Lietuviškas akcentas Ansi animacinių filmų festivalyje

Tarptautiniame Ansi animacinių filmų festivalyje parodytas trumpametražis lietuvės Birutės Sodeikaitės lėlinės animacijos filmas „Palaimintas“, kurį autorė sukūrė Kanadoje. Beje, tai vienintelis lietuviškas konkursinės programos akcentas. Režisierė, animacijoje tyrinėjanti moters ir vyro, motinos ir tėvo santykius, užbaigė diptiką „Amžinai palaiminti“. Apie tai su Birute Sodeikaite kalbėjomės Ansi festivalio metu.

Filmai „In Perpetuum“ (2023) ir „Palaimintas“, papildantys vienas kitą, kalba apie motinystę ir tėvystę. Kokias mintis ir idėjas nagrinėjate savo diptike?

Abu filmus, kurių vienas apie motinystę, o antras apie tėvystę, kūriau dokumentiniu principu. Nors pirmasis – eksperimentinis, scenarijus paremtas skirtingais interviu su moterimis. Labai stengiausi per daug nedėti savo patirčių ir kuo plačiau aprėpti šią temą. Tą patį dariau ir kurdama filmą apie tėvystę.

„Palaiminto“ scenarijus taip pat remiasi interviu su vyrais. Kokius klausimus jiems uždavėte ir kokius gavote atsakymus?

Klausimai buvo labai paprasti: ką reiškia būti tėvu? Koks buvo tavo tėvas? Kas pasikeitė tapus tėvu? Pastarasis buvo mano mėgstamiausias klausimas, to paties klausiau ir motinų. O vyrų ir moterų atsakymai galėjo skirtis kardinaliai. Apklausiau ir savo tėtį. Jis turi tris dukras. Tėtis nematė nė vieno gimdymo, nes labai bijojo kraujo, išdrįso nueiti į trečiosios dukros gimdymą. Palatoje gydytojai daugiau turėjo rūpintis ne gimdyve, o apalpusiu tėčiu, kurį reikėjo išnešti iš palatos ir gaivinti. Dabar šiai mano sesei jau šešiolika metų... Iš tiesų buvo juokingų atsakymų.

Papasakokite, kaip pasirinkote „Palaiminto“ pagrindinius herojus. Kodėl bulius ir gyvatė? Ar tai siejama su kokiais nors jums artimais simboliais, mitologija?

Norėjau skirtingų gyvūnų. Jie turėjo būti akivaizdžiai skirtingi, visiškai priešingi ir niekaip nesutapti. Pirmiausia man atėjo buliaus vizija. Viskas prasidėjo nuo labai vyriško balso. Tada tėvynė, tėtis... Nusikasiau iki Kauno miesto, kurio simbolis yra tauras. Ir man atrodė savaime suprantama, kad bulius tinka geriausiai. O gyvatė atsirado vėliau. Žiūrėdama į plaukuotą stumbrą ar buivolą galvojau, koks gyvūnas niekada negalėtų jam patikti.

Norėčiau paklausti apie techninę filmo pusę. Kodėl pasirinktas ovalinis kadro formatas? Kokios prasmės ieškojote naudodama tokį ekraną?

Visų pirma norėjau, kad žiūrovai matytų bulių, kaip jam nepatogu egzistuoti užspaustame ekrane, kaip jis tiesiog netelpa jame. Siekiau pastatyti žiūrovus į stebėtojo ir teisėjo poziciją. Jauni tėvai dažnai stebimi ir teisiami kitų tėvų. Kai gimė mano dukrytė, aš tai labai stipriai jaučiau – atsirado komentarai iš šono, teisimas. Norėjau filme perteikti tą jausmą, todėl pasirinkau tokį vaizdą, tarsi žiūrėtum pro rakto skylutę ar žiūroną. Žiūrovai žiūri ir teisia...

Į tėvą žiūri pro žiūroną, o filme apie motiną panaudotas nestandartinis beveik kvadratinis kadro formatas. Kodėl?

Mamą norėjau atskirti nuo visko, įdėti į dėžutę, kurioje ji būtų tarsi uždaryta, kur jos niekas nemato ir niekas nesupranta.

„In Perpetuum“ daug eksperimentinių sprendimų. Vaizduojamos labai originalios medžio ir kūno sąsajos. O „Palaimintas“ tikroviškesnis. Kuo grindėte savo sprendimus?

„In Perpetuum“ atveju norėjau išbandyti save, kiek aš galiu pasinerti į eksperimentą, metaforas, poeziją.

Norėčiau paklausti apie technologinius dalykus. Kokioje studijoje gimė filmai? Kaip vyko filmavimo procesas Kanadoje?

Studijos neturiu. Filmavimui išsinuomojau patalpas. Viskas buvo įrengta labai paprastai. Suradau patalpas, labai paprastai ir organiškai surinkau visą komandą. Įkūriau mažą studiją specialiai filmui. Technines lėlių filmavimo priemones ir įrangą turiu savo.

Kas gamino lėles?

Lėles ir jų karkasus gaminau pati. O keičiamas skirtingos išraiškos galvas parengė ir 3D spausdintuvu išspausdino mano kolegė Sylwia Nowak Lenkijoje. Su ja dirbau ir anksčiau, labai ilgai kalbėjomės apie įvairiausias personažų išraiškas. Norėjau dar labiau ekstremalių išraiškų. Ji kažkuriuo metu mane sustabdė sakydama, kad tai nebebus gražu. Visas kitas lėlių formas ar tūrius gaminau pati, panaudodama sintetinį kailį ir kitokias medžiagas.

Filme yra kalnas. Kaip parengėte dekoracijas?

Kalnas pagamintas papjė mašė technika. Buvo panaudotas ir smėlis.

Ar dirbant nepriklausomoje nuosavoje studijoje lengviau planuoti savo darbo ir kūrybos laiką? Ar kuriant eksperimentinį filmą tai geriausia išeitis?

Aš taip manau. Vienintelis iššūkis buvo suplanuoti ir suderinti animatorių darbo kalendorių. Bet tai pavyko. Kuriant eksperimentinius filmus nepriklausomybė labai svarbi. Tai leido man abu filmus nufilmuoti palyginti greitai. Dėl finansavimo atsakymą gavau birželio 30 dieną, o lygiai po metų, birželio 25 dieną, jau gavau galutinius filmo DCP failus.

Kaip prasidėjo jūsų kūrybinis kelias animacijoje? Kur mokėtės šio meno pagrindų? Kodėl pasirinkote lėlinę animaciją?

Mano studijos vyko Bornmuto menų universitete (Anglijoje) ir Voldos universitete (Norvegijoje). Per pusę. Kad noriu kurti lėlinę animaciją, stodama dar nežinojau. Bet praėjus maždaug pusei kurso supratau, kad piešti 2D animaciją neturiu kantrybės ir kad nelabai to noriu. Tuomet mano dėstytojai Anglijoje pasiūlė išvažiuoti per „Erasmus“ mainus į Norvegiją, į Voldą, ir ten atradau lėlinę animaciją. Voldos mokykla labai stipri lėlinės animacijos srityje, bent jau buvo tuo metu. Man pasisekė, kad abiejų mokyklų sutarimu galėjau trečius metus mokytis Voldoje, ten užbaigti trečią kursą ir nufilmuoti baigiamąjį filmą Norvegijoje, kur buvo daug daugiau galimybių ir kur kas daugiau technikos. Pabaigusi baigiamąjį filmą „Kai auga medis“ (2013) nuvykau į Ansi, kur sutikau lenkų prodiuserius ir buvau pakviesta dirbti Lenkijoje. Kelerius metus dirbau animatore „Semafor“ studijoje ir kitur. Ten ir pradėjau vystyti pirmąjį savo filmą. Debiutiniam filmui Lenkijoje biudžetas buvo ypač mažas. Ėmiau bendradarbiauti su Agnės Adomėnės studija „Art Shot“ ir sukūriau debiutinį filmą „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ (2017). Tokia buvo pradžia...

Kokie jūsų ateities planai? Ar planuojate dirbti Kanadoje, o gal kursite bendros gamybos filmą?

Nenorėčiau koprodukcijos. Būtent dėl laiko, nes daug jo prarandant dingsta visa motyvacija kurti. Labai norėčiau sukurti filmą vaikams. Noriu pabandyti, nes nesu to dariusi. Toks būtų mano kitas žingsnis.