Personažai supriešinami su tiesa apie save

Lietuvos kino teatrai pradeda rodyti Seano Durkino filmą „Lizdas“ („The Nest“, D. Britanija, Kanada, 2020). Vieni kritikai vadina „Lizdą“ siaubo kino dvasios persmelkta stilinga šeimos drama apie 9-ojo dešimtmečio Angliją, kiti – žiauria satyra apie lyčių santykius, bet visi sutaria, kad tai itin keistas filmas, kurio neįprastumas atsiskleidžia po truputį. Pagrindinis „Lizdo“ veikėjas verslininkas Roris (Jude Law) įtikina žmoną amerikietę Alison (Carrie Coon) ir du vaikus palikti patogų gyvenimą JAV ir grįžti į jo tėvynę Angliją. Patikėjęs būsima sėkme, Roris išsinuomoja seną dvarą, bet netrukus džiugios jo viltys ima dužti... „Lizdas“ – antras pilnametražis Durkino (g. 1981 m.) filmas. Jo debiutą – Sandanso kino festivalyje apdovanotą juostą „Marta Marsė Mei Marlena“ („Martha Marcy May Marlene“, 2011), pasakojimą apie iš sektos pabėgusią jauną moterį, – prieš aštuonerius metus rodė „Kino pavasaris“. Pateikiame režisieriaus interviu apie naująjį filmą fragmentus.

Tarp pirmojo ir antrojo Jūsų filmų – devynerių metų pertrauka. Kodėl ji tokia ilga?

Per tą laiką, pavyzdžiui, Anglijoje nufilmavau keturių serijų mini serialą „Sautklifas“ („Southcliffe“). Tai buvo gana didelis darbas, užtrukęs kelerius metus. Paskui rengiausi režisuoti dar porą filmų, bet jie neįvyko. O nuo akimirkos, kai sumaniau „Lizdą“, iki filmavimo pradžios praėjo ketveri metai. Štai taip. Galima paskaičiuoti...

Kaip suprantu, vaikystėje Jūs taip pat gyvenote Sario grafystėje, kur vyksta filmo veiksmas?

Vaikystėje dažnai krausčiausi. Gimiau Kanadoje, bet jos visai neprisimenu, vaikystę praleidau Anglijoje, paskui būdamas vienuolikos atsidūriau Niujorke, nuo tada ten nuolat ir gyvenau. Į Angliją pirmąkart po dvidešimties metų grįžau filmuoti „Sautklifo“ ir tada užplūdo prisiminimai. Gerai prisimenu, kaip kraustėmės ir kaip neįtikėtinai skirtinga viskas buvo. Dabar atvažiavęs iš Niujorko į Londoną beveik nepajusi skirtumo, bet prieš trisdešimt metų viskas buvo kitaip, tai buvo du vienas į kitą nepanašūs miestai. Tad „Lizdo“ idėja kilo iš apmąstymų apie tą laiką. Pagalvojau apie filmą, kurio tema – kraustymasis iš vienos šalies į kitą 9-ajame dešimtmetyje. Pamaniau, kad toks kraustymasis gali būti gera priežastis pakalbėti apie šeimą ir iš naujo pažvelgti į 9-ojo dešimtmečio kultūrą. Supratau, kad filmo siužeto centre turi būti iš JAV į Angliją persikėlusi šeima ir kad tyrinėsiu šio persikėlimo poveikį jos nariams.

Gal galėtumėte truputį papasakoti apie savo šeimą, kodėl Jūsų tėvai taip dažnai kraustėsi?

(Ilga pauzė.)

Jei nenorite, žinoma, nepasakokite.

Taip, ačiū. Trumpai tariant, mano mama buvo anglų kalbos mokytoja, o tėvas – verslininkas.

Vadinasi, „Lizdas“ – pirmiausia asmeninė istorija ir tik paskui – Reaganas, Thatcher, japiai bei visa kita?

Taip, „Lizdas“ prasidėjo kaip asmeninė istorija, tai vaikystės prisiminimai ir panašiai. Bet nuo viso to perėjau prie 9-ojo dešimtmečio vertybių. Tai buvo labai konkretus istorinis momentas, kai Londone susiliejo anglų ir amerikiečių rinkos ir anglų bei amerikiečių kultūros. Visus tai labai jaudino, nes amerikietiška svajonė pagaliau tapo eksporto produktu. Man reikėjo personažo, kuris įkūnytų šį mentalitetą, šį vaizdinį, šią idėją „kuo daugiau, tuo geriau“. Norėjau, kad šeimos problemų pagrindu filme taptų godumas. Ir kad žiūrovas pagalvotų apie tas vertybes ir prisimintų, iš kur jos atsirado, kodėl jos iki šiol mums būdingos, ir gal paklaustų savęs: „Ar jos tikrai mano?“

Juk tai labai angliškas siužetas: istorija apie klases, privilegijas?

Matyt, taip. Nesijaučiu nei amerikietis, nei anglas, nei juo labiau kanadietis. Gal tame, ką sukūriau, savaip ir atsispindi ši transatlantinė patirtis. Man buvo svarbus šis susiliejimas todėl, kad, vėl pasikartosiu, būtent nuo šio momento, kuris rodomas filme, Anglija ir JAV vis labiau panašėjo.

O dabar tiems žmonėms viskas susiklostytų kitaip?

Norėjau papasakoti istoriją, kuri vyko praėjusioje epochoje, bet kuri susišaukia su dabartimi: suprantama, kad kartais tokia perspektyva yra geriausias būdas pagalvoti apie dabartį. Vizualiniu požiūriu mūsų filme juntamas retro, bet nenorėjau pernelyg to akcentuoti, todėl pasirinkau neseną praeitį, kad žiūrovas nesiblaškytų ir nesvarstytų, kaip viskas atrodė. Filmo ir kostiumų dailininkams iškart pasakiau: kurdami filmus apie 9-ąjį dešimtmetį kūrėjai dažniausiai labai tuo susižavi ir perdeda viską – pradedant šukuosenomis ir baigiant kostiumais. Tačiau jei patyrinėtume medžiagą – ne populiariosios kultūros artefaktus, o žmonių gatvėse fotografijas, filmuotus reportažus, paaiškėtų, kad beveik nematyti skirtumų, palyginus su šiuolaikiniais kadrais. Mes net peržiūrėjome beveik visų filmavimo grupės narių šeimos fotografijas. Jei jų kokybė būtų geresnė, suvokti laiką galėtume tik iš menkų fono detalių – iškabų, automobilių. Todėl nusprendėme retro stiliui pernelyg daug dėmesio neskirti.

O jei kalbėsime apie herojus... Na, šiandien jie, matyt, geriau suprastų savo problemas. Gal jau būtų pabendravę su psichoterapeutais (juokiasi). Man regis, skyrybos tada buvo mažiau paplitusios. Vienas iš Alison motyvų yra nebūti dukart išsiskyrusia moterimi. Šiandien jai tai nebūtinai rūpėtų.

Visai šiuolaikiškas man pasirodė pirmiausia Roris – ši paradoksali britų mito apie amerikietišką svajonę auka.

Todėl man buvo taip svarbu nors vienoje scenoje (turiu galvoje epizodą, kai jis lanko Londono pakraštyje gyvenančią motiną) sugrąžinti Rorį ten, iš kur jis išėjo. Roris taip susikaupęs į savo šaknų neigimą, kad paprasčiausiai nepažįsta savęs. Tai buvo pagrindinis, esminis personažo bruožas, kurį norėjau pabrėžti.

„Lizdas“ man priminė Tony Richardsono filmus.

Labai džiaugiuosi. Norėjau, kad „Lizdas“ atrodytų kaip autentiškas angliškas filmas. Žinoma, ne iki tokio laipsnio, kad stilizuočiau vaizdą, man svarbu buvo perteikti to laiko pojūtį. Tarp tų kūrėjų, kurie mane labiausiai įkvėpė, paminėčiau Alaną Clarke’ą. Gal jis ir nekūrė filmų apie „Lizde“ rodomą socialinę klasę, bet, kad ir kur filmuodavo, žvelgdavo į tai tarsi iš vidaus – galėjome pažvelgti į kurį nors Britanijos kampelį ir pamatyti tiesą.

Jude’o Law filmuose dabar labai daug. Koks jo bruožas Jums buvo svarbiausias?

Roris filme priima daug abejotinų sprendimų, tad man reikėjo aktoriaus, kuris, nepaisant visko, išliktų žavus, šiltas ir mylintis, kad su šiuo herojumi liktume iki pat pabaigos. Jude’as tai turi. Žinoma, ir gyvenime jis labai dosnus, atviras žmogus. Pirmas klausimas, kuri sau uždavėme pradėję dirbti, – kaip pasiekti, kad, nepaisant Rorio poelgių, jaustume, jog tai mylintis ir rūpestingas žmogus. Tai nebūtinai turi pajusti visi žiūrovai, juk tikrai atsiras tokių, kuriems Roris atrodys apgailėtinas ar net pabaisa. Bet manau, kad, nepaisant visų demoniškų bruožų, jame išliko žmogiškumo, ir tai didelis Jude’o nuopelnas. Tai jo žmogiškumas, kurį jis skolina savo personažui.

„Lizdo“ struktūra primena siaubo filmą, klasikinę istoriją apie vaiduoklius, nors vaiduoklių filme ir nėra. Veikėjus kankina jų melaginga nuomonė apie save, įsivaizduojamos savojo „aš“ versijos, kurios ir tampa nematomais vaiduokliais.

Tai labai graži filmo analizė, ypač žodžiai apie tai, kad personažus persekioja, kankina tai, kokius jie save mato, kokie nori būti! Labai gerai suformulavote „Lizdo“ esmę. Beje, ši mintis tinka ne tik Roriui ir jo svajonėms apie sėkmę bei turtus. Jo žmona taip pat kenčia dėl panašių priežasčių. Juos abu užvaldė svajonės apie tai, kokie jie turi būti, – ir socialinio statuso požiūriu, ir kaip šeima. Bet tai prieštarauja jų prigimčiai. Jie abu sutrikę. Filmo esmė ta, kad šie personažai susiduria su svarbiausia, bazine tiesa apie pačius save.

Juk nelaikote „Lizdo“ siaubo filmu?

Ne, ir mes sąmoningai taip nereklamavome „Lizdo“, kad nesukeltume klaidingų lūkesčių. „Lizdas“ – šeimos drama. Kita vertus, naudojuosi žanrinio kino instrumentais, kad paryškinčiau kai kuriuos įspūdžius. Dalis veiksmo vyksta baisiame name, ir tai man leido parodyti šeimos narių izoliaciją, bet giliau į žanrą neįžengiant. Tačiau didieji siaubo filmai visada mano atmintyje, nes jie yra tarp mano mėgstamiausių ir, žinoma, savaip mane veikia. Panašiai buvo ir su pirmuoju filmu, kuriame naudojau trilerio elementus, bet jis taip ir netapo tikru trileriu.

Kodėl siaubo filmai mums dabar tokie svarbūs?

Manyje esantis pesimistas sako, kad siaubo filmai tiesiog gerai parduodami, todėl studijos į juos investuoja (juokiasi). Bet manyje esantis sinefilas sako, kad iš visų menų nė vienas nemoka bauginti taip, kaip kinematografas. Žmonėms patinka išsigąsti. Mano dukteriai ketveri, ji dievina baisias istorijas, ir aš toks buvau. Žmogui tai natūralu.