7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Savaip ironiška tragedija

Nauji filmai – „Pilis“

Živilė Pipinytė
Nr. 32 (1353), 2020-09-25
Kinas
Kadras iš filmo „Pilis“
Kadras iš filmo „Pilis“

„Pilis“ (Lietuva, Airija, 2020) tęsia Linos Lužytės debiutiniame „Amžinai kartu“ (2015) pradėtą šių dienų lietuvių vertybių analizę. Filme „Amžinai kartu“ Gabijos Jaraminaitės herojei buvo svarbu išsaugoti šeimą, kurioje visi – vyras, duktė ir ji pati – taisyklingai atlieka tradicinius vaidmenis. „Pilyje“ tradiciniai vaidmenys lyg ir tebėra, tik šįkart Jaraminaitės vaidinama Jolanta ant savo pečių užsikrauna visą šeimos naštą: atsisakiusi pianistės karjeros ir Airijoje įsidarbinusi žuvų fabrike, ji kartu su paaugle dukterimi Monika (Barbora Bareikytė) ir Alzheimerio liga sergančia motina (Jūratė Onaitytė) bando pradėti gyvenimą iš naujo. Emigracijos motyvai neaptariami – filme nuskamba tik viena Jolantos frazė, esą ji nebenorėjusi badauti Lietuvoje. Tačiau ir Airijoje jai tenka skaičiuoti kiekvieną eurą. Jolanta ne tik sunkiai dirba, bet ir grįžusi iš naktinės pamainos prižiūri sergančią motiną, kurios negalima palikti vienos. Apie tai, kad motiną atiduotų į senelių namus, negali būti nė kalbos. Lietuviškas požiūris lieka ir Airojoje.

 

Kad lietuviai visur lieka lietuviai, Lužytė tiksliai rodo jau filmo pradžioje, kai mentaliai vis dar tėvynėje likę emigrantai bendruomenės namuose rengia cepelinų dieną. Režisierė ir garsūs aktoriai negaili piktų satyros spalvų savo epizodiniams herojams ir „baliaus“ scenoje, kai skamba lietuviškas popsas bei liejasi alkoholis, ir rodydama fabriko darbininkų kasdienybę, kai žuvų nevagia ir jomis neprekiauja, regis, tik Jolanta.

 

Keliais tiksliais potėpiais Lužytė kuria filmo atmosferą, sklidiną šiuolaikinio skurdo ir noro iš jo ištrūkti bet kokia kaina. Situacijos ir atmosfera gerai atpažįstama ir primena brolių Dardenne’ų ar Keno Loacho filmus, kurių herojai taip pat kasdien susiduria su pažeminimu, išnaudojimu, marginalizacijos grėsme. Bet Lužytė neišvengė ir stereotipų: filmo veikėjų kaimynė, visus uždirbtus pinigus siunčianti namą Lenkijoje statančiam vyrui, būtinai bus abejotinos moralės striptizo šokėja (Martyna Peszko), o kitas, kontrabandinėmis cigaretėmis prekiaujantis kaimynas močiutę vadins „babuška“.

 

Ankštas butas, nelabai vienas prie kito derantys baldai, chaotiška buitis (ją pabrėžia operatoriaus Michaelo Lavelle’o pasirinktos spalvos), nenoriai paklūstanti lietuviškiems įsivaizdavimams, tiksliai apibūdina tą nuolatinių nepriteklių ir diskomforto atmosferą, iš kurios taip nori išsiveržti Monika. Ji siekia muzikės karjeros, nori koncertuoti ir užsidirbti pinigų. Gavusi siūlymą surengti koncertą ištaigingoje pilyje, Monika kabinsis į šią galimybę iš visų jėgų, pasirengusi paaukoti net šeimos vertybes. Vis dėlto, ar ji siekia tik pripažinimo ir pinigų, ar tai iššūkis pralaimėjusioms savo gyvenimą motinai ir močiutei, Lužytė palieka spręsti žiūrovams. Tačiau reikia pripažinti, kad trijų kartų moterų santykius režisierė, kuri yra ir filmo scenarijaus autorė, moka apibūdinti tiksliai, lakoniškai, pavyzdžiui, kad ir scenoje, kai močiutė vadina savo dukterį nevykėle ir negaili jai pykčio. Iškart supranti, kokie buvo jų santykiai anksčiau. Jolanta bando nekartoti savo santykių su motina istorijos, bet iš pradžių ir ji su Monika elgiasi panašiai. Tik finalinė tragedija privers Jolantą įsižiūrėti į dukterį, ją suprasti.

 

Lužytė daugiausia dėmesio skiria Monikai, ir tai suprantama. Monika – tas naujasis žmogus, subrendęs nepriklausomybės metais. Bareikytės Monika gali būti ir žiauri, ir užsispyrusi, ir labai vieniša, kaip beveik kiekviena jos metų paauglė, atsidūrusi svetimoje vietoje, siekianti joje įsitvirtinti ir, regis, nebeturinti lietuviškų „antrarūšio“ žmogaus kompleksų. Bareikytė atskleidžia ir Monikos talentą, ir patirties stoką, ir mokėjimą prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, kurio, regis, stinga kitokiomis sąlygomis užaugusiai mamai. Tiesa, pasakodama apie Monikos pasirengimą koncertuoti pilyje, Lužytė lyg ir pradeda balansuoti ties melodramos, panašios į Bilio Elioto istoriją, riba, bet, laimė, į ją neįklimpsta.

 

„Pilis“ – iš tų filmų, kurie vadinami aktualiais. Lužytė sugeba tiksliai pasakoti istoriją – „Pilyje“ nėra nė vienos scenos, kuri nestumtų pasakojimo pirmyn, neaiškintų veikėjų motyvų. Režisierė turi lietuvių kine retą humoro jausmą. Net epizodiniai personažai, pavyzdžiui, Rasos Samuolytės suvaidinta Jolantos draugė, konkretūs ir papildantys veiksmą. Pagrindinių veikėjų – mamos, dukters ir močiutės – santykiai perteikti taupiai, bet jų istorija kartu ir konkreti, ir apibendrinta, nes atskleidžia ne vienos panašios šeimos likimą bei ambicijas. Tačiau po premjeros vis laužiau galvą, ko „Piliai“ pristigo, kad taptų neeiliniu filmu.

 

Emigrantų tema mūsų geografinių platumų kinui aktuali, ją jau ne vieną dešimtmetį tyrinėja lenkai. Vienaip šią temą „parduoda“ žiniasklaida, televizija ir vadinamieji komerciniai filmai, rodydami lietuviškus varguolius, kurie dėl savo grožio, apsukrumo ir darbštumo užsienyje tapo beveik milijonieriais. Tačiau prisiminus kelis pastarųjų metų autorinius filmus, tarkime, plačiai Lietuvoje rodytą Piotro Domalewskio „Tylią naktį“ (2017), kuri rodo, kaip žlunga ne vienus metus po pasaulį pasklidusi didelė šeima, siekianti susivienyti Kūčių naktį, ar latvių režisieriaus Jano Kursiečio „Olegą“, kurio pagrindiniu veikėju visi užsienyje nori pasinaudoti, o grįžęs į Latviją jis randa išeitį tik religijoje, akivaizdu, kad panašūs filmai pernelyg kupini gerų intencijų, užuojautos herojams, todėl dažnai kyla didaktiškumo, prikišamai brukamos minties, kad tėvynę palikti prilygsta asmeninei tragedijai ir šeimos instituto žlugimui, įspūdis.

 

Tokiuose filmuose akivaizdi mąstymo inercija, kurią apibūdina ir polinkis į temos bei kino kalbos supaprastinimą. Man regis, ją palaiko ir „scenarijų gydytojai“ iš Vakarų, kuriuos kviečiasi lietuvių prodiuseriai. Todėl visa galva neriama į žiniasklaidos aktualijas, „tikras istorijas“ ir nepasakoma nieko naujo. Nors Karolis Kaupinis savo „Nova Lituania“ jau įrodė, kad galima kalbėti apie aktualius dalykus ir atsigręžus į praeitį. Po „Pilies“ pagalvojau, koks aktualus būtų filmas apie emigraciją ir karo pabėgėlių stovyklas, kurio herojai – „dipukai“, perkeltųjų asmenų stovyklose laukiantys vizų į užjūrio šalis. Jauni intelektualai, menininkai, geriausi lietuvių XX a. poetai, JAV pelnę duoną dirbdami valytojais ar liftininkais, broliai Mekai ar būsimas prezidentas Valdas Adamkus... Kuo tie žmonės ir jų istorijos skiriasi nuo šiuolaikinių emigrantų ir ar skiriasi? Ironiška, bet jų meilė Lietuvai visai neprimena tos, kuri nuskamba „Pilies“ finalo dainoje. Todėl ir nesupratau, ar šis „popsinis“ kūrinėlis yra tik duoklė žiūrovams „iš liaudies“, laukiantiems didaktiškos filmo pabaigos „žinutės“, ar ironiškas trijų „Pilies“ veikėjų asmeninės tragedijos kontrapunktas.

 

Kadras iš filmo „Pilis“
Kadras iš filmo „Pilis“
Kadras iš filmo „Pilis“
Kadras iš filmo „Pilis“
Kadras iš filmo „Pilis“
Kadras iš filmo „Pilis“