Šeštadienio rytą pašto dėžutėje radau reklaminį leidinį „Žirmūnų balsas“. Pasirodo, taip reklamuojasi Seimo narė, kurią maniau esant bebalsę ir bežodę – tipišką lietuvių politikos nykumo įsikūnijimą, mat per visus tuos metus, kai ji Seime, nepastebėjau pasisakant ar pristatant kokią įsimenančią iniciatyvą, nors būdamas mizantropas gana dažnai žiūriu Seimo televiziją. Pavartęs „Žirmūnų balsą“ sužinojau, kad ponią, kuri į didžiąją politiką atėjo, regis, padirbėjusi garsiausio Lietuvoje anūko padėjėja, remia ir Aušra Maldeikienė, ir šuo Žuvėdra – net keturios pastarojo fotografijos, papildytos sacharininiu komentaru, turi byloti politikės meilę gyvūnams. Deja, bijau, kad nesužinosime, ką Žuvėdra (taip pat ir Maldeikienė) mano iš tikrųjų, bet juk popieriuje išspausdinta reklama pirmiausia skirta senukams, kuriuos, politikės nuomone, turi dominti gyvūnai ir sveikata. Keista, bet primityvaus nacionalizmo nebesigėdijančios partijos atstovės pažadai stulbinamai primena sovietinę retoriką: „Gerinsime medicinos darbuotojų ir rezidentų darbo sąlygas“, „Įgyvendinsime Lietuvos superligoninės projektą (...)“ ir t.t. Vis dėlto labiausiai nustebino leidinio atvartas, kuriame aiškinama, kaip pasikeis Žirmūnai, t.y. kaip juos pakeis politikė, jei vėl atsidurs Seime. Pasirodo, titaniškomis pastangomis ji rengiasi pastatyti lengvosios atletikos maniežą, atnaujinti Kareivių gatvę bei krepšinio aikštelę, rekonstruoti gimnazijos stadioną bei Neries pakrantę ir įgyvendinti dar daugiau panašių darbų. Įdomu, kaip šiuos planus vertina tuos darbus atliekanti Vilniaus savivaldybė. Spėju, kad labai džiaugiasi.
Panašių titanų į Seimą veržiasi ne vienas ir ne dešimtys. Užtenka pasižiūrėti nors kelias LRT rengiamas kandidatų diskusijas ir apims tikras, nors žodžiais ir sunkiai apsakomas, siaubas. Visi tie abiejų lyčių homofobai, nacionalistai, beraščiai, demagogai, davatkos ir apsimetėliai šeimos vertybių gynėjai, profesoriais tituluojami nemokšos kelia daug didesnę ir realesnę grėsmę nei Astravo elektrinė. Šie klounai jau nebejuokingi ir labiau primena siaubo filmų personažus. Negaliu sakyti, kad jų nesisaugau: nedalyvauju socialinių tinklų „gyvenime“, neskaitau lietuviškos žiniasklaidos, juolab vengiu komercinių televizijų laidų ir kartais net pagalvoju, kad aplink susikūriau pakankamai saugią erdvę. Bet užtenka panašių debatų, kad pasijusčiau išvoliotas purve. Panašiai kaip daugiau nei prieš šimtą metų laiške Ivanui Turgenevui rašė Gustave’as Flaubert’as: „Visada norėjau gyventi dramblio kaulo bokšte, bet mėšlo banga tokia stipri, kad gali jį sugriauti.“
Žinoma, kiekvienas savaip įsivaizduoja ramią vietą, kur galima pasislėpti nuo pasaulio. Martino McDonagh filmo „Reikalai Briugėje“ (LRT, šįvakar, spalio 2 d., 22.55) veikėjai – samdomi žudikai Rėjus (Colin Farrell) ir Kenas (Brendan Gleeson) – gauna įsakymą vykti į Briugę. Kalėdų išvakarės kanalais ir muziejais garsėjančiame mieste gali būti tikra dovana, ypač jei nori pasigrožėti architektūra ir tapyba, bet gangsteriams tai nelabai rūpi, nes iš tikrųjų jie yra patekę į situaciją, kai sprendžiamas jų likimas. Ši debiutinė anglų dramaturgo Martino McDonagh juodoji komedija neatsitiktinai pelnė režisieriui pripažinimą. Kai jau atrodo, kad viskas aišku, staiga pasineri į pačią tikriausią dramą, ir tai ne vienintelė šio filmo staigmena.
Kad gyvenimas pilnas staigmenų, manau, nereikia aiškinti. Prancūzų režisierius Thomas Gilou filme „Viktoras“ (LRT, 4 d. 21.30) rodo aštuoniasdešimt penkerių eruditą Viktorą (Pierre Richard), kuriam kilo grėsmė būti iškeldintam iš buto. Senukas niekam nerūpi, ir tik jauna kaimynė Alisa sugalvos būdą, kaip išspręsti Viktoro problemą. Ji dirba stažuotoja prancūziškame „Žmonių“ variante ir įtikina redakciją surengti konkursą. Jo laimėtojai galės priimti Viktorą pasisvečiuoti...
Iš Vilniaus kilęs prancūzų rašytojas Romainas Gary (1914–1980) buvo Pasipriešinimo judėjimo dalyvis, keliautojas, diplomatas, generolo de Gaulle’io ir gražiausių moterų draugas. Manau, svarbiausia, kad jo kūrinys buvo ne knygos, o biografija, primenanti romaną. Gary visą gyvenimą mėgo mistifikacijas. Šį talentą jis paveldėjo iš motinos – provincijos aktorės, įteigusios sūnui, kad jis yra nebyliojo kino žvaigždės Ivano Mozžuchino sūnus. Motina ir tapo autobiografinės knygos „Aušros pažadas“ heroje. TV1 (4 d. 21 val.) parodys jos ekranizaciją, kurią sukūrė Ericas Barbier. Šio režisieriaus neapkaltinsi nepagarba literatūros kūriniui: jis nuoširdžiai kuria gana grėmėzdišką epinį pasakojimą, kurio veiksmas iš Vilniaus (beje, filmuoto Budapešte) persikelia į Nicą, iš ten į Afriką, Prancūzijos šiaurę, Londoną, o viską įrėmina scenos Meksikoje, kur Gary žmona skaito „Aušros pažado“ rankraštį. Bet vis dėlto svarbiausia filme – motinos (gana autoironiška Charlotte Gainsbourg) ir sūnaus (Pierre Niney) meilės persmelkti santykiai. Aktorių duetas – didžiausia filmo sėkmė. Tik kad subtili jų vaidyba išryškina režisūrinio sprendimo tiesmukumą, nes „Aušros pažadas“ taip ir netampa kažkuo daugiau nei tik gana kruopščia, bet be polėkio knygos iliustracija.
Subtilumo nestinga Ryûsuke Hamaguchi filmui „Asako“ („LRT Plius“, 8 d. 21.33). Šis pagal Tomoka Shibasaki romaną sukurtas filmas pasakoja apie „mirties geną“, glūdintį kiekviename meilės ryšyje, ir apie tai, kad savyje nešiojamės būsimų tragedijų sėklas. Dvidešimt vienų Asako (Erika Karata) susitikinėja su laisvos dvasios Baku (Masahiro Higashide). Viskas tarp jų, regis, klostosi gerai, bet vieną dieną Baku netikėtai dingsta. Po dvejų metų Tokijuje mergina sutinka vaikiną, kuris lyg iš akies trauktas Baku. Tik jo vardas Riochėjus (taip pat Higashide) ir jo charakteris gana ramus. Asako įsimyli naująjį pažįstamą, bet trokšta to, ką patyrė su Baku.
Christiano Volckmano siaubo filmo „Troškimų kambarys“ (LNK, 5 d. 22.30) veikėjai Keitė (Olga Kurylenko) ir Metas (Kevin Jenssens) myli vienas kitą. Iki visiškos laimės jiems stinga tik kūdikio. Jie nusiperka namą ir įrenginėdami suranda paslaptingą kambarį – išsipildo kiekvienas čia išsakytas troškimas. Pagalvojau, kas būtų, jei LRT debatų dalyviai staiga atsidurtų tokiame kambaryje. Nors gal geriau apie tai negalvoti.
Jūsų – Jonas Ūbis
