Kinas

7MD

Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovai, vertinę patikusius filmus, geriausiu šiemet išrinko lietuvių kino kūrėjos Dovilės Gasiūnaitės debiutinį vaidybinį filmą „Narcizas“. Antrą vietą pagal balsų skaičių užėmė režisieriaus Richardo Presso dokumentinis filmas „Billo Cunninghamo Niujorkas“, trečią – Stefano Schwieterto „Balkanų melodija“.

Daug žiūrovų simpatijų pelnė ir atidarymo filmas – „Sidabrinio lokio“ apdovanojimu Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje įvertinta Ursulos Meier „Sesuo“ bei amerikiečių režisieriaus Benho Zeitlino kino juosta „Pabaisos iš laukinių pietų“, pelniusi prizų Kanų kino festivalyje.
„Narcizas“ pasakoja apie...

7MD

Festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“

Spalio 17 d. Vilniuje prasidėsiantis dokumentinio kino festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“ pristatys per keturiasdešimt naujausių dokumentinių filmų; laukiama atvykstant keturiolikos užsienio kino kūrėjų. Filmai suskirstyti į šešias temines programas: „Vidurio Rytai iš arčiau“, „Kertant sienas“, „Postsovietinė panorama“ , „Siekiant teisingumo“, „Ekrane moterys“, „Žalioji programa“, „Nauji lietuvių režisierių filmai“, taip pat bus surengtas specialus seansas, kuriame bus parodytas suomių filmas „Panko sindromas“ (rež. Jukka Kärkkäinen, J-P Passi).

Jau šeštą kartą vyksiančio „Nepatogaus kino“ programoje šiemet ypač daug dėmesio skirta tarptautinėms aktualijoms – nedemokratiškų režimų griūčiai arabų valstybėse (Egiptas, Jemenas), su priespauda kovojančių visuomenių realijoms (Iranas, Sirija), tvyrančiai įtampai Vidurio Rytuose. Savo įspūdžius iš filmavimų šiame regione žiūrovams pasakos į Vilnių atvykstantys režisieriai Petras Lomas ir Marcusas Vetteris. Nebe pirmą filmą arabų kraštuose kuriantis Petras Lomas pristatys naujausią filmą apie

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Europos kino akademijos apdovanojimas – aktorei Helen Mirren
Europos kino akademija paskelbė, kad 2012 m. garbės apdovanojimas už indėlį į pasaulinį kiną bus įteiktas britų aktorei Helen Mirren. Anglės ir rusų aristokrato, kuris po Spalio revoliucijos nusprendė likti Anglijoje, duktė studijavo aktoriaus meną Londone ir Paryžiuje, vaidino Peterio Brooko ir Karališkajame Shakespeare’o teatruose. Kine ji debiutavo 1968 metais. Mirren sukūrė apie šimtą vaidmenų kino ir televizijos filmuose, vaidino Michaelo Powello, Johno Boormano, Neilo Jordano, Peterio Greenaway’aus, Roberto Altmano ir kitų garsių režisierių juostose.

Už karalienės Elžbietos II vaidmenį Stepheno Frearso filme „Karalienė“ (2006) ji buvo apdovanota „Oskaru“, „Auksiniu gaubliu“, BAFTA prizu ir Venecijos kino festivalio „Volpi taure“ už geriausią moters vaidmenį. Mirren net kelis kartus tapo

Živilė Pipinytė

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus

Praėjusį šeštadienį Vilniuje buvo uždarytas 9-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Juliaus Ziz vadovaujamas žiuri pirmuoju prizu apdovanojo Giedrės Žickytės filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, antruoju – estų režisieriaus Jaano Tootseno „Naują pasaulį“, trečiuoju – Mindaugo Survilos „Stebuklų lauką“.
Dokumentiniai filmai vis dažniau primena savotišką „kunstkamerą“ – žmogiškų keistenybių rinkinį. Jų personažai – marginalai ir atstumtieji, aplinka – spalvinga ir šokiruojanti banalios kasdienybės gyventojus. Režisieriui net nereikia stengtis – personažas gali

Ieva Joniškytė

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio konkursinę programą pradėjo latvių režisieriaus Vladislavo Ščepino filmas „Keliautojai: Aleksandras Laime ir Anchelio krioklio deimantai“ (2011). Pristatydamas filmą jo autorius prašė ne teisti pagrindinį herojų, o pabandyti atsakyti į klausimą, kodėl

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai šeštadienio vakarą per „Lietuvos ryto“ televiziją žiūrėdamas vieną „Inspektoriaus Linlio“ seriją keturis kartus pamačiau reklamą, kurioje Algimantas Čekuolis ragina referendume balsuoti už Visagino atominės elektrinės statybą, supratau, kad vienintelė adekvati reakcija –

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Jos“

Małgorzata Szumowska išsiskiria iš savo kartos lenkų režisierių. Filmuose ji kalba apie dabartį, bet neakcentuoja socialinių ar politinių motyvų, jos herojės yra stiprios moterys, bet jų neslegia tautos istorijos traumos. Szumowską domina

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Janina Lapinskaitė – geriausia „Kinošok“ aktorė
Už vaidmenį Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ Janina Lapinskaitė pelnė geriausios aktorės apdovanojimą sekmadienį pasibaigusiame atvirame NVS, Latvijos, Lietuvos ir Estijos kino festivalyje „Kinošok“. Geriausio filmo apdovanojimą rašytojo Vladimiro Voinovičiaus vadovaujamas žiuri skyrė uzbekų režisieriaus Ajubo Šachobidinovo filmui „Dangus – mano namai“ („Parizod“). Filme pasakojama apie gražią vienišą merginą, kuriai bando atrasti vyrą atsitiktinai kalnuose sutiktas praeivis. Tačiau potencialūs jaunikiai atstumia merginą, nes mano, kad jos šaltame grožyje tūno velniška jėga. Šios kino parabolės autoriai sakosi norėję papasakoti apie ypač apdovanotus žmones, „kurie atsiranda tarp mūsų kaip perspėjimas, kurie išeina anksčiau, bet palieka širdyse gerus prisiminimus apie save“.

„Fargo“ bus serialas
Komiškas Ethano ir Joelio Coenų trileris „Fargo“ (1996) pasakojo apie nėščią Minesotos policininkę, kuri seka dviejų nevykėlių žudikų pėdsakais. Policininkę suvaidinusi Frances McDormand buvo apdovanota „Oskaru“ už geriausią moters vaidmenį, „Oskarą“ už geriausią scenarijų gavo ir Coenai, o Kanų kino festivalyje filmas apdovanotas už režisūrą. Dabar „Fargo“ taps serialu, o broliai – vykdomaisiais projekto prodiuseriais. Patys Coenai jau baigia filmą „Liuino Deviso viduje“ („Inside Llewyn Davis“), kuris turi pasirodyti ekranuose ateinančių metų vasarį. Tai pasakojimas apie populiarių dainų autorių ir dainininką, kuris ieško savo gyvenimo kelio 7-ojo dešimtmečio Niujorke. Pagrindinius vaidmenis filme kuria Carey Mulligan, Justinas Timberlake’as ir Garretas Hedlundas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nežinau, kas atsitiko, bet nebeprisiverčiu žiūrėti rinkimų agitacijos per televizorių. Net didžiausią geraširdį tos laidos gali paversti mizantropu. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie kritiškai vertina šiuolaikinius lietuvius. Benzino į ugnį pilstelėjo ir vienos sociologines apklausas vykdančios įstaigos vadovas, viešai pareiškęs, kad rinkėjams svarbiau ne profesionalūs kandidato sugebėjimai, o „mokėjimas suprasti paprastus žmones“. Suprantu, kad ponas tik persakė apklausų rezultatus, bet sveikai mąstančiam žmogui jie kelia šiurpą, o kandidatams yra geriausias patarimas. Vadinasi, didžioji tautos dalis nori parlamento, su kuriuo būtų gerai vakaroti, išgerti stiklelį, gyventi tame pačiame bute ar kaime, pasipasakoti problemas, trumpai tariant, draugauti.

Frazė „svarbiausia, kad būtų geras žmogus“ labiau tiktų nuotakai, o ne demokratiniams rinkimams besirengiančiai tautai. Bet kuo toliau žiūriu į visokias linksmąsias našles, buvusias teisėjas ar Irano prezidento bendramintį iš Kauno savivaldybės, apskritai, visus tuos, kurie pasirengę gelbėti tautą, matau, kad jiems puikiai sekasi vaidinti gerus. Jie ne tik supranta „paprastus žmones“ (man šis terminas asocijuojasi su „liumpenu“, nes bet kuris, turintis orumo ir savigarbos, manau, nesijaučia esąs paprastas), bet ir patys yra jų dalis ir sugebės gerai atstovauti renkančiai masei. Toks įspūdis, kad ne vieną amžių lietuvius gelbėjęs savisaugos instinktas išnyko kaip dūmas.

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su VDFF svečiu Viktoru Kosakovskiu

Šiemetinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programą puošia rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio retrospektyva, kurios pristatyti jis pats atvyko į Vilnių. Teigiama, kad V. Kosakovskis priklauso pasaulio dokumentikos elitui. Ką tai reiškia? Ar kad jo filmai „Losevas“ (1989), „Belovai“ (1992), „Trečiadienis 1961.07.19“ (1997), „Pavelas ir Lialia“ (1998), „Aš jus mylėjau“ (2000), „Tišė!“ (2003), „Šventa“ (2005), „Tegyvuoja antipodai!“ (2011) laimėjo gausybę prestižinių tarptautinių kino apdovanojimų ir iki šiol keliauja po pasaulį? O gal tai, kad režisieriui kiekvienas filmas yra tikras ir rimtas bandymas pažinti save ir pasaulį. Ir, nepamatę jo filmų, tikrai apie save ir savo „antipodus“ žinotume mažiau. Su režisieriumi kalbėjomės festivalio atidarymo dieną.