Kinas

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Mergina“

Ko gero, daugelis sutiktų, kad paauglystė gali būti be galo sudėtingas ir dramatiškas amžius. Fizinis, psichologinis ir socialinis brendimas, kartais tiesiog „kietakaktiškas“ idealizmas ir kartėlis, kai supranti, kad pasaulis neatitinka tavo standartų ar idealų, – visa tai gali įstumti į įtemptą nuolatinį konfliktą su savimi ir aplinkiniais. Viskas gali dar labiau komplikuotis, jeigu supranti, kad dėl vienokių ir kitokių priežasčių neatitinki socialinių normų (o tam priežasčių ne viena ir ne dvi: seksualumas, orientacija, ekonominė, socialinė padėtis etc.).

Pawełas Pawlikowskis apie „Šaltąjį karą“

Šį penktadienį Lietuvos kino ekranuose pasirodo Paweło Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, Lenkija, D. Britanija, Prancūzija, 2018), vienas rimčiausių kandidatų į geriausio Europos filmo apdovanojimą. Filmo premjera įvyko Kanuose, kur Pawlikowskis buvo apdovanotas už geriausią režisūrą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žiūrėdamas žinias ar klausydamasis įvairių analitikų (gaila, bet kalbantieji Lietuvos televizijose dažniau primena propagandistus), dažnai pagalvoju, kaip jautėsi žmonės kad ir 1939-ųjų pradžioje, kokias mintis jiems sukeldavo kariuomenių paradai ir juos stebintys prezidentai, generolai, vyskupai ir džiugiai nusiteikę miestelėnai. Ką jie jautė žiūrėdami maršais įgarsintą kino kroniką? Ar jie suprato, kas atsitiks netrukus, ar ruošėsi tam, ar stūmė nemalonias mintis kuo toliau ir bandė pasitikėti politikų žodžiais?

„7md“ inf.

„Skalvija“ rodo „Blondinės meilę“

Gruodžio 2 ir 9 d. Kino klasikos vakaruose „Skalvija“ kartu su Čekijos Republikos ambasada rodo Milošo Formano „Blondinės meilę“ („Lásky jedné plavovlásky“, Čekoslovakija, 1965) – vieną garsiausių čekų Naujosios bangos filmų.

„Blondinės meilės“ sumanymas gimė, kai režisierius išgirdo istoriją apie Prahoje pasiklydusią provincialę, kuriai neseniai sutiktas vyriškis davė neegzistuojantį adresą. Formanas nusprendė šį anekdotą praturtinti spalvingomis detalėmis ir sukurti pasakojimą apie absurdišką jaunų Čekoslovakijos gyventojų kasdienybę. Aštuoniolikmetė Andula (Hana Brejchová) gyvena provincijos mieste, kuriame katastrofiškai stinga jaunų vyrų. Ji dirba fabrike, gyvena bendrabutyje ir kartu su draugėmis svajoja apie meilę. Fabriko direktorius prisiprašo, kad į miestą atsiųstų būrį kareivių, ir surengia šokių vakarą, bet atvyksta ne jauni šauktiniai, o tingūs ir nebejauni rezervininkai, kurie jaunoms darbininkėms entuziazmo nekelia. Tačiau Andula susidomi vakarėlyje grojančiu pianistu. Milda (Vladimír Pucholt) gyvena Prahoje ir mielai praleidžia naktį su Andula. Ji nesiliauja galvojusi apie Mildą ir vieną dieną vyksta į Prahą ieškoti savo meilės. Andulos neviltį, susidūrus su iliuzijų žlugimu ir Mildos tėvais, Formanas rodo ir komiškai, ir kartu pagarbiai. Emocinis dviprasmiškumas tarsi pabrėžia, kad Andula bet kokia kaina stengiasi pabėgti nuo kasdienybės marazmo.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Širdys“

Justino Krisiūno filmas „Širdys“ (Lietuva, 2018) sukėlė keistą jausmą, lyg žiūrėčiau prieš trisdešimt metų sukurtą sovietinį „antrojo ešelono“ režisieriaus filmą, skirtą paaugliams. Tokie filmai nepakildavo aukščiau visiems žinomų banalybių ir supaprastinimų, padalijimas į gėrį ir blogį juose aiškus ir nekintantis, moralas – iškart nuspėjamas.

Parengė K. R.

Mirė Bernardo Bertolucci

Pirmadienio rytą Romoje po ilgos ligos mirė vienas didžiųjų XX a. kino režisierių Bernardo Bertolucci. Jis sukūrė per dvidešimt filmų, kurių kiekvienas tapo įvykiu, pelnė svarbiausius kino apdovanojimus. „Konformisto“ (1970), „Paskutinio tango Paryžiuje“ (1972), „Paskutinio imperatoriaus“ (1987), „Mažojo Budos“ (1993) kūrėjas gimė 1941 m. Parmoje, poeto ir meno istoriko Attilio Bertolucci šeimoje.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Lapkričio 19 d. mirė lenkų kino operatorius ir vienas lenkų kino operatorių mokyklos kūrėjų Witoldas Sobocińskis. Jis nufilmavo per trisdešimt klasikinių filmų, tarp kurių Andrzejaus Wajdos „Viskas parduodama“ ir „Pažadėtoji žemė“, Wojciecho Haso „Klepsidros sanatorija“, Andrzejaus Żuławskio „Trečioji nakties dalis“, Krzysztofo Zanussi „Šeimyninis gyvenimas“, Romano Polanskio „Piratai“. 

Sobocińskis gimė 1929 m., 1955 m. baigė Lodzės kino mokyklą, kurioje nuo 1980 m. pats dėstė. Studijuodamas ir iškart po studijų grojo viename pirmųjų lenkų džiazo ansamblių „Melomani“. Puikus ritmo pojūtis ir gebėjimas improvizuoti padėjo Sobocińskiui kuriant ne vieną filmą, konstruojant vaizdą. Ypač tai akivaizdu Wajdos filme „Vestuvės“, kuriame kino kamera tiksliai perteikia kaimo troboje susirinkusių svečių nuotaiką. Kartu šiame filme buvo svarbios ir spalvos, kurias operatorius perėmė iš „Vestuvių“ autoriaus – dailininko ir dramaturgo Stanisławo Wyspiańskio paveikslų. Sobocińskis yra sakęs: „Stengiuosi, kad mano nufilmuoti filmai būtų tapybiški. Siekiu šio tikslo bendradarbiaudamas su visais filmo kūrėjais – su režisieriumi, su scenografu ir kostiumų dailininku. Mano požiūrio į spalvą esmė ta, kad neapsiriboju spalvota juosta ir joje įamžintais gamtos vaizdais. Suteikiu spalvai dramaturginę funkciją ir jos padedamas siekiu svarbiausio tikslo – grožio ekrane.“

Ilona Vitkauskaitė

Naujojo Baltijos kino konkursas „Scanoramoje“

Apie konkursinę „Scanoramos“ programą rašau ne pirmus metus, tad jau esu spėjusi paburnoti ir kokia ji silpna, ir kaip jaunieji režisieriai slysta paviršiumi, užsižaidžia forma, o pasakojamos istorijos tiesiog kelia nuobodulį.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Oficialiai žinoma, kad Friedricho Schillerio žmona buvo nuskurdusi aristokratė Charlotte von Lengefeld, su kuria poetas, dramaturgas ir istorikas susilaukė keturių vaikų. Tačiau didžiojo vokiečių romantiko intymus gyvenimas yra paslaptis.

Živilė Pipinytė

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

Šiųmetė „Scanorama“ išryškino vieną aktualią kino tendenciją: režisieriai vis dažniau pasitelkia pasakos motyvus arba pasakiškas metaforas, kai nori kalbėti apie dabartį ar pateikti savo požiūrį į sudėtingas šių dienų problemas. Ivanas I. Tverdovskis tai darė ir ankstesniame filme „Zoologija“, kurio pagrindinei veikėjai, ne pirmos jaunystės provincialei, staiga išauga uodega ir ji bando kažkaip su tuo susigyventi.