83-iojo Venecijos kino festivalio laureatai
83-iasis Venecijos kino festivalis baigėsi laureatų sąrašu, kuris apie šiuolaikinio kino kultūrinę bei politinę nuotaiką pasako ne mažiau nei apie pačius filmus. Maggie Gyllenhaal vadovaujama žiuri „Auksinį liūtą“ skyrė May el-Toukhy filmui „Nepažįstamoji“ („Kvinde Ukendt“), Didįjį žiuri prizą – Lee Chang-dongo juostai „Galima meilė“ („Ganeunghan sarang“), geriausio režisieriaus apdovanojimą – Iljai Chržanovskiui už „DAU“, o Specialųjį žiuri prizą – Yuvalio Abrahamo ir Rachel Szor dokumentiniam filmui „NAZA“. Johnas Malkovichius pelnė geriausio aktoriaus titulą už filmą „Laukinis arklys Devyni“ („Wild Horse Nine“), Mathilde Arcel tapo geriausia aktore už vaidmenį „Nepažįstamojoje“, o Malou Khebizi atiteko Marcello Mastroianni apdovanojimas už filmą „15/18“.
Nauji filmai – „Tonis“
Kai net neįsivaizduoji, kuo nori tapti, kartais pakanka žinoti, kur norėtųsi pritapti. Devyniolikmečiui Anthony Bourdainui, dar gerokai iki knygų ir televizijos laidų, tokia vieta tampa ankšta, prakaituota ir keiksmažodžių pilna Provinstauno restorano virtuvė, kurioje literatūrinės ambicijos niekam nerūpi, – kad būtum priimtas, čia tereikia išplauti indus ir atlaikyti pašaipas.
Hou Hsiao-hsieno filmų retrospektyva „Atminties sala“
Rugsėjo 10–23 dienomis „Skalvijoje“ rengiama Taivano kūrėjo Hou Hsiao-hsieno filmų retrospektyva. 1947 m. Kinijoje gimusio režisieriaus šeima 1949-aisiais įsikūrė Taivane, bėgdama nuo pilietinio karo Kinijoje. Olivier Assayaso dokumentiniame filme „Hou Hsiao-hsieno portretas“ („Portrait de Hou Hsiao-hsien“, 1997) režisierius vedžioja filmavimo grupę po savo vaikystės miestą ir rodo vietą, kur kadaise augo mango medis.
Krėsle prie televizoriaus
Pedro Almodóvaro filmo „Skausmas ir šlovė“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) pagrindinis veikėjas – pagyvenęs kino režisierius Salvadoras. Jį kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg mokslo populiarinimo filmo animuotuose kadruose. Taip su šypsena Almodóvaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus.
Nauji filmai – „Šuns žvaigždynas“
Sero Ridley Scotto personažai, net ir androidai iš „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ (1982) ar „Prometėjo“ (2012), ne kartą ieškojo atsakymų, ką reiškia būti žmogumi. Tačiau prie šio klausimo, kaip ir prie distopinio pasaulio, režisierius grįžta vis iš naujo. Šį kartą – „Šuns žvaigždyne“ („The Dog Stars“, JAV, D. Britanija, 2026), svajų apie geresnį pasaulį persmelktame postapokaliptiniame pasakojime, sukurtame pagal to paties pavadinimo 2012 m. pasirodžiusį Peterio Hellerio romaną.
Nauji filmai – „Noriu tik sekso“
Šiomis dienomis sunkiai išvengsi svarstymų apie mažėjantį gimstamumą, artėjančią, o gal jau ir vykstančią demografinę krizę, jos padarinius bei galimus būdus jų išvengti. Dažniausiai šiuose svarstymuose dalyvauja vidutinį amžių gerokai perkopę vyrai, siūlantys įvairiausius sprendimus – nuo diskotekų iki finansinių paskatų, priklausančių nuo gimdančios moters amžiaus.
Krėsle prie televizoriaus
Payal Kapadia filmas „Taip įsivaizduojame šviesą“ (LRT Plius, 10 d. 21.18) – pernykščių Kanų sensacija, apdovanota Didžiuoju festivalio prizu. Režisierė sukūrė poetišką dviejų slaugytojų, kartu gyvenančių triukšmingame Mumbajuje, portretą. Jos išsilavinusios ir finansiškai nepriklausomos, bet ilgisi meilės, artumo. Prabha prarado ryšį su vyru, už kurio buvo ištekinta visai jauna ir kuris prieš daugelį metų išvažiavo ieškoti darbo į Europą.
Apie Latvijos kino režisierių Gunārą Piesį
Rugsėjo 4–12 dienomis Vilniuje ir Kaune vykstant festivaliui „Kreivės“ bus rodomas vieno svarbiausių latvių kino režisierių Gunāro Piesio filmas „Mirties šešėly“ („Nāves ēnā“, 1971). Filmą pristatys Jānis Ozoliņis – Latvijos dailės akademijos docentas ir Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, tyrinėjantis queer reprezentacijas ir vyriškumo sampratas šiuolaikiniame latvių mene bei Gunāro Piesio filmuose. Šia proga kalbamės su Ozoliņiu apie Piesio kūrybą, jo dienoraščius ir queer „perskaitymus“.
Pokalbis su Birute Sodeikaite apie „Palaimintą“
Tarptautiniame Ansi animacinių filmų festivalyje parodytas trumpametražis lietuvės Birutės Sodeikaitės lėlinės animacijos filmas „Palaimintas“, kurį autorė sukūrė Kanadoje. Beje, tai vienintelis lietuviškas konkursinės programos akcentas. Režisierė, animacijoje tyrinėjanti moters ir vyro, motinos ir tėvo santykius, užbaigė diptiką „Amžinai palaiminti“. Apie tai su Birute Sodeikaite kalbėjomės Ansi festivalio metu.
Archyvinio ir klasikinio kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“
Kaskart sugrįžusi į Bolonijoje vykstantį archyvinio ir klasikinio kino festivalį „Il Cinema Ritrovato“ („Sugražintas kinas“) patiriu tikrą atradimo džiaugsmą, o kartu ir gyvenimo grožį. Kaskart žadu daugiau laiko skirti pačiam miestui, bet filmų programa įtraukia visu pajėgumu, o išėjus iš kino salės tokiu pačiu pajėgumu pasitinkantis karštis vis pristabdo Bolonijos atradimą. Miestas atsiveria tik sutemus, kai galima nebesislėpti portikuose ir žvalgytis be baimės ištirpti nuo kaitrios saulės. Šįkart, vietinio bičiulio vėl paraginta, bent jau aplankiau Šventosios Kotrynos Bolonietės mumifikuotą kūną. Prieš atvykdama skaičiau Ali Smith knygą „Kaip būti abiem“ („How to be Both“), kurioje minima ir Bolonija, ir ši šventoji, tad priėmiau kaip ženklą, kad jau metas išreikšti pagarbą menininkus globojančiai šventajai.