Ikarų istorijos

Spalis jau ne vieną dešimtmetį – tradicinių susitikimų su lenkų kinu mėnuo. Šiemet Lenkijos institutas Vilniuje pakvies į pandemijos sąlygomis šiek tiek pakitusį renginį, pavadintą „Lenkų kino festivalis. Tęsinys“, kuris spalio 1–7 d. vyks kino teatruose „Multikino“ bei „Pasaka“ ir virtualioje platformoje „ŽMONĖS Cinema“. Taip pat spalio 2 d. 18 val. Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje vyks kino muzikos ir poezijos vakaras: garsiausias XX a. lenkų kino dainas atliks Vilniaus lenkų teatro studijos aktoriai.

Festivalio programoje – anksčiau Lietuvoje jau rodyti lenkų kūrėjų filmai ir viena premjera: daugiausia apdovanojimų (net šešis) pernykščiame Gdynės kino festivalyje pelnęs Maciejaus Pieprzycos filmas „Ikaras“ („Ikar. Legenda Mietka Kosza“, 2019). Tačiau dėl uždarytų kino teatrų šių metų pradžioje mažai kas spėjo pamatyti pirmąjį užsienyje kurtą Małgorzatos Szumowskos filmą „Nešventas avinėlis“ („The Other Lamb“, Airija, Belgija, JAV, 2019) – savotišką feminizmo manifestą, kurio herojė auklėjama uždaroje religinėje bendruomenėje, paklūstančioje vieninteliam vyrui, vadinamam Piemeniu. Sužinojusi, kad taps dar viena jo žmona, mergina pradeda regėti siaubingas vizijas.

Vienas geriausių pastarųjų metų Romano Polańskio filmų „Pareigūnas ir šnipas“ („J’accuse“, Prancūzija, Italija, 2019), atkuriantis dramatišką Prancūzijos istorijos epizodą – Dreyfuso bylą, pernai pelnė Venecijos kino festivalio Didįjį žiuri prizą. Italijoje filmuoto Jaceko Borcucho filmo „Saldi dienos pabaiga“ („Słodki koniec dnia“, 2019) herojė – lenkų poetė, Nobelio premijos laureatė, moralinis autoritetas (Krystyna Janda). Tačiau kalba, nuskambėjusi poetei teikiant italų miestelio, kuriame ji gyvena, apdovanojimą, ne tik sukiršina gyventojus, bet ir kelia aktualius klausimus apie šių dienų Europą. Metafizinių bei aktualių klausimų kupinas ir Krzysztofo Zanussi pasakojimo apie Faustą variantas – filmas „Eteris“ („Eter“, Lenkija, Ukraina, Lietuva, 2018). Paweło Pawlikowskio „Šaltasis karas“ („Chłodna wojna“, Lenkija, Prancūzija, D. Britanija, 2018) – tai dviejų žmonių, negalinčių vienas be kito, bet ir nesugebančių būti kartu, meilės istorija, kurios fone – Šaltojo karo įvykiai Lenkijoje, Jugoslavijoje, Berlyne ir Paryžiuje. Jano P. Matuszyńskio „Paskutinė šeima“ („Ostatnia rodzina“, 2016) – taip pat pasakojimas apie didelę meilę, tačiau beveik neperžengiantis vieno buto ribų. Filmo pagrindas – tragiška dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorija. Paskutinio Andrzejaus Wajdos filmo „Povaizdis“ („Powidoki“, 2016) herojus – irgi dailininkas. Tai vienas pirmųjų lenkų modernistų Władysławas Strzemińskis (beje, tarpukariu gyvenęs ir Vilniuje). Wajda atkuria paskutinius jo gyvenimo metus pokario Lodzėje, kai menininkas išdrįso pasipriešinti socialistinio realizmo metodą skelbiantiems ideologams, neteko darbo ir buvo pasmerktas gyventi pusbadžiu.

„Ikaras“ – taip pat biografinis filmas. Trumpam lenkų džiazo padangėje sužibėjęs Mieczysławas Koszas (1944–1973) buvo aklas, gyveno trumpai – 1973-iaisiais, būdamas dvidešimt devynerių, iškrito pro langą. Iki šiol neaišku, ar tai buvo savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas. „Ikaras“ – tradicinis biografinis filmas apie vaiką, kuris, jei ne liga, gal ir būtų likęs toks pat beraštis valstietis kaip ir jo tėvai. Tačiau ankantį berniuką mama atidavė globoti vienuolėms ir internate atsiskleidė jo muzikinis talentas. Muzika tampa berniukui būdu matyti pasaulį, pasakoti apie jį ir save. Atsisakęs klasikinio pianisto karjeros, Koszas nusprendžia tapti geriausiu džiazo pianistu, jį lydi sėkmė. Tačiau taip pat ir skurdas, vienatvė, meilės ilgesys, alkoholis.

Dawidas Ogrodnikas rizikavo pasikartoti, dar kartą po „Noro gyventi“ rinkdamasis vaidinti neįgalų personažą. Tačiau jo kuriamas Koszas kitoks. Tai žmogus, kuris, nepaisant niūrios kasdienybės ir neįgaliesiems nepalankių laikų, bando siekti svajonės. Aktorius vaidina žmogų, suvokiantį savo genialumą, bet kartu pažeidžiamą, negalintį pamiršti patirto siaubo, kai dar vaiką jį norėjo nužudyti tėvas. Prisimindamas pasirengimą vaidmeniui, Ogrodnikas teigia, kad jį sujaudino knyga apie Koszą: „Tokia pat įkvepianti buvo džiazo atsiradimo Lenkijoje istorija. Susitikau su Jaceku Ostaszewskiu, kuris grojo kartu su Koszu, jis buvo ir mano mokytojas, kai Krokuvoje studijavau aktorystę. Jacekas mums daug pasakojo ne tik apie Koszą, bet ir apie jų koncertines keliones, bendras problemas. Tų laikų dvasią perteikia ir Magdalenos Grzebałkowskos knyga „Komeda“. Beje, vieną iš filmo scenų įkvėpė knygoje aprašyta viena Komedos (Krzysztofas Komeda – lenkų džiazo atlikėjas, kompozitorius, Polańskio filmo „Rozmari kūdikis“ muzikos autorius – K. R.) gyvenimo scena.“

Maciejus Pieprzyca apie „Ikarą“

Kai susipažinau su Koszo biografija ir kūryba, negalėjau patikėti, kad mūsų šalyje jis beveik užmirštas. Nors po filmo „Noras gyventi“ nebenorėjau kurti dar vieno filmo apie neįgalųjį, vis dėlto nusprendžiau imtis šio, prieš srovę plaukusio, neegzistuojančio visuotinėje atmintyje žmogaus biografijos. Tačiau tai nėra filmas paminklas, nėra dar vienas filmas apie žmogų, kurį turime užjausti ir jo gailėtis. Mietekas Koszas nebuvo paminklas, jis buvo normalus žmogus – su savo privalumais ir trūkumais. Muzikantai juo žavėjosi, bet kartu ir jo bijojo.

Vaikinas iš skurdaus kaimo, nuo dvylikos metų neregys, metė iššūkį likimui, kuriam jį norėta pasmerkti, ir nusprendė tapti geriausiu džiazo pianistu Lenkijoje ir pasaulyje. „Grodamas matau. Kol groju, esu sveikas“, – sakydavo jis apie save ir savo muziką. Tai filmas apie svajonės siekį, nepaisant kadienio gyvenimo sunkumų, nepalankių laikų ir žmonių. Tai maištininko, kuris norėjo groti džiazą, gyventi savaip, istorija, pasakojimas apie jo kelią į viršūnę ir kovą su demonais – vienatve, priklausomybe ir meilės stoka. Tai ir pasakojimas apie kainą, kuri sumokama už svajones ir genialumą.

„Ikaras“ – istorija apie fenomeną ir gyvenimo paradoksą. Likimas rezga pinkles, bet liga lėmė, kad muzikos pasauliui atsiskleidė savamokslio Koszo taletas. Jis buvo kaip Ikaras – pakilo aukštai ir tapo Lenkijos ir užsienio koncertų salių atradimu. Jam pranašauta didelė tarptautinė karjera. Po koncertų Paryžiuje ir svarbiausių Montrė bei Vienos džiazo festivalių apdovanojimų jis turėjo vykti užkariauti Jungtinių Amerikos Valstijų. Nespėjo.

Viename interviu Mietekas Koszas sakė: „Aš tikrai myliu muziką, bet labiausiai vertinu tokią, kuri slegia, įgrūda mane į save, padaro taip, jog jaučiu, kad gyvenimas iki pat pabaigos būna dramatiškas nuotykis.“ Koszo gyvenimas buvo dramatiškas nuotykis, kupinas jaudinančių, juokingų ir tragiškų akimirkų. Buvo kaip jo grojimas – didinga improvizacija, kartėlio ir liūdesio, džiaugsmo ir humoro, meilės ir aistros mišinys. Toks yra ir filmas – kartais drastiškas ir kartus, kartais lengvas ir juokingas, pilnas nuostabios muzikos.

„Ikaras“ – tai ir filmas apie galią, kurią suteikia aistra. Koszo aistra buvo džiazas. Šiai muzikai jis skyrė visą gyvenimą. Džiazas buvo ir jo apsėdimas, neviltis, bet pirmiausia – didelis džiaugsmas. Klausytojams pianistas sakydavo: „Gyvenu tam, kad jums gročiau, kad manęs klausytumėtės, kad išgyventumėte kartu su manimi ir plotumėte.“

Filme Koszą vaidina Dawidas Ogrodnikas. Tai nepripažįstantis kompromisų menininkas, kuris žino savo vertę, žino, ko nori, ir meta iššūkį pasauliui: „Esu Mietekas Koszas. Įsiminkite šią pavardę.“ Tikiu, kad praėjus 46-eriems metams po tragiškos Mieczysławo Koszo mirties filmas primins žiūrovams jo pavardę ir muziką.

Parengė K. R.