Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Paryžietė Mišelė yra kompiuterinių žaidimų bendrovės savininkė, turi puikų namą ir gražuolį katiną, geriausios draugės vyras – jos meilužis, o už žigolo susirengusi tekėti motina, buvęs vyras rašytojas ir netrukus tėvu tapsiantis bedarbis sūnus, regis, jos nelabai jaudina. Gal dažniau ji pagalvoja apie tėvą, žudiką maniaką, kuris jau keliasdešimt metų sėdi kalėjime ir vėl padavė prašymą išleisti į laisvę. Gyvenimas teka sava vaga, Mišelė mėgaujasi nepriklausomybe nuo visuomenės sąlygiškumų, bet vieną vakarą namuose pasirodo kaukėtas vyras ir ją išprievartauja. Policijai ji nepraneša – pradeda pati ieškoti prievartautojo, bet ne tam, kad šis sulauktų teisingumo.

Gabrielio Axelio filmas Kino klasikos vakaruose „Skalvijoje“

Sausį „Skalvijos“ Kino klasikos vakaruose dar galima pamatyti danų režisieriaus Gabrielio Axelio filmą „Babetės puota“ („Babettes gastebud“, 1987) – vieną mįslingiausių praėjusio amžiaus pabaigos filmų. Mįslingiausių, nes vos tik pabandžius filmą analizuoti iškart atsiveria keli interpretacijos, suvokimo sluoksniai. Tarp jų ir religinis, juk neatsitiktinai popiežius Pranciškus „Babetės puotą“ yra pavadinęs mėgstamiausiu filmu ir sakęs, kad tai vienas geriausių pasisakymų apie tikėjimą. 1988 m. filmas buvo apdovanotas „Oskaru“. Tada ir prasidėjo iki šiol nesibaigianti jo kelionė. Dabar, kai nuo kulinarinių laidų ir leidinių apie maisto gaminimą jau nebeįmanoma pasislėpti, siūlome prisiminti kitaip į maistą siūlančią pažvelgti melancholišką „Babetės puotą“ – filmą apie protestantų etikos ir katalikiškos ceremonijos susidūrimą.

7md inf.

Ko laukti 2020-aisiais?

Holivudas šiemet vėl žada daug filmų tęsinių bei komiksų ekranizacijų. Europos kine ryškesnių permainų taip pat nematyti, bet akivaizdu, kad bus daug filmų apie stiprias moteris. Matyt, neatsitiktinai astrologai sako, kad šiemet prasidės perėjimas iš patriarchato į matriarchatą. Bent jau Holivudas, ko gero, pradeda tuo tikėti. Būsimame repertuare galima rasti ir filmų, kurie jau dabar žadina smalsumą. Žinoma, dalis vertingesnių, kaip visada, atsidurs tik kino festivalių programose.

Kas įsiminė 2019-aisiais?

„What a fucked-up world“ (koks sumautas pasaulis), – gana tikėta ištara baigiasi Jimo Jarmuscho „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don’t Die“, 2019). Filmą apie iškrypusią Žemės ašį žiūrėjau Saratogos Springso, santykinai nedidelio bei karikatūriškai turtingo (Viktorijos laikus menančių namų kiemuose stovi paauksuotos žirgų statulos, simetriškai susodinti gėlynai, fontanai dieną naktį purškia vandens čiurkšlę) Niujorko valstijos miestelio, kino teatre.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Perskaitęs šventines televizijų programas, kasmet savęs klausiu, ar televizijos per Kūčias ir Kalėdas rodo prasčiausias lietuviškas komedijas todėl, kad yra įsitikinusios, jog pamalonins žiūrovus, ar todėl, kad visus juos laiko nelabai protingais. Šiemet niekas nepasikeitė: LNK per Kūčias rodys nejuokingus Donato Ulvydo, TV3 – Andriaus Žiurausko ir kitų namudininkų kino gaminius, LRT transliuos mišias, žinoma, nepristigs ir pokalbių su saldžiabalsiais kunigais bei siaubingo lietuviško popso su Inga Valinskiene priešakyje.

Jonas Ūbis

Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai

Paskutinio šiemet „Kino“ įžangoje redaktorė Santa Lingevičiūtė džiaugiasi autorių atsakymais į kalėdinį klausimą, kuris šįkart buvo apie labiausiai patikusią filmo sceną ir dar kartą patvirtino žinomą tiesą, kokie mes visi skirtingi. Anketos atsakymai praveria duris į kino kritikų virtuvę ir kartu paskatina prisiminti vieną ar kitą seną filmą. Bet ne vienas „Kino“ tekstas skirtas naujiems, į festivalių orbitas patekusiems filmams, kuriuos, tikiuosi, netrukus pamatysime ir Lietuvoje. Mantė Valiūnaitė rašo apie tarptautinį Busano kino festivalį, kuriame šiemet buvo paminėtas Korėjos kino šimtmetis, Ilona Vitkauskaitė – apie Talino „Juodosiose naktyse“ rodytą konkursinę trijų Baltijos šalių filmų programą, kurios nugalėtoju tapo Tomo Vengrio filmas „Gimtinė“, Neringa Kažukauskaitė – apie Strasbūre vykusią LUX apdovanojimų ceremoniją: Europos Parlamentas daug dėmesio skiria kinui, nes dabar mūsų žemyną, regis, vienija tik iš visų jo kampelių sklindantys vaizdai. 

7md inf.

Pagal užsienio žiniaasklaidą

Mirė Anna Karina

Šeštadienį Paryžiuje mirė prancūzų Naujosios bangos legenda Anna Karina. Ji suvaidino per 80 vaidmenų kine ir serialuose, įrašė kelias plokšteles, režisavo filmus, rašė scenarijus ir romanus. Paskutiniais metais ji sirgo vėžiu.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Sutemose“

Šarūno Barto filmas „Sutemose“ (Lietuva, Prancūzija, Čekija, Serbija, Portugalija, Latvija, 2019) iš naujo nekuria pokario pasipriešinimo mito, bet kartu ir jo negriauna, filmo pabaigoje suteikdamas partizanų žūties vaizdams krikščioniškosios ikonografijos bruožų. Vis dėlto Bartas pasakoja kitą pokario Lietuvos istoriją.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jauni režisieriai, norėdami kalbėti apie dabartį ar pateikti savo požiūrį į sudėtingas problemas, vis dažniau pasitelkia pasakos motyvus arba pasakiškas metaforas. Tai suprantama – jie užaugo su animaciniais filmais, kurie tapo, sakyčiau, grėsmingu masinio vartojimo produktu. Ivanas I. Tverdovskis priskiriamas prie tų kūrėjų, su kuriais siejama kino ateitis.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Europos kino akademijos apdovanojimai

Europos kino akademijos apdovanojimams jau einant į pabaigą, Werneris Herzogas, priimdamas statulėlę už gyvenimo nuopelnus, iškėlė Europos vertybių vėliavą: kalbėjo apie europietišką solidarumą ir Europos Sąjungą, kaip sėkmingą taikos projektą. Kalba skambėjo gana kontrastingai. Ypač stebint visos ceremonijos metu vyravusią „dar vienų absurdiškų metų absurdiškame pasaulyje“ nuotaiką.