Kinas

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Second Hand“

Arturo Jevdokimovo filmas pasirodo ekranuose nuslūgus agitacijos už dvigubą pilietybę bangai. „Second Hand“ (Lietuva, studija „Nominum“, 2019) veikėjai būtų geras argumentas ir Konstitucijos keitimo, ir jo priešininkų rankose. Tačiau filmo vertė kita. Tai antropologinis šiuolaikinio lietuvio užsienyje tyrimas, nors režisieriui ir pristigo valios nuosekliai sudėlioti filmo akcentus. Žiūrovui jis paliko daug laisvės. Štai kaip man pavyko sudėlioti tai, ką pamačiau.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Lenkų vaidybinių filmų festivalis paskelbė, kad šiemet rugsėjo 21 d., uždarant 44-ąjį festivalį, „Platininiai liūtai“ už gyvenimo nuopelnus bus įteikti kino ir teatro režisieriui, scenaristui, prodiuseriui, eseistui, filosofui Krzysztofui Zanussi. Šį apdovanojimą skiria festivalio direkcija. Tarp anksčiau apdovanotųjų – Andrzejus Wajda, Jerzy Antczakas, Sylwesteris Chęcińskis, Tadeuszas Chmielewskis, Tadeuszas Konwickis, Januszas Majewskis, Romanas Polańskis, Witoldas Sobocińskis, Jerzy Wójcikas, Jerzy Gruza, Jerzy Skolimowskis.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Dvilypiai gyvenimai“

Olivier Assayaso filmas „Dvilypiai gyvenimai“ („Doubles vies“, Prancūzija, 2018) nepasakoja istorijos. Jis rodo penkių personažų gyvenimo scenas. Beveik visose scenose jie arba diskutuoja, arba svetimoteriauja. Juos galima vadinti snobais, bet, matyt, dabar beveik kiekvieną, užsiimantį menais ar jų kritika, galima pavadinti snobu. Ypač jei jie gyvena ne socialiniuose tinkluose, kur demokratijos sąvoka įgyja kitokią reikšmę.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusio sekmadienio vakaro šou per LRT – dar vienas įrodymas, kad rinkimai tampa popsiniu reginiu, o saldžios dainos apie meilę tėvynei paprastai užgožia profesionalių ekspertų išvadas. Rinkimai tampa sluoksniuotu tortu, kurio receptą kiekvienas turi savo arba pasirenka, kas jam saldžiau. Į aikštę prie Prezidentūros susirinkę žmonės, regis, ir neslėpė, kad atėjo į dar vieną festivalį. Jų gegužę Vilniuje netrūksta. Duonos ir žaidimų pakako visiems.

Keturi savaitės tekstai

HBO rodo naują serialą „Černobylis“ (JAV, D. Britanija, 2019), kuris iš dalies buvo filmuotas ir Lietuvoje. Jis jau sulaukė daug dėmesio ir užsienio spaudoje. Apie Černobylį sukurta daug vaidybinių ir dokumentinių filmų. Tačiau penkių dalių HBO serialas gal pirmasis taip akivaizdžiai atskleidžia Sovietų Sąjungoje tvyrojusio melo ir aplaidumo mastą. Tik jis prasideda ne nuo melo, o nuo ilgai slėptos tiesos: praėjus dvejiems metams po katastrofos, ligos nualintas fizikas atomininkas Valerijus Legasovas (Jared Harris) magnetofono juostoje įrašė liudijimą, nurodantį, kas kaltas, kad katastrofa įvyko. Jis užsirūko paskutinę cigaretę ir nusižudo.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienio vakarą iškilmingoje 72-ojo Kanų kino festivalio uždarymo ceremonijoje paskelbti pagrindinio konkurso laureatai. „Auksinė palmės šakelė“ įteikta Pietų Korėjos režisieriui Bong Joon-ho už filmą „Parazitas“ („Parasite“, „Gisaengchung“). Tai trilerio, komedijos ir siaubo filmo elementus sujungianti satyra, rodanti, kokia praraja skiria elitą ir skurdžius. Dėkodamas už prizą režisierius kalbėjo, kad didžiausią įtaką jam padarė du prancūzų režisieriai – Henri-Georges’as Clouzot ir Claude’as Chabrolis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šį šeštadienį Woody Alleno filmo nebus. Tačiau TV1 (26 d. 23.05) parodys Sophie Lellouche komediją „Paryžius–Manhatanas“ (2012). Jos herojė – didžiulė Alleno kūrybos gerbėja – ieško gyvenimo prasmės įsivaizduojamuose pokalbiuose su savo dievaičiu. Alleno filmus veikėjai perduoda iš rankų į rankas kaip priklausomybės bendruomenei ženklą. Seniai esu jos narys, todėl vis dar prisimenu, kas negrąžino prieš trisdešimt metų pasiskolintos Alleno „Rugsėjo“ vaizdajuostės.

Olivier Assayasas apie „Dvilypius gyvenimus“

Šiuolaikiniame prancūzų kine Olivier Assayaso vieta išskirtinė – jo nelaiko savu nei autorinio kino, nei pagrindinės krypties kūrėjai. Tačiaus Assayasas puikiai jaučiasi kurdamas ir autorinius, ir labiau masiniam žiūrovui skirtus filmus. Subrandintas 1968-ųjų dvasios (nors buvo per jaunas, kad dalyvautų revoliucijos įvykiuose), jis iš tam tikros distancijos vertina gėlių vaikų idealizmą, kritiškai žiūri į globalizaciją, bet sugeba flirtuoti su Holivudu. Assayaso filmus rodo didžiausi festivaliai, bet jų apdovanojimais režisierius pasigirti negali. Ko gero, jis menkiausiai suprastas, bet kartu vienas populiariausių Europos kino autorių. Matyt, taip yra todėl, kad savo filmais jis rašo kartos biografiją. Prieš tapdamas scenaristu ir režisieriumi Assayasas buvo kino kritikas. Gal todėl jo filmai intelektualūs, tankūs ir konceptualūs.

„7md“ inf.

Rumunų filmai „Skalvijoje“

Nuo gegužės 20 d. „Skalvija“ kviečia susipažinti su rumunų kinu. Kartu su Rumunijos ambasada pristatomoje programoje – septyni vaidybiniai filmai, sukurti nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios iki mūsų dienų.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Visada pavydžiu Stevenui Soderberghui, kuris kasmet įdeda į internetą kilometrinius per metus perskaitytų knygų ir pamatytų filmų sąrašus. Skaitantis ir svetimus filmus žiūrintis režisierius intelektualas jau savaime įdomus ir net keistas. Soderberghas mėgsta prisidengti įvairiais slapyvardžiais, todėl niekad nežinai, ar jis pats nebuvo ir filmo operatorius ar scenarijaus autorius. Tačiau Soderberghas iš pat pradžių nesistengė sekti holivudiniais sėkmės pavyzdžiais.