7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino pėdsakai regiono kultūros istorijoje

Lina Kaminskaitė-Jančorienė apie kino Tauragės regione tyrimus

Nr. 33 (1354), 2020-10-02
Kinas
Kino teatras „Aušra“ Šilalėje, 1970 m. Fotografija saugoma V. Statkevičiaus muziejuje
Kino teatras „Aušra“ Šilalėje, 1970 m. Fotografija saugoma V. Statkevičiaus muziejuje

Kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė kartu su bendraminčiais pradėjo naują projektą. Tiriama, kokią vietą sovietmečiu kinas užėmė žmonių kasdienybėje, kokį vaidmenį jis atliko istorijoje ir kokių pėdsakų paliko. Tyrimas vyksta Tauragės, Jurbarko, Šilalės ir Skaudvilės miestuose bei rajonuose.

 

Kokie šio tyrimo tikslai?

Tyrimas apima Tauragės apskritį ir keturis jos miestus: Tauragę, Jurbarką, Šilalę, Skaudvilę ir aplinkinius miestelius bei kaimus. Renkame medžiagą apie kino archyvus, žiūrovų auditoriją (kalbamės su vietos gyventojais) ir erdves, kuriose buvo rodomi filmai. Aiškinamės, kokią vietą kinas užėmė žmonių kasdienybėje. Renkant sakytinę istoriją mums įdomu, kaip atsimenamas kinas. Mūsų požiūris – tarpdalykinis, į kiną žiūrime kaip į reiškinį, laisvalaikio dalį, taip pat ir per miesto, kultūros istorijos, architektūros, fotografijos prizmę. Tarp mūsų yra žurnalistė, istorikė, kino kultūros tyrėjas, antropologė ir kultūros istorikė – iš viso esame šeši. Lietuva, kaip ir visos šalys, išgyveno kino žiūrėjimo bei rodymo aukso amžių. Mums įdomu, ar šiandien dar galime apčiuopti jo pėdsakus.

 

Kodėl būtent Tauragė ir jos apylinkės?

Rinktis Tauragės apskritį pasufleravo keletas aplinkybių. Viena jų – Kultūros tarybos tyrimas, kuriame kultūros pasiekiamumo rodikliai Tauragės apskrityje nurodyti kaip prasčiausi. Tad rinkomės tą regioną, kuriam kultūrinė veikla reikalingiausia. Antra, Tauragės apskritis atliepia turtingą pakraščių istoriją – čia keitėsi imperinės, valstybinės ribos, buvo intensyvi kultūrinė, politinė, ekonominė dinamika. Trečia, tai apskritis, kurioje nėra nė vieno išlikusio ir veikiančio kino teatro. Norėdami pasižiūrėti filmą, žmonės važiuoja šimtą kilometrų: tie, kurie gyvena arčiau Kauno – į Kauną, kurie arčiau Klaipėdos – į Klaipėdą. Mus domina, kas tai lėmė ir apskritai kaip tokiame kontekste formuojasi kino kultūra ir žmonių laisvalaikis.

 

Kaip ieškote respondentų?

Pirmiausia ieškome kultūros įstaigų, su kuriomis galėtume bendradarbiauti, tada sužinome, kokie žmonės aktyviausi ir kas galėtų mums padėti. Paskui viskas klojasi natūraliai – susitinki su vienu žnogumi, jis nukreipia pas kitą. Dabar jau yra įvykusios keturios ekspedicijos. Mus maloniai ir netikėtai nustebino informacijos kiekis: jau turime tiek daug ir tokios įdomios informacijos, kad nebespėjame jos apdoroti.

 

Galėtumėte išskirti kokią įsimintiną istoriją?

Tauragėje susipažinome su 94-erių metų Voldemaru Vidru. Jis tris dešimtmečius rodė filmus! Sovietmečiu buvo atsakingas už dešimtis kino rodymo vietų, kino repertuarą, kino darbuotojus. Jis ir kartu su juo dirbusios kino mechanikės Ona Paulauskienė bei Nijolė Norvaišienė sakė, kad Tauragėje paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais dauguma kino mechanikų buvo moterys. Jos rinkosi kino mechaniko darbą kaip papildomą galimybę užsidirbti. Seansai dažniausiai vykdavo vakarais, tad dieną galėjo nudirbti kitus darbus, o vakare rodyti filmus. Vienoms tai būta sunkaus darbo (spaudė planas, reikėjo kilnoti sunkias metalines filmų dėžes, nuolat trūkinėdavo juostos), kitoms – smagi galimybė suburti kaimo bendruomenę.

 

Visi sutikti žmonės buvo be galo laimingi, galėdami papasakoti apie savo darbą. Apskritai žmonės, kuriuos sutikome, buvo maloniai nustebinti, kad mums rūpi jų profesija ar jų kino žiūrėjimo patirtys. Tai tik liudija mūsų tyrimą grindžiančią mintį, kad kinas buvo svarbi gyvenimo dalis. Mano kolegas nuolat stebina, kad ne tik miesteliuose, bet ir kiekviename kaime galima sutikti žmonių, dirbusių kine, stebina anuometinės kino rodymo apimtys.

 

Sovietmečiu būta ir kino mėgėjų būrelių. Kaip ir kur jei būrėsi?

Greta gamyklų ir įvairių institucijų būrėsi kino mėgėjai. Jie kūrė filmus apie savo kasdienybę, tuo pačiu metu atliko ir dokumentavimo, archyvavimo, fiksavimo funkciją, bet mėgėjiški filmai buvo ir saviraiškos forma. Nors institucijų nebeliko, žmonės iki šiol saugo savo sukurtus filmus.

 

Pavyzdžiui, senosios technikos muziejų Smalininkuose įkūręs Justinas Stonys taip pat kūrė mėgėjiškus filmus, bendravo su kino kritiku Skirmantu Valiuliu. Stonys iki šiol specialiuose skysčiuose saugo didžiulį savo filmų archyvą. Jo muziejuje saugoma nemenka kino technikos kolekcija, taip pat ir „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje technika, buvusio lauko kino ir „autokino“ projekcinės sistemos.

 

Ką filmuodavo kino mėgėjai – šventes, šeimos įvykius? Ką randate išlikusiuose archyvuose?

Tai, ką jie fiksavo kino juostoje, priklausė nuo to, ar filmai buvo skirti viešai (kino mėgėjų), ar asmeninei peržiūrai. Tauragėje vienas žmogus pasakojo, kad jo tėtis Sovetske (Tilžėje) nusipirko kamerą ir jie kartu filmuodavo šeimos šventes, laisvalaikį, o paskui rodydavo kaimynams. Kinas vienijo ne tik sūnų ir tėvą, bet ir kaimynus, bendruomenę: visi ištempdavo paklodę gatvėje, čia ir vykdavo tų filmų premjeros. Būtent ši archyvinė medžiaga dabar yra perduota Lietuvos centriniam archyvui skaitmeninti. Šis atvejis unikalus, nes kamera įsigyta šeimos, o ne kokios nors institucijos iniciatyva. Ir ne bet kur, o Sovetske, kuris šiam kraštui buvo ypatingas, nes ten buvo galima įsigyti tada deficitinių gėrybių Apie tai prisiminė ne vienas mūsų kalbintas žmogus.

 

7-asis dešimtmetis, regis, buvo tikras technikos įsiveržimo metas...

Taip, kinas neatsiejamas nuo technikos ir jos kaitos. Kino mechanikas Jonas Vėberis tris dešimtmečius dirbo kine, o jo atsiminimai apima veik pusę praėjusio amžiaus. Jo mama dirbo dvare. Vėberis prisimena, kad čia kaimiečiams buvo surengta žemės ūkio mokomojo filmo peržiūra, o ant ištemptos paklodės pamatytus vaizdus aiškino iš miesto atvykęs agronomas. Tačiau paklaustas, kaip kinas atėjo į jo gyvenimą, Vėberis labiau akcentavo savo karo metų patirtį, kai su tėvais gyveno Vokietijoje. Čia pirmą kartą ėjimas į kiną tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Pokariu jis jautėsi itin modernus, „kietas“, nes žinojo ir galėjo papasakoti apie kino filmus, kurių jų kaime dar niekas nebuvo matęs. Jo patirtis yra kiek išskirtinė, bet kartu rodo regiono specifiką, socialinį mobilumą, grįstą vokiškuoju tapatumu. Šis pasakojimas puikiai iliustruoja ir miesto bei kaimo takoskyrą, kokia skirtinga buvo miestiečių ir kaimo gyventojų patirtis. Tik sovietmečiu kinas tapo prieinamas daugumai gyventojų, todėl ne vienas mūsų kalbintas žmogus atsimena tai kaip masinę pramogą, daugelio lankomą.

 

Gal tarp jaunesnių atsiranda norinčiųjų dalintis senelių ar tėvų sukaupta medžiaga, prisiminimais, susijusiais su kino patyrimu?

Atsiranda. Daugiausia dėmesio skiriame vyriausiai kartai, tačiau atsiminimuose susitinka skirtingų kartų patirtys. Pavyzdžiui, Tauragės muziejaus darbuotojas Darius Kiniulis mums ne tik papasakojo apie pirmąsias videotekas ir videožaidimų salonus, bet ir surengė ekskursiją po Tauragės miesto erdves, rodė laisvalaikio trajektorijas, kuriose kirtosi kinas, žaidimai, televizija. Labai įdomūs penkiasdešimtmečių pasakojimai apie tai, kaip nyko kino rodymas ir kino teatrai. Vyresnieji atsimena, kad į kiną eidavo kaip į socialinę erdvę, kur galima pabendrauti su kaimynais. Paskui kine žmonės ėmė lankytis vis vangiau, nes atsirado televizija, taip pat rodžiusi filmus, o su videotekomis formavosi kitos žiūrėjimo patirtys – peržiūros namuose, susijusios su nelegaliu rodymu, kontrabanda. Verta pamąstyti ir apie videožaidimus, kurie taip pat masino jaunimą. Tad Tauragė puikiai simbolizuoja technologijų kaitą, kai keitėsi kino rodymo būdai ir pačios audiovizualinės medijos. Beje, Tauragėje buvo įkurta ir pirmoji nepriklausoma televizija Lietuvoje. Neįtikėtina!

 

Žinau, kad tyrėjus domina ir architektūra. Ar randate išlikusių kino teatrų pastatų?

Kino teatrai – miestų kultūros dalis. Sovietmečiu kino prieinamumas buvo didelis, tačiau dažnai kinas buvo rodomas mokyklose, bažnyčiose, dvaruose, po atviru dangumi, kultūros namuose ar kitose erdvėse, nes kino teatrų buvo per mažai, kad patenkintų žiūrėjimo poreikį.

 

Miestuose įdomu matyti, kaip laikui bėgant keitėsi kino erdvės, kokios buvo tada, kuo yra virtusios dabar. Tauragės apskrityje visi kino teatrai pakeitė savo pirmines funkcijas. Šilalėje kino teatras tapo muziejumi, o Tauragėje bei Jurbarke – banku. Kodėl tiek daug kino teatrų neišliko iki mūsų dienų? Pastatai buvo statomi centrinėse miestų vietose, gyventojams patogiose trajektorijose. Po 1992 m. pastatai perduoti savivaldoms, miestams jie tapo pelningais objektais, todėl dauguma jų buvo parduoti.

 

Ar pavyksta rasti vaizdinės medžiagos, fotografijų?

Ir taip, ir ne. Bet koks tyrimas pilnas ir atradimų, ir praradimų. Sužinojome, kad vieno svarbiausių Tauragės apskrities fotografų, kuris dirbo ir periodiniuose leidiniuose, todėl galima manyti, kad užfiksavo daug kasdienybės epizodų, archyvas neišliko. Tačiau esame nusiteikę optimistiškai, nes atradimai užklumpa netikėčiausiomis aplinkybėmis. Tuo teko įsitikinti pernai Panevėžyje, kai kino mechanikas perdavė kino teatro fotografijų negatyvus, kuriuos jam atidavė ilgametis kino teatro „Garsas“ direktorius. Šios fotografijos unikalios, nes daugumos sovietmečiu veikusių kino teatrų archyvai neišlikę.

 

Kaip ketinate pristatyti šį projektą visuomenei?

Mąstome apie kelias galimybes, ypač apie tuos būdus, kurie labiau įtrauktų ir vietos bendruomenes. Nesinorėtų, kad tyrimas rodytų tik mūsų požiūrį, norėtųsi labiau įtraukti vietos gyventojus, geriausiai pažįstančius savo aplinką, regioną. Norėtume rezultatą sukurti kartu. Jau dabar glaudžiai bendradarbiaujame, bet siekiame, kad tas bendradarbiavimas būtų grįstas dialogu.

 

Kaip Jums gimė idėja pradėti būtent tokį tyrimą, kas jį paskatino?

Pastaruosius ketverius metus daug keliavau ir mokiausi. Pamačiau daug įkvepiančių pavyzdžių, kai kino tyrimai pirmauja kultūros, medijų tyrimuose. Įkvėpė pavyzdžiai, taikantys tarpdalykinį, eksperimentinį požiūrį bei metodus. Viena iš šio tyrimo įkvėpėjų – Judith Thissen, savo tyrimuose taikanti socialinės kino istorijos požiūrį. Pernai dirbdama Utrechto universitete turėjau unikalią galimybę jai pristatyti Lietuvos, Baltijos šalių kontekstą. Šiai vienai svarbiausių Naujosios kino istorijos krypties istorikių tai buvo visiškai nauja, labai įdomu, nes čia susikerta ir Vakarų pasauliui nežinomi kultūriniai, modernizacijos procesai, kurių transformaciją liudija kinas. Pokalbiai su Thissen tik stiprino mintį, kad Lietuvoje apstu kino istorijos spragų, o kartu ir galimybių tirti. Pavyzdžiui, kino ir audiovizualinių medijų Lietuvoje dar niekas nėra tyręs iš regioninės perspektyvos, juk dažniausiai mūsų žvilgsnis telkiasi į galios centrus, bet ne į regionus. Todėl prieš metus Utrechte pagalvojau: reikia imtis! Liko surasti bendraminčių ir išteklių.

 

Kalbėjosi Brigita Kulbytė

Kino teatras „Aušra“ Šilalėje, 1970 m. Fotografija saugoma V. Statkevičiaus muziejuje
Kino teatras „Aušra“ Šilalėje, 1970 m. Fotografija saugoma V. Statkevičiaus muziejuje