7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Geriau tikėti abejojančiais

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 26 (1603), 2026-09-04
Kinas Rodo TV
„Taip įsivaizduojame šviesą“
„Taip įsivaizduojame šviesą“

Payal Kapadia filmas „Taip įsivaizduojame šviesą“ (LRT Plius, 10 d. 21.18) – pernykščių Kanų sensacija, apdovanota Didžiuoju festivalio prizu. Režisierė sukūrė poetišką dviejų slaugytojų, kartu gyvenančių triukšmingame Mumbajuje, portretą. Jos išsilavinusios ir finansiškai nepriklausomos, bet ilgisi meilės, artumo. Prabha prarado ryšį su vyru, už kurio buvo ištekinta visai jauna ir kuris prieš daugelį metų išvažiavo ieškoti darbo į Europą. Ji jaučiasi vieniša, bet ištekėjusios moters statusas neleidžia užmegzti naujų santykių. Jaunutė Anu įsimylėjo, tačiau vaikinas yra musulmonas, o jos šeima praktikuoja hinduizmą ir jau išrinko Anu jaunikį. Anu ir Prabha bando padėti našlei Parvati, kurią statybininkai nori iškraustyti iš jos namų. Išvyka prie jūros bus proga patirti bent akimirką laisvės.

Kapadia pradėjo kaip dokumentininkė, todėl jos filmas persmelktas tikrumo, meilės negailestingam veikėjų pasauliui, bet kartu metafiziškas. Tai ir didelio miesto, slopinančio savo gyventojų jausmus, simfonija. Herojų nerimą ir ilgesį atspindi už kadro skambantys fortepijono garsai. Tai Etiopijos kompozitorės ir pianistės Emahoy Tsege Mariam Gebru (1923–2023) kūriniai. Ji įstojo į vienuolyną būdama devyniolikos, paskutinius keturiasdešimt gyvenimo metų praleido vienuolyne Vakarų Jeruzalėje. Emahoy muzika perteikia kupiną laisvės siekio filmo dvasią, juk „Taip įsivaizduojame šviesą“ – tai pasakojimas apie moters pasirinkimą.

Michaelo Showalterio „Tamės Fei akys“ (TV3, 6 d. 00.30) – filmas kaip filmas, bet jis rodo vieną JAV populiariosios kultūros fenomenų, vadinamuosius televizijos evangelistus. Tai tikrais faktais grįsta istorija, pasakojanti apie Tammy Faye Messner ir jos vyrą Jimą Bakkerį. 1976–1987 metais jie drauge vedė krikščionišką laidą PTL (Praise The Lord), įkūrė to paties pavadinimo televiziją, pramogų parką, o kartu ir galingą pinigų „gamybos“ imperiją, žlugusią dėl seksualinių bei finansinių skandalų.

PTL laidų stilius buvo unikalus, nes duetas sujungė muzikinius pasirodymus, interviu ir pamokslus. Žiūrovai visą parą galėjo klausytis ne tik Dievo (tiksliau, juo besiremiančio Bakkerio) žodžių, bet ir „gyvenimiškų“ patarimų, ašaringų pasakojimų bei Tammy vokalo. Filmas rodo, kad tikėjimas – toks pat verslas kaip ir kiti: Evangelijos skelbėjai tampa garsenybėmis, o pasisveikinimas „Jėzus tave myli“ –  tik dar vienas reklaminis šūkis.

Filme „Tamės Fei akys“ naudojamos dvi klasikinės pasakojimo schemos. Viena apie tai, kaip batų valytojas tampa milijonieriumi. Kita – kaip milijonierius virsta valkata. Jessica Chastain (kartais sunkiai atpažįstama) ir Andrew Garfieldas meistriškai persikūnijo į krikščioniško šou žvaigždes.

...Po prieštaringai vertinamo popiežiaus mirties kardinolas Tomas Lorensas (Ralph Fiennes) paskiriamas rengti naujojo rinkimus. Jis žadina pasitikėjimą: ramus, kuklus, atsakingas, lojalus Vatikanui. Į konklavą susirinks kardinolai iš įvairių šalių ir žemynų. Lorensas žino, kad jam teks suvaldyti ne vieną konfliktą ar incidentą. Bet artimas mirusio popiežiaus bendradarbis įtaria, kad kažkas ne taip su paskutine jo valia. Taip Edwardo Bergerio filme „Konklava“ (TV3, 5 d. 22 val.) atsiranda mįslė ir pasakojimas apie konklavą įgyja detektyvinio tyrimo atspalvį. Dar pridėkite tai, kad vykstant konklavai jos dalyviai lieka atskirti nuo pasaulio, ir iškart aišku, jog geresnio siužeto nesugalvotų net Agatha Christie.

Gal ir nelabai tinkamas žodis, bet filmą žiūrėti malonu, nors suprantu, kad „Konklava“ rodo supaprastintą bet kurio uždaro pasaulio – ar tai būtų Vatikanas, ar politinė partija, ar įtakinga korporacija, ar vyriausybė – veikimo modelį. Su paskutiniais kadrais atsiduriame saulės nutviekstoje Romos gatvėje. Tas gryno oro gurkšnis svarbus. Beje, kaip ir Lorenso žodžiai, kad geriausias būtų tas popiežius, kuris abejoja.

Billo Condono filmas „Geras melagis“ (TV1, 6 d. 01.10) nežada staigmenų, bet pagrindinius vaidmenis filme kuria tobulu britų humoro pojūčiu apdovanoti Helen Mirren ir Ianas McKellenas. Pažinčių tinklalapyje užpildę anketas, jų herojai Estelė ir Brajanas susitiks elegantiškame restoranėlyje ir prisipažins, kad melavo, mat prisistatė ne savo vardais. Bet tai nesutrukdys santykiams, nes abu netrukus išsirengs žiūrėti „Negarbingų šunsnukių“. Prasidėjęs romanas, regis, trikdo tik Estelės anūką Stiveną. Jo įtarimai pagrįsti, nes Brajanas – profesionalus sukčius ir taikosi į Estelės turtus. Tik ši ne tokia paprasta, kaip gali pasirodyti.

Australės Claire McCarthy „Ofeliją“ (LRT Plius, šįvakar, 4 d., 23 val.) priskirčiau prie kuriozų. Tai Lisos Klein romano, kuriame Williamo Shakespeare’o tragedijos „Hamletas“ įvykiai parodyti Ofelijos akimis, ekranizacija. Romanas iš tų, kurie skirti jaunų suaugusiųjų auditorijai, jo mintys – iš serijos „feminizmas patiems mažiausiems“, o režisierė lygiuojasi į Johno Everetto Milliais paveikslo „Ofelija“ stilių, todėl kadrai saldžiai gražūs, bet svarbiausia, kad Ofelija liks gyva.

Persisotinusiems saldumynais rekomenduoju kitą pernykščių Kanų sensaciją – Olivier Laxe’o „Siratą“ (LRT, šiąnakt, 5 d., 01.25). Pradžios titras aiškina, kad siratu musulmonai įvardija tiltą tarp to, ką krikščionys vadina rojumi ir pragaru. Bet tai greičiau filmas apie žmogaus psichikos ir ištvermės ribas.

...Kažkur Maroke, milžiniškų uolų papėdėje, narkotiniame šokyje juda šimtai žmonių. Muzika garsi, galima šokti visą parą, kol visus išvarys staiga pasirodžiusi virtinė karinių mašinų. Keli automobiliai pasuks priešinga, nei rodo kareiviai, kryptimi. Prie jų prisijungs pusamžis ispanas Luisas (Sergi López) su sūnumi Estebanu ir šunyte Pipa. Luisas tiki, kad šie pabėgėliai žino kitą vietą dykumoje, kur taip pat vyksta reivas ir kur gali būti beveik prieš pusmetį iš namų dingusi jo duktė.

Ilgais įkaitusios dykumos keliais, įspūdingais tamsoje po beribę erdvę judančių automobilių šviesų kadrais režisierius pamažu atskiria savo personažus nuo įprastos tikrovės ir panardina žiūrovus į laipsniškai auginamą siaubą. Kita vertus, tai jau personažų tikrovė ir nuo jos niekur nepasislėpsi. Realiame minų lauke nebus į ką įsitverti, nepadės nei prisiminimai, nei narkotikai. Bus tik begalinis skausmas, susidūrus su mirties siaubu. Bet išlikusieji supras, kad, nepaisant nieko, gyvenimas tęsiasi.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Taip įsivaizduojame šviesą“
„Taip įsivaizduojame šviesą“
„Tamės Fei akys“
„Tamės Fei akys“
„Konklava“
„Konklava“
„Geras melagis“
„Geras melagis“
„Ofelija“
„Ofelija“
„Siratas“
„Siratas“