Klausimai apie dabartį

Spalio 7 d. prasidedantis „Nepatogus kinas“ virtualioje erdvėje parodys pusšimtį filmų. Visus pamatyti, net ir namie, gali būti sudėtinga, todėl paprašėme festivalio programos sudarytojų pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.

Dovilė Grigaliūnaitė

„Pamatų duobė“ („The Foundation Pit“, rež. Andrej Griazev)

„Jie vadina mane Babu“ („They Call Me Babu“, rež. Sandra Beerends)

Žiūrint per metus visame pasaulyje išleistus dokumentinius filmus, analizuojančius žmogaus teises plačiąja prasme, nesunku įžvelgti tam tikras tendencijas ir „populiarias“ temas. Žmogaus teisių kontekste šie aspektai nebūtinai yra neigiami – taip gali pamatyti, kokios problemos aktualiausios, kokios nesikeičia jau daugelį metų, kokiems klausimams spręsti skiriami didžiausi resursai, o kokie pagaliau iškilo į viešumą. Deja, itin dažnai šių filmų pasakojimo būdas ir vaizdų kalba yra tarsi kartotė. Vis dėlto paveikiausi filmai išsiskiria savo originalia forma bei gebėjimu jautriai ir su pagarba suteikti balsą iki šiol neišgirstiems, tylėjusiems ir nutildytiems.

Šiemet rinkimų fone vykstančio festivalio specialioji programa pavadinta „Vienas balsas“. Ji sudaryta reaguojant į politinius įvykius ir demokratijos procesus pasaulyje, čia pat už sienų ir Lietuvoje. Programos pavadinimas tarsi klausia: ką gali lemti vienas balsas? Kam gali įkvėpti vieno žmogaus balsas? Ko gali pasiekti į vieną balsą susiliejantys atskiri balsai? Būtent į vieną bendrą pilietinį protestą jie susijungia filme „Pamatų duobė“. Valdžia, gyvenimo sąlygomis ir savo likimu nusivylę ir pasipiktinę žmonės iš atokiausių Rusijos vietovių kreipiasi tiesiogiai į tautos tėvu save vadinantį prezidentą Vladimirą Putiną. Jie viliasi, kad jų norai, pagalbos šauksmai, keiksmai ir dainos bus išgirsti. Režisierius Andrejus Griazevas praleido begales valandų, žiūrėdamas į jutubą dedamus videolaiškus, kuriuos panaudojo savo filme. Jo pavadinimas – tai nuoroda į 1930 m. parašytą Andrejaus Platonovo romaną „Pamatų duobė“ („Kotlovan“) apie totalitarizmą ir utopiją bei, žinoma, šiandieninės Rusijos metafora. Filmas privers juoktis ir vėliau savo juoko susigėsti.

Rastą medžiagą (found footage) naudoja bei iki šiol negirdėtus balsus įgarsina ir filmas „Jie vadina mane Babu“. Nors jis nukelia į Antrąjį pasaulinį karą pasitinkančią Indoneziją – tuometę Olandijos koloniją, pasakojama sukrečianti istorija gal net dar aktualesnė yra dabar. Filmo herojė indonezietė Alima dirba aukle olandų šeimoje, kurios nariai ją vadina „babu“. Naudodama archyvuose rastą medžiagą, dienoraščius ir kitus rašytinius liudijimus, režisierė Sandra Beerends sukūrė fiktyvią veikėją, kalbančią visų pamirštų „babu“ vardu. Paliesdamas moterų emancipacijos, kovos dėl moterų teisių ir pasipriešinimo priespaudai temas, filmas taip pat analizuoja istorinę reprezentaciją – rodo, kaip tendencingai galima papasakoti istoriją, apeinant nepatogius balsus.

Ar galėtume tai daryti kitaip? Dar bent dviejuose festivalio filmuose prabils retai girdimos, o gal dar rečiau išgirstamos, visuomenės paribiuose atsidūrusios moterys. Į Vokietijos greitkelių pakelėse stovinčius mikroautobusus filmo kūrėjus įsileidžia ten dirbančios prostitutės. „Lovemobilyje“ („Lovemobil“, rež. Elke Margarete Lehrenkrauss) jos pasakoja tai, ką dažniausiai norėtų nutylėti, ir tai, ko niekas girdėti nenori. Dokumentika „Būna kekšių kaip aš“ („Whore Like Me“, rež. Sharon Yaish, Yael Shachar) seka prekybos žmonėmis auka tapusios, daug metų prostitute dirbusios moters kovą įrodinėjant, kad jos patirtis nėra išsigalvojimas. Trikdančios patirtys ir sukrečiantys žodžiai, kuriuos reikia išgirsti.

Narius Kairys

„Planas be duomenų“ („No Data Plan“, rež. Miko Revereza)

„Purpurinė jūra“ („Purple Sea“, rež. Amel Alzakout, Khaled Abdulwahed)

2016 m. „Nepatogus kinas“ rodė du filmus apie pabėgėlių krizę: italų režisieriaus Gianfranco Rosi „Liepsnojančią jūrą“ ir vokiečių režisieriaus Philipo Scheffnerio „Havarie“. Pažiūrėjęs šiuos emociškai paveikius ir intelektualiai pažangius filmus, taikančius dvi skirtingas pabėgėlių reprezentacijos schemas, pagalvojau, kad nebeįmanoma pasakyti ar parodyti šia tema kažko esmiškai naujo – visi vėliau sukurti filmai atlieps vieno arba kito estetinę paradigmą. Aišku, klydau. Ne tik todėl, kad filmų, vienaip ar kitaip paliečiančių šią fundamentalią žmogaus padėties problemą, kiekvienais metais tik daugėjo, nes visą pasaulį apėmusi krizė nei ruošėsi baigtis tuomet, nei kada artimiausiu metu, bet ir todėl, kad netrukus įvyko tam tikra esminė slinktis ar korekcija kuriant tokio pobūdžio filmus: vis dažniau ėmiau pastebėti, kad jų kūrėjai yra ne tik Vakaruose atitinkamai „išmokyti matyti“ režisieriai, kurie, nuvykę į Lampedūzą ar Lesbą, iš ten parsiveža „filmą“, bet ir patys asmenys, kurie iš tiesų yra toje saloje, toje valtyje, toje pabėgėlių stovykloje. Tokie filmai, be abejo, remiasi radikaliai kitokia perspektyva, taigi tam tikra prasme moko ir mus, esančius čia, Lietuvoje, tiek išvysti tai, kas prieš tai buvo nematoma, tiek matyti – ir tai jau yra daug – kitaip.

Todėl „Nepatogaus kino“ žiūrovams norėčiau rekomenduoti du – sudėtingus, nepatogius, drąsius šių metų konkursinės programos filmus (juos, kaip ir didžiąją dalį konkursinės programos filmų, bus galima išvysti gyvai „Šiuolaikinio meno centro“ kino teatre), kuriuose gvildenami prieš tai išvardyti klausimai. Tai filipiniečių režisieriaus Miko Reverezos „Planas be duomenų“ ir sirų režisierių Amel Alzakout bei Khaledo Abdulwahedo „Purpurinė jūra“.

Pirmojo filmo pavadinimas „Planas be duomenų“ nurodo labai konkrečią problemą, su kuria kasdien susiduria nelegalūs imigrantai JAV ir kurią įvardija pats filme esantis (vaidinantis?) Revereza: „Mama turi du telefono numerius. Nekalbame su ja apie imigraciją „Obamos“ telefonu. Tam naudojame kitą telefoną, kuris neturi interneto ryšio.“ „Obamos“ telefonas – tai mobilusis telefonas, kurį JAV socialinės tarnybos duoda gaunantiems pašalpą žmonėms. Priežastis, kodėl režisierius nešneka šiuo telefonu su savo motina, daugiau nei akivaizdi – tai baimė, kad šalis, kurioje jie tikėjosi įgyvendinsią „amerikietiškąją svajonę“ ir kuri pasižymi vienu didžiausių savo piliečių sekimo aparatų, be jokių skrupulų juos deportuos, jei tik imigracijos tarnyba sužinos apie Reverezą, kuris, nors ir gyvena JAV daugiau nei 20 metų, tai daro nelegaliai. Taigi, kiek gali trukti ši nežinomybė, ši nuolatinė baimė, kad esi sekamas, kad bet kada gali tapti „nepageidaujamu asmeniu“? Režisierius į šį klausimą bando atsakyti savo vizualiai konceptualiu filmu: įsėdęs į keleivinį traukinį Los Andžele, jis tikisi ilgainiui pasiekti Niujorką, kitaip tariant, pervažiuoti visą šalį iš Vakarų pakrantės į Rytų. Tik ar tai ne dar viena svajonė, kuriai lemta subliūkšti?

Iš dalies į kelionę išsiruošia ir filmo „Purpurinė jūra“ kūrėja Amel Alzakout. Tik jos kelionė dar labiau nenuspėjama, dar pavojingesnė, dar labiau grįsta svajone. Matome: žydras dangus susilieja su tamsiai žydra jūra, oranžinė gelbėjimosi liemenė kyla ir leidžiasi po vandeniu, o su ja – ir tebevilkinti drabužiais moteris. Girdime: „Viduržemio jūra – purpurinė. Matau šviesos atšešėlius, visose odos porose jaučiu vandenį. Aš nebebijau.“ Moteris jūroje, balsas jūroje. Tai pati režisierė. Jos valtis, kuria kartu su ja į Europą iš Turkijos plaukė įvairių tautybių žmonės, nuskęsta netoli Lesbo salos. Tačiau šis „netoli“ čia, jūroje, kurioje 2019 m. žuvo daugiau nei tūkstantis pabėgėlių, tik dar labiau pabrėžia situacijos tragiškumą ir žmonių bejėgiškumą. 67 minutės – tai ne tik faktinė filmo trukmė, bet ir laikas, kurį skiriame ir praleidžiame kartu su šiais žmonėmis. 50 – tai ne tik šių metų „Nepatogiame kine“ rodomų filmų skaičius – tai atspindys pasaulio, kurio dalis esame ir mes patys.

Vladas Rožėnas

„Padainuok man“ („Sing Me a Song“, rež. Thomas Balmès)

„Ekonomija“ („Oeconomia“, rež. Carmen Losmann)

„Kiruna – nuostabusis naujasis pasaulis“ („Kiruna – A Brand New World“, rež. Greta Stocklassa)

Kovos už žmogaus teises kontekste egzistuoja dviejų tipų – matomos ir nematomos problemų priežastys. Beprasmiška būtų rengti varžytuves, kurios sunkiau įveikiamos ar žiauresnės. Tačiau atrodo akivaizdu, kad antrosios, plika akimi nematomos ir sunkiau konceptualiai suvokiamos socialinių neramumų šaknys atvaizduojamos rečiau, o dažnai ginčai verda net ne dėl jų sprendimo, bet dėl klausimo, ar jos apskritai egzistuoja.

Tokios temos, kaip socialinių tinklų algoritmai, tiesiogine to žodžio prasme užvaldantys mūsų smegenų malonumo centrus, paprastai virsta arba konceptualiais filmais apie visą pasaulį, arba banalokais pareiškimais apie, regis, savaime suprantamą šiuolaikinio žmogaus būtinybę nuolat prisijungti. O juk tai viena sistemų, sukurtų tarsi padėti, bet mus „nuhakinančių“ – iš patogumo priverčiančių elgtis prieš savo pačių interesus. Šitai vyksta tiesiai prieš mūsų akis, bet net mums žiūrint tiesiai į faktus sunku juos suvokti.

Thomo Balmèso filmas „Padainuok man“ nuolatinio prisijungimo temą tiria supriešindamas ją su budizmo tradicija. Butane, kurio dalyse ne tik internetas, bet ir elektra yra ne savaime suprantama kasdienybės dalis, o santykinai nauji reiškiniai, paauglys vienuolis priklauso, kaip bežiūrėsi, unikaliai kartai. Jie pirmieji maldų ritualų metu gali naršyti telefonuose, kūną palikdami veikti mechaniškai. Jiems pirmiesiems atskyrimas nuo visuomenės maldos namuose netrukdo kas vakarą bendrauti su miestelėnais, keistis su jais muzika ir net įsimylėti tuos, kurie gyvena tolių toliausiai.

Viena vertus, Butano budisto istorija mums nėra ir negali būti atpažini. Tačiau kartu ji paliečia procesus, kuriuose visi dalyvaujame. Be abejo, technologijos leidžia pamirštant vietos, laiko ar socialinės klasės apribojimus dalintis informacija, megzti ryšius ar atrasti save dalykuose, kurie kasdieniame gyvenime galbūt nėra prieinami. Bet ar nepertraukiamas interneto srautas kartais nesukuria ir atvirkščio efekto, įrašydamas mus kažkur kitur bei keldamas totalų abejingumą patirčiai čia ir dabar. Turbūt kiekvienam jo vartotojui akivaizdu, kad sukuria. Tai anksčiau tiesiog neegzistavusi problema. Užsidarymo savo impulsų rate kančia, kuri nuo šiol turbūt niekad nepasitrauks.

Carmen Losmann „Ekonomijoje“ panašus užsidarymo savame rate klausimas susiejamas su globalaus kapitalizmo kryptimi. Kaip veikia mūsų ekonomika, jei daugelis jos paprasčiausiai nesupranta? Kur nuves nuolatinis skolinimasis ir vis platesnė praraja tarp turtingųjų bei visų kitų? „Ekonomijoje“ skaudžiausiai kerta ne patys šie klausimai, bet faktas, kad niekas, net galingiausių pasaulio kompanijų finansų specialistai, neįžvelgia jokios kitos šiuolaikinės sistemos baigties, kaip tik visiškas žlugimas.

Ir tai atveria kitą problemą – kaip rasti sprendimą situacijos, be kurios iš principo nebesuvokiame savo kasdienybės? Nebeįsivaizduojame pasaulio, nešokančio pagal pelno dūdelę, nors kur besi pirštu – ten įrodymai, kad reikia kuo radikalesnių permainų, o „laisva“ rinka, kaip ir „išmaniosios“ technologijos, seniai neteko už šių žodžių esančios reikšmės.

Filme „Kiruna – nuostabusis naujasis pasaulis“ miestelis gyvena jau žinodamas, kad dėl netolimoje ateityje galimos po žeme esančios rūdos kasyklos griūties jį tenka po truputį perkelti. Tai, kas ilgai buvo gyvenvietės ekonomikos pagrindas, ją ir sunaikina. O naująją tapatybę sukurti ne taip paprasta, nes prisiminimų, istorijos ir jausmų taip paprastai neperstatysi. Ką jau kalbėti apie tai, kaip keičiasi nacionalinės ar vietinės kultūros supratimas – naujoji Kiruna neišvengiamai bus labiau kultūriškai įvairialypė už pirmąją.

Naujosios tapatybės, jokia paslaptis, Kiruna neatranda. Tačiau šis filmas naudingas ne kaip sprendimas, bet kaip nuoroda į tapatybės problemą, kuri, lyg gedulas, nesprendžiama atneštų kur kas didesnę žalą.