7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kino archyvų iššūkiai

Pokalbis su Lenkijos nacionalinės filmotekos direktoriumi Tadeuszu Kowalskiu  

7MD
Nr. 33 (1001), 2012-09-21
Kinas Svetur
Tadeusz Kowalski. Nuotrauka iš Lenkijos instituto Vilniuje archyvo
Tadeusz Kowalski. Nuotrauka iš Lenkijos instituto Vilniuje archyvo

Šiemet Lenkų kino savaitės svečias buvo Lenkijos nacionalinės filmotekos direktorius profesorius Tadeuszas Kowalskis. Šioje filmotekoje saugomi filmai rodyti ir savaitėje. Svečias pristatė atidarymo filmą – Józefo Lejteso „Barborą Radvilaitę“, susitiko su lietuvių kinematografininkais. 

 
Lenkijoje kinu užsiima dvi institucijos: palyginti neseniai įkurtas Valstybinis kino meno institutas (PISF) ir nuo 1955 m. Varšuvoje egzistuojanti Nacionalinė filmoteka (FN). Kuo skiriasi šios dvi institucijos?
 
Šių institucijų uždaviniai visiškai kitokie. PISF pirmiausia rūpinasi dabar kuriamų filmų finansavimu ir naujų filmų sklaida užsienyje. Institutas pavaldus kultūros ministrui ir turi savo biudžetą, o papildomi jo finansavimo šaltiniai yra televizijos kanalų, kabelinių televizijų ir ryšių operatorių mokesčiai, taip pat pinigai iš filmų rodymo ir parduotų bilietų.
 
Nacionalinė filmoteka – tai pirmiausia kino archyvas. Svarbiausias mūsų uždavinys – rūpintis lenkų kino istoriniais ištekliais nuo pat jo pradžios. Seniausias visas išlikęs lenkų vaidybinis filmas gana trumpas, jis trunka 12 minučių, sukurtas 1907 metais ir vadinasi „Prūsų kultūra“. Filmas skirtas kovai su germanizacija Vžešnėje. Turime labai senų filmų, tiesiogiai nesusijusių su lenkų kinu, pavyzdžiui, 1897 metais vykusios caro Nikolajaus II karūnavimo fragmentą, užfiksuotą brolių Lumiére’ų filmavimo grupės. Žinoma, pirmiausia užsiimame lenkų kino kultūra.
 
Mūsų kolekcija susideda iš skirtingų dalių. Pirmiausia ją sudaro filmai, sukurti iki Antrojo pasaulinio karo. Tai maždaug 160 vaidybinių filmų, iš kurių 5–7 procentai – nebylieji, o apie 60 procentų – garsiniai. Kita kolekcijos dalis yra Antrojo pasaulinio karo metais filmuota medžiaga. Trečioji – filmai, sukurti nuo 1946 metų iki dabar, beveik visi tuo laiku sukurti vaidybiniai filmai. Jų yra apie 1800 pavadinimų. Skaičius keičiasi beveik kasdien, nes visą laiką gauname naujų.
 
Ar tai reiškia, kad prodiuseriai įpareigoti pabaigę filmą kopiją iškart perduoti filmotekai?
 
Toks įpareigojimas įrašytas į Kino įstatymą, bet jis apima tik tuos prodiuserius, kurių filmuose panaudota bent kokia visuomeninių pinigų dalis. Jei filmas sukurtas tik už privačias lėšas, prodiuseriai teisiškai nėra įpareigoti deponuoti filmus filmotekoje, tačiau faktiškai jie mums filmus teikia, nes žino, kad archyvas – vieta, užtikrinanti filmo išlikimą. Tačiau turiu pasakyti, kad dauguma filmų nuolat kuriama už visuomenines lėšas, ar tai būtų televizijos, ar Kino meno instituto, ar kitų institucijų skirti pinigai.
 
Kartu su vaidybiniais filmais saugome ir dokumentinius. Jų turime per 100 tūkstančių. Dalis tų filmų jau suskaitmeninta, daugiau kaip 2,5 tūkstančio prieinami internete visiems vartotojams. Filmoteka taip pat kaupia su filmais susijusią medžiagą: plakatų turime daugiau kaip 25 tūkstančius, per milijoną nuotraukų, jų daugiausia iš filmavimo aikštelės. Dabar jau 130 tūkstančių tų fotografijų nemokamai prieinamos internete. Pagaliau renkame filmų programas, kurias seniau leisdavo masiniu tiražu, dabartinės labiau primena reklamines skrajutes. Kadaise buvo leidžiamos išsamios programos ir jos dažnai buvo nepamainomas žinių apie kiną šaltinis. Kartais iš filmų, ypač jei kalbame apie seniausius, neliko nieko – tik programos, taigi iš jų šį tą apie tuos filmus ir sužinome. Mes visas tas kolekcijas kaupiame, restauruojame, saugome, kad ateityje jos nedingtų ir nebūtų sugadintos.
 
Be to, mes skleidžiame ir kino kultūrą. Turime biblioteką, kurioje yra per 25 tūkstančius knygų ir periodinių leidinių apie kiną, kino kultūrą iš keliolikos šalių. Turime kino teatrą „Iluzjon“, kuris netrukus pradės veikti po remonto. Kino teatras liks kaip paminklas, bet tai bus techniškai šiuolaikiškas kino teatras, nes jame bus galima rodyti ir 16 mm juostoje išsaugotus, ir 3D filmus. Jo repertuaras tradiciškai susijęs su kino kultūros puoselėjimu, jame vyksta įvairios retrospektyvos, dažnai nišinio kino. Ir ne tik lenkų. Bendradarbiaudami su įvairiais tarptautiniais institutais rengiame ir užsienio kino kūrėjų retrospektyvas. „Iluzjon“ taip pat daugelį metų užsiima edukacine veikla, jame veikia Kino akademija – tai gana reguliarios studijos, vykstančios sutarties su Varšuvos universitetu pagrindu.
 
Filmotekos veiklą pusiau finansuoja valstybė. Iš kur imate papildomų lėšų tokiai plačiai veiklai?
 
Filmoteka lėšų gauna tik elementariausioms išlaidoms – atlyginimams ir pastatų išlaikymui. Didžioji dalis finansavimo gaunama iš skirtingų programų. Pastaraisiais metais lėšų pavyko gauti iš Europos fondų, jas skyrėme filmų skaitmeninimui. Lėšų skaitmenizavimui tikimės ir iš kultūros ministro įsteigtos valstybinės programos „Kultura +“. Teikiame paraiškas ir arba gauname pinigų, arba ne. Nuolat ieškome pinigų, bet iš tikrųjų tai taip pat visuomeninės lėšos. Privačių pinigų kultūrai nėra daug. Skeptiškai vertinu idėją kultūros finansavimą grįsti privačių rėmėjų pinigais. Manau, kad kol kas Lenkija yra tokiame civilizacijos raidos etape, kai privatus rėmėjas dar pernelyg primityviai suvokia savo vaidmenį, tiksliau, jis siekia akivaizdžios ir greitos naudos, nori užsidirbti arba pernelyg save išeksponuoti. Tikrasis rėmėjas nėra savanaudis. Jis skiria pinigų kultūrai nekeldamas jokių reikalavimų ir neturėdamas jokių asmeniškų lūkesčių. Bet mes dažniausiai susiduriame su paprasčiausiu, primityviu rėmėju, kuris negali būti kultūros finansavimo pagrindas. Tačiau jis gali būti papildomas šaltinis.
 
Papasakokite apie tarptautinį filmotekos bendradarbiavimą.
 
Filmoteka yra tarptautinės kino archyvų asociacijos FIAF, kurią sudaro per 180 archyvų iš viso pasaulio, narė. Kartą per metus FIAF nariai susitinka įvairiose vietose ir tai yra puiki proga pasikeisti patirtimi, pasikalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria archyvai. FIAF nustato tam tikrus techninius standartus, pavyzdžiui, susijusius su filmų išsaugojimu, taip pat ir kino archyvų darbuotojų elgesio taisykles, tam tikrą profesinę etiką. Narystė FIAF palengvina archyvų bendradarbiavimą, tai susiję kad ir su pasikeitimu filmais.
 
Iššūkiai, kylantys archyvams, pirmiausia susiję su digitalizacija. Nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo, bet dėl įvairių aplinkybių šis procesas labai sudėtingas. Skaitmeninės laikmenos neužtikrina, kad išliks šimtą metų (kita vertus, dar niekas šimtą metų neturėjo skaitmeninės laikmenos ir nežinome, ar ji tiek išlieka). Šiuolaikinės technologijos reikalauja, kad į skaitmeną perkeltas filmas maždaug kas penkerius šešerius metus turi būti tikrinamas ir perrašomas į naujas laikmenas. Taip pat keičiasi technologijų standartai, kompiuterinės programos, todėl archyvai, nusprendę visiškai pereiti į skaitmeną, turi pasverti milžiniškas kompiuterių sistemos išlaikymo kainas, tai, kad reikės nuolat perrašinėti sukauptus rinkinius į vis naujas skaitmenines laikmenas.
 
Ir dar viena problema. Skaitmeninimas yra brangus procesas, todėl valdžiai dažniausiai ne pagal kišenę visas skaitmeninimo procesas (išimtis Norvegija ir labai toli pažengusi Olandija, kur didžioji dalis kolekcijų jau visiškai skaitmenizuotos), todėl visada dalyvauja ir koks nors privatus kapitalas, ir atsitinka taip, kad tie, kurie investuoja privačius pinigus, nėra suinteresuoti jokia sisteminga veikla, juos domina tik vadinamieji auksiniai filmai, tie, kurie, jų nuomone, turi šansą išgarsėti ir būti lengvai parduodami. Jei visiškai pasikliautume privačia skaitmeninimo logika, turėtume margą vaizdą, tiksliau, tik kokius nors išrinktus filmus, o likusiųjų lyg ir nebūtų visai. Be to, privatus kapitalas siekia, kad būtų kuo patraukliau, todėl atsiranda įvairių neatsakingų sumanymų. Tai gali būti noras paspalvinti filmą, to archyvas niekad sau neleis, nes jo uždavinys nėra kurti naują filmą, o pagarbiai elgtis su istorinėmis kolekcijomis, arba tam tikras vaizdo modernizavimas. Mat skaitmeninimas suteikia įrankius, leidžiančius keisti tam tikrus filmo estetikos elementus: šį tą galima pašviesinti, patamsinti, kai kurias spalvas paryškinti, trumpai tariant, nutolti nuo originalo.
 
Mūsų archyvas stengiasi padaryti viską, kad skaitmeninė kopija būtų kuo arčiau originalo, o štai privati rinka vadovaujasi sava logika. Todėl suskaitmenintuose filmuose pasitaiko pasodrintų, gyvesnių spalvų, kurių istoriškai nebuvo. Filmai sukurti tada, kai tam tikros technikos dar nebuvo, todėl kyla pagunda viską pataisyti skaitmeninant. Didelis iššūkis archyvininkams yra pasipriešinti tokioms tendencijoms.
 
Kalbėjau apie skaitmenizavimo grėsmes, bet yra ir daug naudos. Didžiausia nauda, kad kopijos pagaminimas nieko nekainuoja. Be to, iš vieno formato į kitą perrašoma lengvai, nesvarbu, ar tai DVD, ar „Blue Ray“, ar skirtas HD televizijai, 2K ar DCP skaitmeniniam kino teatrui. Pagaliau palengvinta galimybė daryti skirtingų kalbų versijas. Manome, kad suskaitmeninti reikia visus filmus, nes ateityje filmas, kuris neturės skaitmeninės versijos, visiškai iškris iš apyvartos. Vis daugiau atsiranda skaitmeninių kino teatrų, televizijos laukia skaitmeninių formatų, iš tikrųjų beveik visi vartotojai jų laukia, nes paprasčiausiai taip patogiau.
 
Tokiai įvairialypei filmotekos veiklai reikia ir įvairių sričių specialistų. Kiek žmonių dirba filmotekoje?
 
Dabar filmotekoje dirba apie 110 žmonių. Tai archyvininkai, restauratoriai, istorikai, kultūrologai, informatikai ir ekonominį išsilavinimą turintys žmonės, nes vienas iš archyvo uždavinių – medžiagos pardavimas, pavyzdžiui, reikalingos kokio nors filmo, kuriame naudojami senų filmų fragmentai, gamybai.
 
Kas nustato filmų skaitmeninimo eiliškumą?
 
Nustato pati filmoteka. Seniausius filmus skaitmeniname remdamiesi atskiru europietišku projektu. Žinoma, seniausi filmai visada turi pirmenybę, nes, trumpai tariant, jie netrukus gali pavirsti sauja miltelių – toks kino juostos, kuriai per šimtą metų, likimas. Jeigu jos laiku neužkonservuosi, ji gali išblukti ir tapti pavojingais milteliais. Tai ne diskusijos tema – reikia daryti, ir viskas. Kalbant apie pokario filmus, taip pat pradedame nuo seniausių. Su tam tikromis išimtimis. Jei matome, kad medžiaga sunykusi, sugadinta, stengiamės filmą išsaugoti nepaisydami eiliškumo.
 
Kartais atsiranda papildomų aplinkybių, kurios sužadina dėmesį vienai ar kitai medžiagai. Pavyzdžiui, kai buvo paskelbti Chopino metai, skaitmeninome filmus, susijusius su Chopinu, kitais metais bus 150-osios Sausio sukilimo metinės, tad restauruojame nebylųjį 1928 metų filmą „1863 metai“, kuris sukurtas Stefano Żeromskio „Ištikimos upės“ motyvais.
 
Ar vertingiausioji filmotekos archyvo dalis, kurioje saugomi seni filmai ir kino medžiaga, pasipildo? Jei taip, tai kaip?
 
Per atsitiktinumą. Pastaraisiais metais buvo du tokie atvejai. Vienas susijęs su Józefo Lejteso „Kosčiuška prie Raclavicų“. Filmas rastas Krokuvoje remontuojant namą. Du filmus radome Silezijoje pas kunigą, kuris remontavo kleboniją: vokišką 1925 metų filmą ir švedišką. Susisiekėme su vokiečių ir švedų archyvais. Švedai jau pasidarė savojo kopiją. Juolab kad tai gana žinomo kūrėjo Mauritzo Stillerio filmas. Prieš kelias dienas sužinojome, kad egzistuoja nedidelis, maždaug 10 minučių (apie 128 metrus) filmo „Ivonka“ fragmentas. Tai filmas apie 1920 metų karą, kuriame vaidino Jadwiga Smosarska. Šio filmo taip pat neturėjome, tik jo programą ir kelias nuotraukas. Apie filmą sužinojome iš tinklalapio „Lost Films“. Tai vieta, kur archyvai sudeda informaciją apie ieškomus filmus. Į mus kreipėsi vienas kino mėgėjas ir pranešė, kad olandų paskelbtoje nuotraukoje jis atpažino Jadwigą Smosarską, bet nėra įsitikinęs, ar tai tikrai ji. Susisiekėme su olandų archyvu ir paaiškėjo, kad šis fragmentas buvo vienoje dėžėje su vokišku filmu ir olandai negalėjo jo atpažinti. Tad tai taip pat atsitiktinumas.
 
Būna visaip. Prieš kelerius metus vokiečiai rekonstravo Fritzo Lango filmą „Metropolis“ – didį kino kūrinį. Milžiniškas biudžetas, klausimai viso pasaulio archyvams, atlikta restauracija, įrašyta muzika, premjera, ir staiga paaiškėjo, kad Argentinoje atsirado dar vienas 10 minučių šio filmo fragmentas 16 mm juostoje, kuris iki tol buvo dingęs. Atsitiktinumas.
 
Atvykote į Vilnių Lenkų kino savaitėje pristatyti „Barboros Radvilaitės“. Ar artimiausiu metu planuojate Lietuvoje rodyti Nacionalinės filmotekos filmus?
 
Taip, norėtume surengti pasaulinę repremjerą 1928 metųRyszardo Ordyńskio filmo „Ponas Tadas“. Tai buvo pirmoji „Pono Tado“ ekranizacija. Planuojame lapkritį kartu surengti šio filmo repremjeras Varšuvoje ir Vilniuje. Taip pat pasiūliau parodyti filmą „1863 metai“, kurio rekonstrukciją baigsime gruodį. O kitoje Lenkų filmų savaitėje ateinančiais metais norėtume parodyti Europoje jau garsų filmą „Mania. Cigarečių fabriko darbininkės istorija“, kuriame vaidino Pola Negri. Dar aptariame tam tikras smulkmenas, nes norėtume, kad filmas būtų rodomas su gyva muzika ir dalyvaujant jos autoriui Jerzy Maksimiukui. Filmas tikrai bus parodytas, bet su kokia muzika, dar neaišku. Ketiname Vilniuje parodyti avangardinę animaciją, kurią taip pat restauravome: Juliano Antoniszo filmus. Tai garsus vadinamojo ne kamera filmuoto, o ranka ant kino juostos piešto kino atstovas. Labai įdomūs filmai – šiek tiek siurrealistinis praėjusios tikrovės, su kuria bendravome prieš keliasdešimt metų, komentaras.
 
Kalbėjosi Tadeusz Tomaszewski
Žymos:
7MD, Kinas, Lenkija
Tadeusz Kowalski. Nuotrauka iš Lenkijos instituto Vilniuje archyvo
Tadeusz Kowalski. Nuotrauka iš Lenkijos instituto Vilniuje archyvo
„Barbora Radvilaitė“. Nuotrauka iš Lodzes kinematografijos muziejaus
„Barbora Radvilaitė“. Nuotrauka iš Lodzes kinematografijos muziejaus