Holivudas niekada nemiršta

Internautai piktinasi, kad režisieriai žadėjo siaubą (net ant plakato buvo užrašyta), bet ekrane – nieko panašaus. Neišsipildę žiūrovų lūkesčiai, žinoma, nesmagus dalykas, bet dar nesmagiau, kad mažai kam užkliuvo paviršutiniškas kūrėjų požiūris į rasizmo temą, o dar tiksliau – primityvios paralelės tarp JAV praeities ir dabarties. Ir būtent tai – tikrasis su šiuo filmu susijęs siaubas.

„Antebellum: išrinktoji“ („Antebellum“, JAV, 2020) prasideda kaip tradicinis pasakojimas apie vergovę: kažkuri iš pietinių valstijų, didelis baltas vergvaldžių namas, medvilnės plantacijos, nugaras lenkiantys juodaodžiai, žiaurūs prižiūrėtojai. Viena iš vergių yra ir pagrindinė veikėja Veronika (Janelle Monáe), iš kurios, kaip greitai suprasime, laukiama ženklo, kada pagaliau bus galima sukilti ir pasipriešinti neteisybei. Bet ji nesiryžta, laukia tinkamo momento. Greitai supranti, kad kažkas čia ne taip, o kai Veronika galiausiai atsibunda dabartyje, tampa aišku – viskas tebuvo blogas sapnas.

Žinoma, kūrėjai mus apgaus dar ne kartą, bet kol kas suprantame, kad Veronika iš tikrųjų yra emancipuota šiuolaikinė moteris ir sėkmės lydima rašytoja. Ji televizijose aršiai kritikuoja rasinę ir lyčių nelygybę, o konferencijose pasisako už juodaodžių moterų teises ir didesnį įtraukimą į visuomenę. Žodžiu, yra simbolis tokio personažo, kokio reikėjo pernelyg ilgai vyriškam ir baltam buvusiam Holivudui. Sakytume, savalaikis.

Tačiau kad ir kokios geros būtų režisierių Gerardo Busho ir Christopherio Renzo intencijos prabilti apie Jungtinėse Amerikos Valstijose niekur nedingusį, o pastaruoju metu tik stiprėjantį rasizmą, kad ir kiek siužetinių „tvistų“ jie sugalvotų, nuo to filmas netampa geresnis. Jo pagrindinę mintį galima suskliausti į vieną ar du sakinius, bet netgi ir šį veiksmą už mus padaro patys kūrėjai, juodame pradžios kadre užrašę Williamo Faulknerio žodžius: „Praeitis niekada nemiršta. Tai net nėra praeitis.“

Todėl žiūrovui lieka stebėti, kaip ši viena mintis apie besikartojančią istoriją yra ištęsiama per ilgiau nei pusantros valandos ir ramstoma lozunginiais monologais ir vizualinėmis klišėmis. Čia nėra nieko, kas neleistų autorių suprasti klaidingai, todėl nuo pat pradžios toliau iliustracijos nepajudama.

Aišku, kūrėjai, nė neabejoju, manė kuriantys kažką išties revoliucinga, kas pagaliau apnuogins tiesą ir privers žiūrovą susimąstyti. Jie galbūt net įsivaizdavo, kad kuria kažką politiška, antitrampiška, maža to – kad imasi pokyčių net pačioje kino industrijoje.

Tačiau mes juk suprantame, kad neužtenka pakeisti pagrindinio herojaus lyties ar odos spalvos, jog kine įvyktų realios permainos lygybės ir įvairovės srityje. Kad šalia viso to būtina laužyti tradicinį holivudinį pasakojimą, ieškoti naujos kino kalbos, išsivaduoti iš sustabarėjusių struktūrų, įvaizdžių, metaforų.

Bet atrodo, kad režisieriai, o pirmiausia prodiuseriai, giliai nekapsto ir pokyčius įsivaizduoja vieną elementą keisdami kitu. Todėl pastaruoju metu geometrine progresija daugėja filmų bei serialų, kuriuose moterys ima ginklą į rankas ir keršija vyriškajai padermei, įgauna antgamtinių galių ir supermeniškai gelbėja pasaulį, sumano apiplėšti banką ar valdyti erdvėlaivį. Taip kūrėjai mano atitaisantys žalą ir suteikiantys moterims balsą, gal net kuriantys tikrai feministinį reginį, bet nemato, kad tą daro priemonėmis, kurias įtvirtino būtent vyrai (režisieriai, scenaristai, operatoriai, prodiuseriai). Pokytis tokiais atvejais gali būti išreikštas tik procentais ant popieriaus, o ne vidinėmis industrijos transformacijomis ar tuo labiau suvokimo slinktimis žiūrovų galvose.

Todėl ir juodaodės atlikėjos Laetitios Tamko (pseudonimas Vagabon) jaudinančios dainos lydimas, sulėtintas ir efektingas „Antebellum“ finalas su žirgu jojančia ir už nugaros išsižiojusius Konfederacijos karininkus paliekančia pagrindine heroje nėra apmąstymų apie sudėtingą JAV istoriją kulminacija ar naujos herojės Holivude užgimimas, o tik rėksmingas plakatas be gilesnio turinio. Norint pamatyti (prisiminti), ką išties įdomaus galima nuveikti su vergijos tema šiuolaikiniame kine, geriau žiūrėti Quentino Tarantino „Ištrūkusį Džango“.