Savo noru grįžusios po tikrai užtarnautų proto atostogų Islandijoje, pasijutome visiškai atitrūkusios nuo lietuviško (ir ne tik) kino konteksto. Su Lietuva vasarą mus siejo tik isteriškos nacionalinių žinių portalų antraštės apie pandemiją. Nė kiek nenustebsime, jei masiškai pasipils filmai šia tema. Bet mes ne apie ateitį, o apie tai, ką grįžus pavyko pamatyti kino teatruose, kurių repertuaras dabar, pripažinkime, skurdokas. Net ir tų, kurie taip giriasi atidarę naują padalinį Paupyje. Šio kadaise kino „butiku“ vadinto kino teatro repertuaras tapo maža „Forum Cinemas“ replika.
Akivaizdu, kad grįžusios pirmiausia norėjome pamatyti ne jį, o Christopherio Nolano „Tenet“. Juolab kad režisierius užsispyrė išleisti filmą į kino teatrus liepos mėnesį. Juk vasara, kad ir be pandemijos suvaržymų, – pats blogiausias filmo premjeros laikas. Bent taip sutartinai sako lietuvių kino platintojai. „Tenet“ – ir pirmas didelis filmas, pasirodęs po karantino kino teatruose. Tad kokių tik epitetų nesulaukė Nolanas: jis vadintas ir vasaros gelbėtoju, ir viso kino apskritai...
Filmą pasisekė pažiūrėti „Akropolio“ liuksinėje salėje, kur paspaudęs kėdės mygtuką pasijunti lyg skrendantis verslo klase, tik vietoj šampano ir ikrų tenkiniesi spragėsiais ir limonadu. Tačiau po šios kelionės laiku ir pačioms sau, ir kitiems galime prisipažinti, kad beveik nieko nesupratome. Gal ir pats Nolanas, pasimetęs scenarijaus vingiuose, bandė užglaistyti nesusipratimus įspūdingais specialiaisiais efektais. Vienas „The New Yorker“ žurnalo kritikas filmą pavadino „Mission: Indecipherable“, arba jausmu, kai apie kvantinę mechaniką aiškinama esperanto kalba.
Tačiau už visų nepaaiškinamų dalykų slepiasi ir gana tradicinė bei banali istorija: čia veikia ir niekšas, aišku, rusas, prekiaujantis ginklais – ne paprastais, o tais iš ateities karo; jis turi gražią žmoną, kuri jo nekenčia, bet negali palikti vyro dėl sūnaus, o pagrindinis veikėjas, taip ir vadinamas Personažu, nusprendžia, kad jis mesijas, ir pasišauna išgelbėti ne tik pasaulį, bet ir vargšę oligarcho žmoną su vaiku. Galiausiai, kai sužinojome, dėl ko niekšas rusas nori sunaikinti pasaulį, filmas baisiai subanalėjo... Taigi „Tenet“ atrodo kaip du šimtus milijonų dolerių kainavusi apyrankė, kurios vienas briliantas spindi labiau už kitą, o tą apyrankę, pavyzdžiui, dėvi Melania Trump... Tad jei jau užsiminėme apie skrydį verslo klase, tai kėdė negelbėjo, nuotaika panėšėjo į skrydį su „Ryanair“...
Vilties teikė rudens festivaliai, bet, rodos, jų turinys sumestas kaip papuola. Bent jau Lenkų kino festivalis išsisuko su ironišku prierašu – „Tęsinys!“. VDFF programa irgi pasirodė palaida, o Peterio Watkinso retrospektyva Lietuvoje rengta tikrai ne kartą. Rodos, VDFF niekaip neranda savo nišos, o iš bendro festivalių plano jį stumia „Nepatogus kinas“. VDFF kaip originalios dokumentikos renginį diskredituoja jau ir atidarymo filmas – Dariaus Žiūros „Gustoniai Gustoniuose“.
Šiuolaikinio meno kontekste Žiūra jau yra gyvas klasikas. Tai viena pirmųjų pavardžių, kurią išgirs į VDA tik įstojusios menotyrininkės. Ir šiuo atveju menininko statuso nekvestionuojame. Tačiau tai, kad į „kūrybinę dokumentiką“ orientuotas festivalis renkasi savo atidarymo filmu gana mėgėjišką, bet labai pretenzingą Žiūros darbą, tik dar labiau išryškina tuštybių mugę ir paprasčiausią idėjų stygių. Nepadeda ir sukuriami tušti lūkesčiai. Užtenka paskaityti filmo aprašymo ištrauką: „Visi šie sluoksniai susipina į pasakojimą, kurio neįmanoma priskirti jokiam konkrečiam dokumentikos žanrui. Jis pasakoja tikrą istoriją apie tikrą istoriją. Iš skirtingų perspektyvų nušviečia mikrokosmosą, kuriame slypi kažkas neaprėpiamai didelio ir nežinomo.“
Iš esmės, „Gustoniai Gustoniuose“ – tai Žiūros surengto menų festivalio jo gimtajame kaime dokumentacija, kurią papildo vienas kitas kadras iš projekto „Gustoniai“ (Žiūra jau kone du dešimtmečius filmuoja gustoniškių videoportretus) ir užkadrinė archyvinė medžiaga, iš kurios sužinome, kaip sekdavosi Žiūrai bendrauti su modeliais, juos įkalbinti ramiai išstovėti prieš kamerą. Festivalis prieš porą metų surengtas ne šiaip – tai savotiška menininko duoklė ilgamečiams modeliams, jie patys pirmą kartą pamatė savo videoportretus, kurie apkeliavo ne vieną parodą. Tuo viskas ir galėtų pasibaigti, tačiau Žiūra tarsi turi ambicijų kurti etnografinį filmą, nors nei jis, nei operatorius Eitvydas Doškus prie žmonių priartėti, akivaizdu, nemoka (dėl to apsiribojama viena kita komiška situacija ar dialogų nuotrupomis). Net kyla klausimas, kiek jiems iš tikrųjų įdomūs Gustonių gyventojai. Filmo pradžioje taip pat užsimenama apie miesto ir kaimo kultūros susidūrimą (čia dar vienas „kaulas“ menotyrininkėms?), o kur dar prikišama nuoroda į Herco Franko filmą „Dešimčia minučių vyresnis“... Iš tikrųjų, po filmo daugiau sužinojome apie Žiūros savimyliškumą (menininkas filmo pabaigoje aiškina apie savo projekto svarbą ir unikalumą!) nei apie Gustonius, jų gyventojus (t.y. mikrokosmosą) ar, galų gale, minėtų kultūrų konfliktą.
Ambicijų bei pasitikėjimo savimi nestinga ir Romui Zabarauskui. Iki šiol nesuprantame, kodėl jis taip ir nesiima politiko veiklos (jo propaguojama Laisvės partija tikriausiai išskėstomis rankomis pasitiktų naująjį narį) ir vis bando įrodyti, kad yra kino režisierius. Pavyzdžiui, pasižiūrėjus „Advokatą“ tampa akivaizdu, kad Zabarauskas – iš tiesų aukštų moralinių ir pilietinių vertybių doras žmogus, nors ir baisus snobas. Tačiau kartu šios vertybės nepateisina to, kad kone kiekviena „Advokato“ scena tampa maža pamokėle – iš pradžių apie santykių ir šeimos sampratų įvairovę, tada apie transseksualumą, biseksualumą, apie tai, kad už pinigus visko nenupirksi ir kad svarbu galvoti ne tik apie ekonominę, bet ir apie visuomeninę naudą. Dar šiek tiek filme prisimenamas Basharas al-Assadas ir Sirijos pilietinis karas, nuskamba „įkvepianti“ JT atstovės Serbijoje kalba ir dar daug visko. O visos šios didaktikos „variklis“ – gana prėska sėkmės lydimo advokato Mariaus (Eimutis Kvosčiauskas) ir pabėgėlio iš Sirijos Ali (Doğaç Yildiz) meilės istorija, kuri gali priminti labai prastą, gėjišką „Gražios moters“ versiją, tik, žinoma, pabėgėlių krizės kontekste. Žodžiu, filme klišė lipa ant klišės, o personažai – kažkokios blankios Zabarausko idėjos, apsiribojančios „Žmonių“ žurnalo leksika ir tokiu pat vidiniu pasauliu (ne veltui „Žmonės“ reklamuojami ir filme). Visa tai savotiškai apibendrina Ali striptizas, skambant Džordanai Butkutei: iš galvos niekaip neiškrinta baltos Ali, kuris, priminsime, gyvena nepavydėtinomis sąlygomis pabėgėlių stovykloje, „Calvin Klein“ trumpikės.
Tačiau neskoninga eklektika per pastarąsias savaites visus aplenkė „LRT Plius“ laida „Čia kinas“. Į vieną laidą suplakta tiek skirtingų reportažų, o šie – taip pat „Vikipedijos“ ir „YouTube“ plakinys, kad vėl ima svaigti galva. Alfredas Hitchcockas šalia reportažo apie istorinį kiną, o kur dar viską vainikuojančios out of the blue rekomendacijos... Kaip pavyzdį pateikiame reportažo apie Hitchcocką nuotrupas: tai esąs siaubo genijus, pats bijojęs savo filmų, kuriuose po truputį radosi garsas; nuo trumpos scenos iš „Rebekos“ šokama prie režisieriaus prisiminimų apie motiną ir filmo „Psichopatas“. Mat dėl traumuotos vaikystės vėliau jis sukūrė tikrą legendą; savo filmuose rinkdavosi antraplanius vaidmenis (tikrai?). Nieko neužsimenama apie kūrybos stilių, tiesiog manoma, kad žiūrovą sudomins bulvarinės spaudos tipo paskalos. Taip ir įsivaizduojame, kaip būsimas režisieriaus gerbėjas renkasi „Langą į kiemą“ todėl, kad jame buvo sumontuotas atskiras drenažas, kad „Paukščiuose“ „aktoriams pakaušius talžė tikrų tikriausi sparnuočiai“, o „Psichopate“ pirmąkart kine parodytas tualetas ir surengta melionų atranka...
Eklektika tai eklektika, tačiau įžūlumas ir per didelis pasitikėjimas savimi vis dėlto kol kas išlieka vyriškosios lyties prerogatyva. Pažiūrėjusios naujausią Linos Lužytės filmą „Pilis“ drįstame teigti, kad Lužytei kūrybinio įžūlumo ir drąsos labai stinga, juolab kad ji tikrai profesionali režisierė. Filmo istorija rutuliojama nuosekliai, puikios mizanscenos, antrasis planas ir antraplaniai aktoriai, tačiau viskas per daug tvarkinga, lyg baiminamasi palikti vietos bent vienai menkai klaidelei ar nukrypimui. Moniką vaidinanti Barbora Bareikytė – ideali, suprantamas ir jos paaugliškas užsispyrimas, ir iš to kylantys nelogiški ar net absurdiški sprendimai. Tiksliai atkurta ir socialinių būstų rajono atmosfera, bet nereikia būsimo žiūrovo traktuoti kaip viščiuko, kurį būtina nuolat saugoti, apgobti šiluma... Pavyzdžiui, jei pagyvenusi moteris nori grįžti į gimtinę, jai nebūtina dar ir pripaišyti Alzheimerio ligos, nes stebėti ir taip teatrališką Jūratės Onaitytės suvaidintą močiutę labai sunku. Ir tikrai ne dėl ligos, o dėl vaidybos. Net ir stereotipizuotus tipažus režisierei galima atleisti, jei patikėtume kad ir Spike’o Lee teiginiu, jog kartais ir stereotipai reikalingi, kad išlepusi karta ką nors suvoktų...
Piktos kino kritikės