Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kartais žiūriu tiesiogines Seimo posėdžių transliacijas. Klausausi, ką ir kaip sako politikai, bandau prognozuoti ateitį. Linkusiems į depresiją nepatarčiau šio veiksmo įtraukti į savo dienotvarkę – slegia ir erzina. Labiausiai, žinoma, bejėgiškumo jausmas, kad idiotizmui, tamsumui ar neslepiamai dviveidystei neįmanoma pasipriešinti. Bet dviveidystė – ne pati sunkiausia nuodėmė, kuria gali pasigirti valdžia. Nesvarbu, ar dabar, ar anksčiau.

Pokalbis su režisieriumi Adamu McKay’umi

Adamas McKay’us filmą „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t Look Up“) sukūrė kaip įspėjimą. Kadaise buvęs vyriausiasis „Saturday Night Live“ (televizijos šou) scenaristas išgarsėjo anarchistinėmis komedijomis su Willu Ferrellu („Žinių vedėjas“, „Įbroliai“), tačiau „Oskarų“ nominacijas pelnė už tamsesnes politines satyras „Didžioji skola“ („The Big Short“, 2015) ir „Valdžia“ („Vice“, 2018). Šiuos filmus galima traktuoti kaip McKay’aus maištą prieš kvailybės triumfą JAV politikoje.

Mirė režisierius Sergejus Solovjovas

Eidamas 77-uosius metus mirė garsus rusų režisierius, scenaristas ir prodiuseris Sergejus Solovjovas. Režisierius buvo apibūdinamas kaip labai tiksliai jaučiantis laiką, tarsi barometras fiksuojantis visus jo svyravimus, nuotaikas, užčiuopiantis konkrečios akimirkos nervą. Visa tai jis meistriškai sugebėjo perteikti filmuose. Viename savo seminarų Solovjovas yra sakęs, kad žiūrovų kantrybę bando jau nuo pirmųjų filmų. Pasak jo, kiekvienas filmas turi būti prisotintas minties, kuri žiūrovą jaudintų, priverstų mąstyti kartu su režisieriumi. 

Linas Vildžiūnas

Vytautas Damaševičius (1944 02 11 – 2021 12 09)

Gruodžio pradžioje po sunkios ligos ramiai užgeso Vytautas Damaševičius, turbūt pats judriausias ir aktyviausias Lietuvos kino dokumentininkas. Niekas neatsimins Jo sėdinčio be darbo, visuomet ką nors filmavo, ieškojo archyvuose, grūmėsi su institucijomis, gynė nuo sudarkymų Vilnių ir medinį Žvėryną. V. Damaševičių pagrįstai galima vadinti tikruoju Vilniaus piliečiu, o tokių žmonių nėra daug. Antai ir paskutiniais metais, kurdamas Valstybės archyvui skirtus Lietuvos kino metraščio siužetus, Jis kalbino senuosius vilniečius, tarsi megzdamas tinklą prisiminimų apie šį unikalų, nuolat kintantį, taigi ir išnykstantį miestą. Vis skundėsi dėl nepakankamo finansavimo, nes palikti juostoje norėjo kur kas daugiau, nei galėjo. Šiemet prie kameros buvom sutarę susitikti ir mudu, bet Poma nespėjo...

„7md“ autorių klausėme, kokie šiemet matyti 5–10 filmų (serialų) įsiminė ir nuvylė labiausiai, ką norėtų sugrąžinti iš jaunystės kino žiūrėjimo.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kiekviena šventė skatina užsiimti šventuoju nieko nedarymu, o tai dažnai atveda tiesiai prie televizoriaus, siūlančio įvairiausias pasakas. Dabar pasakos gaminamos pagal „filmo visai šeimai“ kurpalį, todėl yra perdėtai infantiliškos. Bet Matteo Garrone’s „Pinokis“ (LRT, 26 d. 13.20) infantilams nepatiks, net jei Carlo Collodi knyga, kuri ir tapo filmo pagrindu, yra vaikų literatūros klasika.

Berlyne vykusioje virtualioje 34-ųjų Europos kino apdovanojimų ceremonijoje pagrindinį apdovanojimą pelnė Jasmilos Žbanić filmas „Quo vadis, Aida?“ (2020). Žbanić taip pat atiteko geriausios režisierės apdovanojimas. Jasna Đuričić apdovanota už geriausią moters vaidmenį.

Rimgailė Renevytė

Nauji filmai – „Drive My Car“

Tai pasakojimas apie dvi vienatves. Apie ant parketo gulinčią ir nebekvėpuojančią bei naktinėmis gatvėmis klajojančią vienatvę. Tai pasakojimas apie didelio, tuščio miesto vienatvę. Tai kino pasakojimas apie teatro vienatvę. Tai mano vienatvė pasakoja apie tavo vienatvę.

Pasirodė naujas žurnalo numeris

Vėžlienos sriubos? Demidovo blynelių su juodaisiais ikrais? Putpelių sarkofage, įdarytų žąsų kepenėlėmis ir triufeliais? O gal romo pyrago su figomis ir cukruotomis vyšniomis? Aišku, kiekvienas patiekalas bus serviruojamas su atitinkamu gėrimu... Tai tik dalis filmo „Babetės puota“ meniu. Visą rasite jau tradicija tapusioje kalėdinėje žurnalo temoje. Šįkart autorių prašėme pasvajoti, su kokiu režisieriumi jie norėtų pavakarieniauti. Nors viena jų teigia, esą šiame pasaulyje yra ir sukalbamesnių profesijų nei režisieriai bei kino kritikai, ir fantazijose jau beveik mato tarantiniškas kraujo upes už senas ir naujas nuodėmes, žiemos šventės – susitaikymo metas.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Benedeta“

Benedeta dar būdama vaikas pateko į vienuolyną, kuriame mažai kalbama apie Dievą, bet daug apie pinigus ir valdžią. Paulo Verhoeveno „Benedeta“ („Benedetta“, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, 2021) – antiklerikalinis filmas, neturintis jokių iliuzijų dėl Bažnyčios šventumo. Bažnyčia, kaip ir bet kuri kita institucija, tėra teatras, kuriame žmonės turi atlikti tam tikrus vaidmenis. Gal dėl to filmas gana greitai dingo iš šalies didžiųjų ekranų? O dar ta lietuvių puritoniškumą provokuojanti dviejų moterų meilės istorija... Nors „Skalvijoje“ šį mėnesį dar bus pora galimybių filmą pamatyti.