baltijos šalių kino kūrėjai, taip pat specialioji programa, skirta bitnikams ir jų kultūrai.  

Rengėjų inf.

Šeštasis Tarptautinis Kauno kino festivalis   

Šeštąjį Tarptautinį Kauno kino festivalį, dalyvaujant šveicarų režisierei Ursulai Meier, šiemet rugsėjo 26 dieną Kaune atidarys daugybę apdovanojimų Europos kino festivaliuose pelniusi drama „Sesuo“ („L’enfant d’en haut“, 2012).

„Sidabrinio lokio“ apdovanojimą Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje pelnęs vaidybinis filmas „Sesuo“ – jaudinantis ir poetiškas pasakojimas apie dvylikamečio Simono (Kacey Mottet Kleinas) ir jo bedarbės sesers Luizės (Léa Seydoux) gyvenimą pramoniniame Šveicarijos mieste. Kiekvieną dieną berniukas keltuvu kyla į slidinėjimo rojų ir ten patiria įvairių nuotykių, vagiliauja, žaidžia. Jaudinanti drama „Sesuo“ – tai Ursulos Meier meistriškai kuriama istorija apie vaiką, norintį pakilti aukščiau visomis šio žodžio prasmėmis: fiziškai, visuomeniškai, finansiškai.

Rengėjų inf.

Taptautinis Vilniaus Dokumentinių filmų festivalis (VDFF) 

 Rugsėjo 22 d. 11 val. „Skalvijos“ kino centras (A. Goštauto g. 2/15, Vilnius) vyks susitikimas su vienu iškiliausių dokumentinio kino kūrėjų Viktoru Kosakovskiu.  

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą 

Linas Vildžiūnas

Lenkų filmų savaite šiandien prasideda tikras kino renginių maratonas, beveik be pertraukos vykstantis iki lapkričio pabaigos, tad naujasis „Kinas“ pirmiausiai ir skuba juos visus pristatyti. Tai Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, Tarptautinis Kauno kino festivalis, dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ ir galiausiai – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, šiemet minintis dešimtąją sukaktį. Kinomanams kils nemažai galvosūkių, ką pasirinkti, nes šių renginių programose daug šiuo metu linksniuojamų filmų, pavyzdžiui, šiemetinis Kanų laureatas Michaelio Haneke’s „Meilė“ ar dokumentinis Beno Riverso „Dveji metai prie jūros“. Daug ir retrospektyvų, pradedant specialiąja programa „Siurrealizmas lenkų kine“ ir baigiant Ingmaro Bergmano filmais „Scanoramoje“.