Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Meksikietis Michelis Franco – madingas režisierius. Jį vadina Luiso Buñuelio paveldėtoju, jo filmai pelno svarbiausių festivalių prizus. Ne išimtis ir 2020-aisiais Venecijoje apdovanota „Nauja tvarka“ (LRT Plius, 24 d. 23 val.). Tai antiutopija, bet paremta kruvina Lotynų Amerikos karinių chuntų istorija. Filmas prasideda turtingų ir galingų Meksiko šeimų įpėdinių vestuvėmis ir baigiasi visiška katastrofa. Iš pradžių vestuvininkus užpuola pinigų ir kraujo ištroškę vargšai, tapę nusikaltėliais ir teroristais, vėliau savo kruvinas fantazijas įgyvendina maištininkus naikinanti karinė chunta.

Džiuginta Gabrielė Radavičiūtė

Nauji filmai – „Seksas – kamera – galia“

Šių metų „Nepatogaus kino“ festivalio programoje buvo galima pamatyti Ninos Menkes dokumentinį filmą „Seksas – kamera – galia“ („Brainwashed: Sex, Camera, Power“, JAV, 2022), kuriame režisierė meta kaltinimą susiformavusios kino gramatikos sekėjams ir dekonstruoja garsius filmus. Menkes kritikuoja patriarchalinę kino sistemą ir atskleidžia įsisenėjusią lyčių nelygybės problemą. Nors kodėl festivalio organizatoriai sex išvertė kaip „seksą“, o ne „lytį“, lieka didelis klausimas.

Dolly de Leon apie „Liūdesio trikampį“

Rubeno Östlundo satyra „Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“, Švedija, Prancūzija, D. Britanija, Vokietija, Turkija, Graikija, 2022) sulaukė išsiskiriančių nuomonių. Nebijantis pašiepti bei kritikuoti žmonių elgesį ir parodyti šių laikų absurdiškumą režisierius jau dukart tapo „Auksinės palmės šakelės“ laureatu. Rubeno Östlundo filmuose aktoriai gauna nemenkas užduotis ir progą sužibėti. Filipiniečių aktorė Dolly de Leon portale „Filmhounds“ pasidalijo savo įspūdžiais apie filmavimus ir darbą su Östlundu. Aktorė sukūrė Abigailės, kuri iš valytojos tampa valdinga lydere, vaidmenį.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su režisieriumi Hlynuru Pálmasonu

Hlynuras Pálmasonas – vienas ryškiausių vardų šiuolaikiniame Islandijos kine. Ankstesni šio režisieriaus filmai „Žiemos broliai“ („Vinterbrødre“, 2017), „Balta balta diena“ („Hvítur, hvítur dagur“, 2019) pelnė net kelias dešimtis įvairių apdovanojimų, apkeliavo visą pasaulį, buvo rodomi ir Lietuvoje. Jie įsiminė išraiškingais šiaurietiškais peizažais, sukuriančiais ore tvyrantį dramatizmą ir perteikiančiais konfliktus, vykstančius kažkur giliai viduje. Šio islandų režisieriaus filmuose ne tik pasakojamos įdomios žmogiškos istorijos, liečiamos artimos šiandien vienatvės, nesusikalbėjimo, nesupratimo, nepraeinančio kartėlio temos, bet ir jaučiamas tekantis laikas. Tarsi sustingęs kažkur nežemiško grožio Islandijos platybėse.

Jerzy Skolimowskis apie „I-A“

Jerzy Skolimowskis (g. 1938) pirmiausia yra režisierius ir scenaristas, kartais jis būna aktorius, rašo eiles ir tapo paveikslus. Būdamas kine beveik šešis dešimtmečius – pirmąjį filmą sukūrė 1964-aisiais, bet prieš tai padėjo rašyti scenarijus Andrzejui Wajdai ir Romanui Polanskiui, – Skolimowskis iki šiol tebėra eksperimentuotojas. Kiekvienas jo filmas tampa įvykiu. Ne išimtis ir šiemet Kanuose apdovanotas „I-A“ („IO“, Lenkija, Italija, 2022), kurį rodo „Scanorama“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Karo dabar daug ir televizorių ekranuose, ir internete, bet Samo Mendeso filmo „1917“ (TV3, 12 d. 21.30) siūlau nepraleisti, net jei paskui prisidėsite prie ne vieno kritiko priekaištų, esą režisierius estetizuoja karą. Bet kinas juk visada paspalvina žmonių patirtį. Du filmo herojai – Prancūzijos šiaurėje kariaujantys jauni britų kareiviai – 1917 m. balandį gauna užduotį prasibrauti per fronto liniją, rasti britų batalioną ir perduoti slaptą žinią, kuri leis britams išvengti priešo spąstų. Tarp tų pusantro tūkstančio karių, kuriuos Skofildas (George MacKay) ir Bleikas (Dean-Charles Chapman) gali išgelbėti, yra ir Bleiko brolis.

„Kino“ skaitymo malonumai

Savo priešaušryje kinas buvo laikomas primityvia pramoga, linksminančia mases. Jis nuolat buvo priešpriešinamas vadinamajai aukštajai kultūrai ir tik vėliau imtas vadinti menu. Maža to, kinas netrumpą laiko tarpą buvo menkinamai laikomas teatro atmaina ir raiškos priemonių požiūriu mažai kuo nuo jo skyrėsi.

Džiuginta Gabrielė Radavičiūtė

Nauji filmai – „Katerina, vardu Paukštelis“

Trečiasis ilgametražis Lenos Dunham filmas „Katerina, vardu Paukštelis“ („Catherine Called Birdy“, D. Britanija, JAV, 2022), rodomas „Amazon Prime Video“ platformoje, – tai viduramžių komedija, pasakojanti apie paauglės brandos virsmą ir iššūkius gyvenant patriarchalinėje visuomenėje. Lena Dunham, išpopuliarėjusi dėl serialo „Merginos“ („Girls“, 2012–2017), šįkart imasi Karen Cushman knygos vaikams tuo pačiu pavadinimu ekranizacijos.

Rekomenduojami „Scanoramos“ filmai

Išminčius teisus: negalima aprėpti to, kas neaprėpiama, tačiau visada galima pabandyti. Jubiliejinė, dvidešimtą kartą vyksianti „Scanorama“ keičiasi, bet svarbiausia misija – fiksuoti kino proceso pulsą – išlieka. Šiemet „Scanorama“ siūlo kaip niekad daug filmų – ir naujų, ir klasikinių, kurie gali būti aktualesni už kuriamus dabar. Kiekvienas festivalio jau užaugintas ir smalsus žiūrovas ras sau ne vieną filmą. Pateikiame keletą galinčių sudominti išskirtine kino kalba, personažais, papasakota istorija arba autorių vardais.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

François Ozono filmas „Viskas praėjo gerai“ (LRT Plius, 10 d. 21.33) prasideda statišku kadru: Emanuelė (Sophie Marceau) rašo kompiuteriu elegantiškai įrengtame, gal kiek reklamą primenančiame bute – režisierius mėgsta pašiepti savo herojus, kurių buržuaziškumas kartais erzina ir pačius prancūzus. Darbą nutraukia skambutis – tėvas patyrė insultą ir atsidūrė ligoninėje. Emanuelė ir jos sesuo Paskalė (Géraldine Pailhas) tiki, kad tėvas išsikapstys, nors organizmui padaryta didelė žala.