Kinas

Augustė Nalivaikė

Nauji filmai – „Suzume“

„Suzume“ („Suzume no Tojimari“, Japonija, 2022) – pirmoji mano pažintis su Makoto Shinkai anime filmais. Todėl mane suintrigavo užsienio kino kritikų sutarimas, kad „Suzume“, nors ir vizualiai stulbinantis anime, nesiekia to paties režisieriaus filmų „Tavo vardas“ (2016) ir „Orų mergaitė“ (2019) animacijos kokybės. Savo ruožtu galiu pasakyti, kad tai, ką pamačiau kino salėje, buvo viena gražiausių ir įsimintiniausių animacijos patirčių – pusę laiko praleidau iš nuostabos išpūtusi akis. Be abejo, mintyse „Suzume“ nuolat lyginau su Hayao Miyazaki šedevrais, tik jie man jau kelia švelnios nostalgijos jausmus, o Makoto Shinkai vizualine prasme sugebėjo ne tik atimti žadą, bet ir kuriam laikui perkelti į kitą pasaulį, primindamas, kodėl tokios svarbios kokybiškos kino patirtys.

Elena Jasiūnaitė

Naujasis Ukrainos kinas

Pastaruoju metu naujasis Ukrainos kinas vis labiau pastebimas pasaulyje – ukrainiečiai jau tapo įprastais tarptautinių kino festivalių svečiais, ne vienas filmas buvo įvertintas ir apdovanojimu. Praėjusį savaitgalį vykstant Ukrainos kino dienoms Lietuvos žiūrovai galėjo susipažinti su jaunosios kartos kino režisierių darbais. Jų filmai – ganėtinai skirtingi savo žanru, naratyvu, forma. Vis dėlto stebima bendra tendencija – atida tam, kas vyksta jų valstybėje, keliami mentaliteto, istorijos padarytos žalos, „pereinamosios“ būklės klausimai – leidžia kalbėti apie bendrus jaunųjų, daugiausia debiutuojančių, režisierių sąlyčio taškus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Neseniai perskaičiau interviu su ateities strategijų analitiku Norbertu Kołosu apie tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kokius šių dienų žmonių veiksmus mūsų palikuoniai po šimto metų vadins barbariškais. Tyrime dalyvavo keliasdešimt futurologų iš viso pasaulio. Jie sudarė kelių šimtų potencialių dabarties barbariškų poelgių sąrašą. Vėliau iš jų išrinko beveik šimtą grėsmių, apie kurias susimąsto nedaugelis, bet kurios nustebino ir pačius dalyvius. Kitame šios skalės gale atsidūrė populiarūs barbariškumo aktai – tie, kuriuos suvokia dauguma ir kurie mažai ką stebina.

Ilona Vitkauskaitė

Apie kelis bojavykus

Artėjančią vasarą pranašauja ne tik bundanti gamta, šiltėjantys orai ir laimingesni veidai gatvėje, bet ir vis nykesnis kino teatrų repertuaras. Savaitgalį užklydau į „Vingio“ kino teatrą: tik vienas kitas žmogus, kone privatūs seansai. Tiek daug tresh’o, kuriamo rimtu veidu, seniai teko matyti. Net Guy Ritchie bandė surimtėti ir sukūrė moraliai teisingą karinį filmą, kritikuojantį JAV pasitraukimą iš Afganistano, paliekant su kariuomene bendradarbiavusius afganistaniečius likimo valiai. O nauja Chriso McKay’aus „Drakulos“ interpretacija turėtų įkvėpti nuo toksiškų santykių kenčiančius žmones...

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Visos Bo baimės“

Su filmais „Paveldėtas“ (2018) ir „Saulės kultas“ (2019) į kiną įžengęs režisierius Ari Asteris greitai buvo įvardintas vienu perspektyviausių siaubo filmų kūrėjų. Šiemet kino teatrus pasiekė ir trečiasis jo filmas – „Visos Bo baimės“ („Beau Is Afraid“, Kanada, Suomija, JAV, 2023). Nors žanro prasme filmas skiriasi nuo pirmųjų Asterio darbų, juos visus sieja per režisieriaus filmografiją besitęsiantis traumuojančios, toksiškos šeimos motyvas. Reikėtų vengti insinuacijų, tačiau peršasi mintis, kad tai šį tą sako ir apie režisieriaus asmenines patirtis. Atrodo, kad Asteris šį kartą rimtai nusprendė imtis psichoanalizės – ir privertė pasijusti tarsi įsiveržus į svetimą psichoterapijos seansą. Gerokai per ilgą, nelabai artimą ir nesiūlantį jokios išeities.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Perskaitęs televizijų programas supratau, kad prasidėjo kartojimų sezonas. Tai manoji švilpiko diena: pirmadienį atsidarau ką tik gautą programą ir bandau prisiminti, kiek kartų rašiau apie rodomą filmą – penkis ar dešimt? Juokingiausia, kad kartais prie tokio filmo pavadinimo puikuojasi žodis „Premjera“, mat viena ar kita televizija jį rodo pirmą kartą.

Kodėl serialai tapo būtinybe ir kaip jie mus veikia

Žiūrime, komentuojame, gyvename jais ir su jais. Serialai tapo kur kas daugiau nei pramoga. Naujausias pavyzdys – HBO serialas „Paskutinieji mūsiškiai“ („The Last of Us“, 2023) pagal populiarų videožaidimą, pasirodžiusį prieš dešimtmetį. Puiki aktorių vaidyba, operatoriaus darbas, įtaigiai perteikiantis postapokaliptinį civilizacijos irimą, netikėtos šalutinės siužeto linijos ir pandemijos atgarsiai lėmė, kad apie Craigo Mazino ir Neilo Druckmanno kūrinį kalbėjo, rašė ir skaitė ne tik serialo bei žaidimo gerbėjai, bet visi. Kordicepso, parazitinio grybelio, kuris seriale užvaldo žmogaus organizmą ir grasina sunaikinti civilizaciją, tema buvo įtraukta į rimtų žurnalų rubrikas.

Augustė Nalivaikė

Nauji serialai – „Konfliktas“

Balandžio pradžioje „Netflix“ platformoje pasirodė dešimties dalių serialas „Konfliktas“ („Beef“, JAV, 2023), iš karto sulaukęs milžiniško žiūrovų dėmesio. Neabejoju, kad serialas ir jame vaidinantys aktoriai susižers nemažai apdovanojimų ir pateks į geriausių 2023 metų serialų sąrašus. Jau dabar yra sakančiųjų, kad „Konfliktas“ – geriausias kada nors „Netlix“ išleistas serialas, geresnis net už „Keistus dalykus“ („Stranger Things“).

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Filipas“

Gyvenimas – pats geriausias scenaristas, nors kartais jo sekama istorija sunku patikėti. Taip gali atsitikti ir stebint Michało Kwiecińskio filmo „Filipas“ („Filip“, Lenkija, 2022) herojų. 1941-aisiais atsitiktinai išvengusį mirties Varšuvos gete, 1943-iaisiais jį matome jau Frankfurte, dirbantį padavėju geriausiame miesto viešbutyje. Filipas apsimeta prancūzu ir kartu su padavėjais iš kitų okupuotų šalių bando mėgautis gyvenimu – rytais spjaudo į direktoriaus kavą, vagia vyną, mylisi su vienišomis vokietėmis, kurias vėliau įžeidinėja bjauriausiais žodžiais, nes žino, kad neišdrįs įduoti jo gestapui, mat už ryšius su nearijais nukentės pačios.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nesuprantu, kuo minias traukia karalių vestuvės ar laidotuvės. Karūnos spindesys, prisiminimai apie vaikystėje skaitytas pasakas ar tiesiog smalsumas, kilminguosius paverčiantis bulvarinės spaudos arba televizijos personažais? Bet džiaugiuosi, kad XX amžiaus pradžioje Lietuvai nepavyko karūnuoti naujojo Mindaugo. Kai pagalvoju, kas dabar vyktų šioje supuvusioje karalystėje, suprantu, kad visai užtenka provincialios, dievobaimingos prezidentūros.