7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tikroji žvaigždė – autorinis kinas

69-asis Venecijos kino festivalis

Armas Rudaitis
Nr. 34 (1002), 2012-09-28
Kinas Festivaliai
„Rojus: tikėjimas“
„Rojus: tikėjimas“

    Rugsėjo pradžioje į Venecijos Lido salą sugužėjo kino profesionalai ir gerbėjai iš viso pasaulio – čia jau 69-ą kartą vyko „La Biennale di Venezia“. Vienuolika dienų trukusioje seniausioje pasaulyje kino šventėje netrūko netikėtų premjerų ir šokiruojančiai drąsių filmų.


Konkursinėje programoje šiemet buvo pristatyta aštuoniolika naujų filmų. „Auksinį liūtą“ užtikrintai laimėjo naujausias Pietų Korėjos meistro Kim Ki-duko filmas „Pieta“. Religinė jo potekstė akivaizdi. Bet aštriai ir atvirai nagrinėjamų religijos temų netrūko ir daugelyje kitų konkursinės programos filmų.


Esu įsitikinęs, kad pagrindinio „Pietos“ herojaus tamsią naktį gatvėje nenorėtų sutikti net didžiausias narsuolis. Kim Ki-dukas pasakoja apie žiaurų skolų išmušinėtoją (Lee Jung-jin), be gailesčio luošinantį savo aukas, kad pasinaudotų jų sveikatos draudimo pinigais. Nors beveik visi žiauriausi epizodai lieka už kadro, filmas veikia taip, kad gali nustebinti net didžiausius siaubo filmų gerbėjus – tai, kas neparodyta, mūsų vaizduotė užpildo kur kas baisesniais vaizdiniais ir veikia stipriau. Režisierius tuo meistriškai naudojasi. Kim Ki-dukas sako, kad žiaurumą rodo siekdamas atskleisti, pasak jo paties, „šiuolaikinę visuomenę, atsidūrusią gilios krizės ir radikalaus kapitalizmo padėtyje“. Anot jo, kitas pagrindinis filmo herojus yra pinigai, kurių troškimas griauna žmonių gyvenimus.


Supažindinęs žiūrovus su tikruoju pagrindiniu personažu, režisierius į siužetą įtraukia moterį, atkakliai tvirtinančią, kad ji – žiauriojo vaikino motina (Cho Min-soo). Moteris, neva palikusi savo sūnų augti vieną ankstyvoje vaikystėje, po daugybės metų sugrįžta, kad atpirktų savo kaltes. Budelis tuo netiki ir bando ją žiauriausiais būdais – verčia valgyti akmenis ir šaltakraujiškai išprievartauja. Tačiau ji nesitraukia. Beveik įpusėjęs filmas pasiekia ribą, kai atrodo, kad pasakojimas atsidūrė aklavietėje, tačiau būtent tada įvykiai pakrypsta itin netikėtai: situacijos šeimininke tampa paslaptingoji moteris. Ji nori priversti vaikiną kentėti taip, kaip jis dar niekada nekentėjo.


Kim Ki-dukas Venecijoje tikrai ne naujokas – 2004 m. už filmą „Tušti namai“ jis jau buvo apdovanotas prizu geriausiam režisieriui. Po filmo premjeros tautinį kostiumą vilkintis režisierius ilgai ir oriai mėgavosi gausiomis ovacijomis ir niekam nekilo abejonių, kad šiemet čia triumfuos būtent šiurpioji „Pieta“.


Mano asmeninėje geriausių filmų lentelėje pirmą vietą užėmė kitas filmas – amerikiečių režisieriaus Paulo Thomo Andersono „Mokytojas“ („The Master“). Įtikinamas operatoriaus Mihai Malaimare jaun. darbas, nuostabi aktorių vaidyba – „Sidabrinis liūtas“ geriausio aktoriaus kategorijoje pelnytai atiteko filmo aktorių duetui Joaquinui Phoenixui ir Philipui Seymourui Hoffmanui – ir klasikinio kino stiliumi papasakota sudėtinga istorija, vykstanti 6-ojo dešimtmečio Amerikoje – neįmanoma nesimėgauti tokiu geru kinu. Pagrindinis filmo herojus – po karo fiziškai ir dar labiau psichologiškai suluošintas pusamžis vyriškis. Problemas įveikti jam padeda žmogus, kurį jis vadina mokytoju.


„Mokytojas“ nufilmuotas itin retoje 65 mm juostoje ir Venecijoje buvo demonstruojamas per juostinį projektorių. Kai jau ir seniausiame kino festivalyje beveik visi filmai rodomi iš DCP (skaitmeninis formatas), tai taip pat tampa išskirtiniu įvykiu. Filmais „Magnolija“ (1999) ar „Bus kraujo“ (2007) išgarsėjęs Andersonas yra gerokai užsikėlęs kartelę, todėl iš jo kaskart tikimasi labai daug. Kita vertus, ir filmas pasakoja apie tai, kad kartais nusiviliame net įdėję daug pastangų. Gal „Mokytojui“ pristigo stiprios kulminacijos, bet filmas palieka slogumo ir beviltiškumo įspūdį, tarsi kas nors būtų užstrigę gerklėje, ir akivaizdu, kad būtent tokio įspūdžio sąmoningai siekė filmo autorius, Venecijoje pelnytai pripažintas geriausiu šių metų režisieriumi, jam atiteko „Sidabrinis liūtas“.


Vertinimo komisija taip pat skyrė specialų prizą austrų režisieriaus Ulricho Seidelio prieštaringai vertinamam filmui – antrajai jo trilogijos daliai „Rojus: tikėjimas“ („Paradise: Faith“). Pirmasis jos filmas „Rojus: meilė“ („Paradise: Love“) šiemet buvo rodytas Kanų kino festivalio konkurse, trečioji dalis „Rojus: viltis“ („Paradise: Hope“) bus rodoma 2013-aisiais. Trilogijos filmai – atskiros, tarpusavyje nesusijusios istorijos. Filme „Rojus: tikėjimas“ pasakojama apie religinę fanatikę, kurios tikėjimas Dievu galiausiai virsta seksualiniu iškrypimu. Pagrindinė filmo herojė – pusamžė, iš pirmo žvilgsnio geraširdė moteris lanko nepažįstamųjų namus ir skleidžia žmonėms „Mergelės Marijos tikėjimą“. Seidelis – garsus dokumentinio kino kūrėjas, filmuodamas šias scenas jis taiko dokumentinį principą: filmuojami žmonės nėra aktoriai – jie paprasti miesto gyventojai, provokuojami pagrindinio vaidmens atlikėjos aktorės. Todėl šios scenos neįtikėtinai tikros. Seidelis manipuliuoja religiniais simboliais ir tai negali neveikti žiūrovų. Panašiai būna žiūrint kito garsaus austrų režisieriaus Michaelio Haneke’s filmus.


Rusų teatro ir kino režisierius Kirilas Serebrenikovas Venecijoje pristatė savo naujausią filmą „Išdavystė“ („Izmena“). Apie neištikimybę ir geismą pasakojantis filmas prasideda neįtikėtinai stipria scena, kai didžiulė mašina įvažiuoja į pilną žmonių autobusų aikštelę, kurią vos prieš kelias akimirkas paliko vienas iš pagrindinių filmo herojų. Viskas rodoma vienu ilgu kadru, kuriuo tiesiog negali nepatikėti. Įspūdingai prasidėjęs filmas vėliau vis labiau išsikvepia. Rankine kamera nufilmuoti gražūs kadrai stebina tik pradžioje, vėliau pradeda atrodyti, kad galėjo būti parodyta kur kas paprasčiau. Taip pat tampa vis sunkiau susigaudyti, kas pagrindinis filmo herojus. Tačiau scena, kai viena iš filmo herojų skutasi mirusio vyro peiliuku, įstringa ilgam.


Amerikiečių režisierius ir Jono Meko draugas bei mokinys Harmony Korine’as, nepriklausomo amerikiečių kino mėgėjams labiausiai žinomas savo filmu „Gummo“ (1997), Venecijoje pristatė naują, didžiulį ažiotažą sukėlusį filmą „Spring Breakers“ (tai amerikiečių jaunuolių pavasario karnavalas). Per šio filmo premjerą šalia raudono kilimo būriavosi daugybė įvairaus amžiaus mergaičių, o žurnalistų buvo daugiau nei įprastai – filme vaidina tokios Amerikos paauglių superžvaigždės kaip Selena Gomez, Vanessa Hudgens ir Jamesas Franco, kurios nepraleido progos atvykti į Veneciją. Atrodo, į šį filmą patekti buvo sunkiau nei į bet kurį kitą, tačiau savo dėl žvaigždžių pamišusius vaikus į premjerą gausiai atsivedę tėvai gerokai apsiriko: „Spring Breakers“ savo tema ir jos atskleidimo būdais neabejotinai priklauso „S“ kategorijai.


„Aš nekuriu filmų visiems ir kiekvienam atskirai“, – puikiai filmą apibūdinanti frazė, kurią per spaudos konferenciją pasakė susivėlęs ir nesiskutęs filmo režisierius, nerūpestinga išvaizda itin kontrastavęs su šalia sėdėjusiomis išsipusčiusiomis filmo žvaigždėmis. Buvo net sunku įsivaizduoti, kaip jie galėjo dirbti visi kartu. Harmony Korine’as, švelniai tariant, nepataikauja žiūrovui ir sukūrė akiplėšiškai drąsų, kupiną nuogybių ir, dievaži, visuomenei pavojingą filmą, kuris patinka toli gražu ne visiems. Jį neabejotinai legaliais ar nelegaliais būdais pamatys daugybė Amerikos ir viso pasaulio paauglių, bet tai filmas, skirtas tikrai ne jiems. Girtos laisvės dvasia alsuojantis „Spring Breakers“ buvo visiškai „suvalgytas“ kino kritikų ir, aišku, negavo jokio prizo, tačiau man liko vienu iš labiausiai įstrigusių Venecijos įspūdžių. Tai drąsus ir išskirtinis filmas, kupinas geros muzikos ir jaunatviško estetizmo.


Dar vieną žiūrovišką kūrinį nekonkursinėje programoje pristatė vaidybiniame kine debiutuojantis Henry-Alexas Rubinas. Jo filmas „Neprisijungęs“ („Discconect“) – vienas iš tų, kurie paprasčiausiai negali nepatikti. Jame pasakojamos trys tarpusavyje susipinančios istorijos apie „Facebook“ eros problemas. Viena apie paauglį, iš kurio pasijuokti nusprendę mokyklos „draugai“ sukuria netikrą socialinio tinklo profilį su merginos nuotrauka ir sugalvotu vardu. Šie du neklaužados sumaniai čatina su nieko nenutuokiančiu berniuku ir galiausiai išprovokuoja jį atsiųsti apsinuoginusio nuotrauką, kurią vėliau išplatina mokykloje. Neištvėręs siaubingo pažeminimo, berniukas bando nusižudyti. Kitos dvi istorijos taip pat aštriai pasakoja apie bendravimo internete problemas, galinčias kilti kiekvienam iš mūsų. Neįtikėtina, bet beveik pusę filmo matome žmones, be didelių emocijų žiūrinčius į kompiuterio ekranus ir spaudančius klaviatūros mygtukus – juk būtent taip daugelis mūsų atrodo didžiąją dienos dalį. Atpažįstama, aštru ir neįtikėtinai aktualu. Tiesa, viskas taip gražiai nufilmuota ir pateikta (be to, filme skamba populiari moderni muzika), kad „Neprisijungęs“ galiausiai pradeda balansuoti ties kičo riba, tačiau filmo pabaiga padeda stiprų tašką.


Nekonkursinėje programoje taip pat buvo pristatytas Irano režisierės Haifaa Ai Mansour „Wadjda“ – vienas iš tų filmų, iš kurių galima daug pasimokyti. Islamo pasaulio subtilybes pristatantis filmas pasakoja apie mažos mergaitės konfliktą su mama. Mažoji užsimano dviračio, o mergaitei islamiškoje šalyje važinėti dviračiu – itin neįprasta ir kone šventvagiška. Filmas kupinas ironiško požiūrio į papročius ir religinius kanonus. Režisierė pasakoja iš pažiūros paprastą istoriją ir ją rodo mažos mergaitės akimis, tačiau išties gvildena esminius gyvenimo klausimus.


Kad neatrodytų, jog Venecijoje nebuvo nuvylusių filmų – pavardinsiu keletą tokių. Italai nebūtų italai, jei Venecijos kino festivalyje nerodytų daugybės savo filmų, dalis kurių, panašu, atrenkami ne pagal tuos pačius vertinimo kriterijus kaip likusio pasaulio filmai. Italų kino aukso amžius jau praeityje, šiuolaikiniams jo kūrėjams, atrodo, trūksta naujų idėjų, o kartais net ir profesionalumo.


Bet nuvylė ir Jonathano Demme’o, kuris sukūrė „Avinėlių tylėjimą“, dokumentinis filmas „Enzo Avitabile Music Life“. Pirmą festivalio dieną jis buvo pristatytas didžiausioje festivalio salėje „Sala Grande“. Daugelyje filmo kadrų galima išvysti kone visą filmavimo grupę (operatorių, garso režisierių), nors visai nepanašu, kad toks būtų buvęs filmo autoriaus sumanymas. Filmas į programą akivaizdžiai įtrauktas tik todėl, kad pasakoja apie visų labai mylimą italų dainininką. Įsivaizduokite, jei Lietuvoje kas nors susuktų filmą, tarkim, apie Andrių Mamontovą: kad ir koks blogas tas filmas būtų, dainininko gerbėjai pasistengtų, kad apie jį blogai niekas nešnekėtų. Nuvylė ir itin standartinis Spike’o Lee dokumentinis filmas apie populiariosios muzikos legendą Michaelą Jacksoną. Jis įdomus nebent tik profesiniu požiūriu – daug pasakojama apie tai, kaip kuriami garsiausi dainininko muzikiniai klipai.


Venecijoje taip pat buvo parodytas vienas filmas 3D formatu – tai debiutuojančio režisieriaus Kimbie Rendallo (anksčiau jis dirbo asistentu kuriant „Matricą“ ir kitus filmus) darbas „Jaukas 3D“ („Bait 3D“), puikiausiai tinkantis šeštadienio rytui ar kokiam „Penktadienio filmui“. Į siaubo filmų kategoriją taikantis filmas toks juokingas, kad visa salė tiesiog leipo juokais kaskart, kai koks nors 3D ryklys suėsdavo naują auką. Tiesa, manau, šis pagal visas komercines taisykles „sukaltas“ filmas turėtų tikrai nemažai uždirbti, juo labiau kad beveik visas filmo veiksmas vyksta ten, kur užsukame kasdien – prekybos centre. Šeštadienio rytui taip pat puikiai tiktų garsios danų režisierės Susanne Bier filmas „Meilė yra viskas, ko reikia“ („Love is all you need“), kuriame vaidina ir į Veneciją nepasididžiavęs atvykti Pierce’as Brosnanas.


Žvaigždžių spindesio šiųmečiam festivaliui tikrai netrūko – seniausias pasaulio kino festivalis į nedidelę Lido salą atviliojo ir Kim Ki-duką, ir Robertą Redfordą, ir naujas žvaigždutes Seleną Gomez ar Vanessą Hudgens. Tačiau labiau už jas visas spindėjo tikroji Venecijos kino žvaigždė – autorinis kinas. Lieka laukti jubiliejinės 70-osios „La Biennale di Venezia“ ir naujų geriausių pasaulio kino kūrėjų filmų.
 

„Rojus: tikėjimas“
„Rojus: tikėjimas“
„Pieta“
„Pieta“
„Mokytojas“
„Mokytojas“
„Waijda“
„Waijda“