Pirmykščiai jausmai

Kol televizijose vyksta rinkimų debatai, „Dviračio žinios“ neturi jokių šansų. Tokio absurdo ir satyros kaip per debatus nepamatysi niekur. Būtent čia filosofas Arvydas Juozaitis į kalbas vis smaigsto liberalaus siaubo „Maximos“ pavyzdį. Arba teisininkė (laimė, buvusi) Neringa Venckienė palaiko idėją uždaryti prokuratūrą ir pati siūlo uždaryti LRT, mat taip galima sutaupyti pinigų ir atiduoti juos liaudžiai. O skandalingų televizijos laidų prodiuseris Kristupas Krivickas staiga tampa kovotoju už tautos moralę. Apskritai visi kalbėtojai pasižymi neregėtu dosnumu, yra patriotai (filosofas Vytautas Radžvilas kitokių lietuvių ir nepripažįsta), ekonomistai ir aiškiaregiai. Žiūriu į tuos žmones ir galvoju: kaip atsitiko, kad jų niekinės kalbos išstūmė politinį diskursą? Kodėl televizijų žiūrovai neįsižeidžia klausydamiesi ir jų, ir kitų kandidatų į Seimą? Kodėl leidžiasi tokių veikėjų laikomi idiotais?

Suprantu, kad tai retorinis klausimas. Panašiai kartais klausiu savęs, kodėl netalentingi ir didybės manijos apsėsti režisieriai staiga tampa kritikų numylėtiniais ir ima diktuoti kino madas? Pavyzdžiui, Yorgos Lanthimosas. Jo filmus rodo didžiausi festivaliai, jie pelno „Oskarus“ ir kitokius apdovanojimus. Štai kad ir 2017 m. „Šventojo elnio nužudymą“ (spalio 1 d. 21.33) „LRT Plius“, kaip supratau, skiria lietuviškam elitui.

Filmo herojus, sėkmės lydimas chirurgas Stivenas (Colin Farrell), turi žmoną – taip pat gydytoją Aną (Nicole Kidman), du nuostabius vaikučius, ištaigingą butą ir daug kitokių gėrybių. Tačiau tokį gražų gyvenimą, kurį režisierius rodo pabrėžtinai liguistą, sudrumsčia Stiveno praeities šešėlis. Lanthimosas nesitenkina paprastu trilerio siužetu – jo pretenzijos globalios, tad „Šventojo elnio nužudymas“ yra Euripido „Ifigenijos Aulidėje“ parafrazė. Todėl Stivenas filme yra Agamemnonas, užsitraukęs Artemidės rūstybę, mat užmušė jos šventąjį elnią. Tiksliau, mirė neblaivaus Stiveno operuotas pacientas, o dievų pasiuntiniu tampa jo sūnus Martinas, gana atstumiantis ir abejotinos psichinės būsenos paauglys.

Lanthimosas modernizuoja mitą, sakyčiau, isteriškai, nuolat pabrėždamas savo talentą ilgais rakursais, garso efektais, perdėtai sureikšmintais dialogais, specialiaisiais efektais, taip rengdamas žiūrovus siaubo protrūkiui, bet, regis, daro esminę klaidą – painioja tai, kas iš tikrųjų žadina siaubą, su tuo, kas tiesiog šlykštu. Prie to dar pridėkite personažus, kuriems akivaizdžiai stinga gelmės, režisieriaus pamėgtą dirbtinę socialinę konstrukciją (panaši buvo ir jo „Omare“) ir suprasite, kad iš tikrųjų „Šventojo elnio nužudymas“ nesiūlo jokių intelektinių ar meninių subtilybių.

Keviną Macdonaldą pamėgau iškart, pamatęs jo „Paskutinį Škotijos karalių“ – ironišką pasakojimą apie Ugandos diktatoriaus Idi Amino asmeninį gydytoją. Nuo tada ir seku šio režisieriaus kūrybą. Ji nelygi ir dažnai įdomesni būna Macdonaldo dokumentiniai filmai. 2014 m. pasirodžiusi „Juodoji jūra“ (TV3, 29 d. 22 val.) – nuotykių filmas, kurio siužetas primena pasaką. Filmo herojų, be darbo likusį povandeninio laivo kapitoną Robinsoną (Jude Law), pasamdo paslaptingas žmogus. Kapitonas vadovaus ekspedicijai, kuri prie Juodosios jūros krantų ieškos nuskendusio nacių povandeninio laivo, plukdžiusio auksą. Kapitonas surenka rusų (Sergejus Puskepalis, Konstantinas Chabenskis) ir anglų komandą, bet greit suvokia, į kokią rizikingą aferą įsivėlė... Trumpai tariant, laukia profesionalus ir kartais visai netikėtas filmas. 

Simono Curtiso filmas „Lik sveikas, Kristoferi Robinai“ (TV3, 26 d. 22.10) skirtas Mikės Pūkuotuko gerbėjams. Tai pasakojimas apie rašytojo A.A. Milne’o ir jo sūnaus Christopherio Robino santykius. Įkvėptas savo sūnaus žaislų, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui rašytojas ir sukūrė Mikės Pūkuotuko pasaulį. Knygos pelnė šlovę, bet už ją teko sumokėti visai Milne’ų šeimai: mažasis Robinas tapo tikra žvaigžde, tačiau neteko vaikystės. 

Milne’as kariavo, dalyvavo viename žiauriausių Somos mūšyje, tad jį taip pat galima pavadinti prarastosios kartos rašytoju. Iš karo Milne’as (Domhnall Glesson) grįžo neurotikas, taikus gyvenimas jį erzino, juolab kad žmona (Margot Robbie) mėgo aukštuomenės gyvenimą. Todėl rašytojas pabėgo į kaimą ir sugalvojo žaidimus su šešiamečiu sūnumi. Filmas atkuria ir vėlesnę dramatišką tėvo ir sūnaus santykių istoriją, tad jei ne perdėtas vizualinis „Lik sveikas, Kristoferi Robinai“ grožis (kartais atrodo, kad patekai į Puaro ar mis Marpl istoriją), būtų visai padori biografinė drama.

Biografinės dramos – Jeano-François Richet „Paryžiaus imperatoriaus“ (LRT, šįvakar, 25 d. 23.55) – herojus yra Eugène’as-François Vidocqas, garsus XIX a. prancūzų seklys. Tai vagis ir avantiūristas, pirmąkart kalėjime atsidūręs būdamas trylikos. Vėliau jis sutarė su Napoleono policija, kad padės jai apvalyti Paryžiaus gatves nuo žudikų ir nusikaltėlių. Pažindamas nusikaltėlių pasaulį „iš vidaus“, Vidocqas tapo sėkmingiausiai dirbančiu detektyvu ir tikruoju Paryžiaus imperatoriumi.

Richet išgarsėjo filmais apie gangsterį Jacques’ą Mesrine’ą, tad puikiai jaučia žanro taisykles. Man įspūdį padarė pagrindinį herojų įkūnijęs Vincent’as Casselis, ir ne todėl, kad jo Vidocqas įdomesnis už tą, kurį kitame filme suvaidino Gerard’as Depardieu. Casselis vaidina vienišą vilką, autsaiderį, kuris vienodai svetimas jaučiasi ir tarp nusikaltėlių, ir tarp Paryžiaus elito. Jis primena pavargusius Jeano-Pierre’o Melville’io filmų, kad ir „Samurajaus“, personažus žudikus.

Jei jau prisiminiau klasiką, tai ir užbaigsiu 1984 m. Fredo Schepisi sukurtu filmu „Ledo žmogus“ („LRT Plius“, 26 d. 21 val.). Tai pasakojimas apie mokslinę ekspediciją, kuri Šiaurės ašigalio ledynuose suranda pirmykštį žmogų (John Lone). Pasirodo, jis gyvas. Tai tampa sensacija, ir mokslininkai nusprendžia stebėti savo atradimą specialioje laboratorijoje. Neandertalietis visiems yra tik tyrimų objektas, bet mokslininkas Stenlis (Timothy Hutton) bando su juo susidraugauti...

Anksčiau mokslininkai manė, kad neandertaliečiai išnyko, užleidę vietą homo sapiens, ir tik prieš kelerius metus, kai buvo nustatyta, esą šiuolaikiniai žmonės turi ir neandertaliečių genų, paaiškėjo, kad būtent jie mums „padovanojo“ depresiją. Žinoma, su „Ledo žmogumi“ ši informacija neturi nieko bendra, bet kartais gerai žinoti, kas kaltas, kad televizijos debatų personažai žadina tokius pirmykščius jausmus.

Jūsų – Jonas Ūbis