Kam leidžiama pasakoti istoriją

83-iasis Venecijos kino festivalis baigėsi laureatų sąrašu, kuris apie šiuolaikinio kino kultūrinę bei politinę nuotaiką pasako ne mažiau nei apie pačius filmus. Maggie Gyllenhaal vadovaujama žiuri „Auksinį liūtą“ skyrė May el-Toukhy filmui „Nepažįstamoji“ („Kvinde Ukendt“), Didįjį žiuri prizą – Lee Chang-dongo juostai „Galima meilė“ („Ganeunghan sarang“), geriausio režisieriaus apdovanojimą – Iljai Chržanovskiui už „DAU“, o Specialųjį žiuri prizą – Yuvalio Abrahamo ir Rachel Szor dokumentiniam filmui „NAZA“. Johnas Malkovichius pelnė geriausio aktoriaus titulą už filmą „Laukinis arklys Devyni“ („Wild Horse Nine“), Mathilde Arcel tapo geriausia aktore už vaidmenį „Nepažįstamojoje“, o Malou Khebizi atiteko Marcello Mastroianni apdovanojimas už filmą „15/18“.

Šių pasirinkimų nevienija jokia bendra estetika. Filmai varijuoja nuo istorinės dramos ir socialinio realizmo iki politinės dokumentikos, juodosios komedijos ar itin prieštaringai vertinamo kinematografinio eksperimento. Juos sieja dėmesys žmonėms, atsidūrusiems už juos pačius didesnėse struktūrose: kare, klasinėje hierarchijoje, lyties normose, institucijose, šeimoje, ideologijoje, istorijoje ir atmintyje.

Dėl to 2026 m. konkursinė programa – ypač iškalbinga. Politika čia nebūtinai reiškėsi kalbomis ar atvirais politiniais pareiškimais. Dažniau ji buvo įpinta į pačius intymiausius pasakojimų klodus: kam leista geisti, kas yra baudžiamas, kieno praeities versija išlieka ir kas turi teisę pasakoti kito žmogaus istoriją.

Moterų kūnais rašoma istorija

May el-Toukhy „Nepažįstamajai“ atitekęs „Auksinis liūtas“ – bene aiškiausias šios tendencijos pavyzdys. Filmo veiksmas vyksta 1945 m. Danijoje; jame pasakojama apie Mariją – jauną moterį, kurios asmeninis gyvenimas po Antrojo pasaulinio karo tampa viešo teismo objektu. Ryšiai su vokiečių kariais – pretekstas bausmėms, pažeminimui bei socialinei atskirčiai, taip pokaris virsta dar viena smurto forma.

Būtų lengva interpretuoti šį filmą tiesiog kaip pareiškimą apie moteris. Tačiau toks požiūris sumenkintų jo tikrąjį pasiekimą. El-Toukhy domisi platesniu mechanizmu, kai iš katastrofos besivaduojančios visuomenės ieško kaltųjų. Karui pasibaigus moralinės kategorijos gali tapti pavojingai paprastos: yra didvyriai, išdavikai ir aukos, o kiekvienas, kuris netelpa į šiuos rėmus, atrodo įtartinas. Būtent tai suteikia filmui politinio aktualumo, peržengiančio jo istorinį kontekstą. Marija ne šiaip kovoja su seksizmu – ji stoja prieš kolektyvinį norą supaprastinti istoriją. Jos asmeniniai pasirinkimai netikėtai virsta įkalčiais kur kas didesniame moraliniame teisme.

Mathilde Arcel apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį tik sustiprina šią idėją. Jos vaidyba įtaigi būtent todėl, kad Marija niekada nepaverčiama vien simboliu. Ji išlieka prieštaringa ir pažeidžiama – asmenybė, kurios gyvenimo neįmanoma paaiškinti viena politine ar moraline etikete.

Tai, kad „Nepažįstamoji“ – vienintelis moters režisuotas filmas, pelnęs vieną pagrindinių konkursinės programos apdovanojimų, neišvengiamai įtraukia „Auksinį liūtą“ į besitęsiančias diskusijas apie lyčių nelygybę kino industrijoje. Tačiau filmas vertas dėmesio ir be šio konteksto. Tikroji jo tema – kas nutinka, kai kolektyvinė trauma tampa kolektyvinės bausmės pateisinimu.

Intymumas kaip politika

Didysis žiuri prizas Lee Chang-dongo filmui „Galima meilė“ tęsia festivalio susidomėjimą galios santykiais, tačiau nuo istorinio smurto atsigręžia į privatų gyvenimą.

Chang-dongą visada domino socialinės jėgos, formuojančios iš pažiūros asmeniškus sprendimus. Santykiai ir geismas neatsiejami nuo ekonominės padėties, socialinės klasės bei lūkesčių. Veikėjai gali manyti priimantys savarankiškus sprendimus, tačiau juos nuolat veikia aplinkinis pasaulis.

Būtent todėl filmas „Galima meilė“ kur kas įdomesnis nei tradicinė santykių drama. Meilė niekada nėra visiškai privati. Santuoka, seksualumas, pinigai, statusas ir visuomenės lūkesčiai nulemia tai, ko žmonės gali sau leisti norėti – ir ko yra priversti atsisakyti.

Filmas taip pat atspindi vieną įdomiausių šių metų konkurso tendencijų: politikai nebūtina pasirodyti tiesiogiai. Norint kalbėti apie galią, filmui nereikia politikų, demonstracijų ar mūšio laukų. Politiškas gali būti miegamasis. Politinė gali būti santuoka. Politinis gali būti darbas. Net pati galimybė įsimylėti priklauso nuo socialinių sąlygų, kuriomis žmogus gyvena.

Chang-dongas tai supranta nepaversdamas filmo tezėmis. Prieš tapdami socialiniais pavyzdžiais, jo herojai yra žmonės, o filmo stiprybė – būtent įtampa tarp šių dviejų lygmenų.

Liudijimo galia ir ribos

„DAU“ įkūnija vieną kinematografinių ambicijų kraštutinumą, o „NAZA“ atstovauja kitam – dokumentiniam kinui, siekiančiam atskleisti šiuolaikinio karo mechanizmus iš pačios sistemos vidaus.

Yuvalio Abrahamo ir Rachel Szor filmas sukurtas remiantis interviu su 24 anoniminiais buvusiais Izraelio kariais bei žvalgybos darbuotojais. Jų liudijimai apima karinių sprendimų priėmimą, sekimą, taikinių parinkimo sistemas ir elgesį su civiliais Gazos Ruože. Šį projektą kūrėjai plėtojo daugelį metų, todėl galutinis rezultatas pasižymi veikiau tiriamajai dokumentikai, o ne įprastam festivaliniam filmui būdingu preciziškumu.

Formos požiūriu „NAZA“ daro įspūdį. Dalyvių anonimiškumas tampa vizualinės kalbos dalimi: paslėpti veidai, pakeisti balsai ir tamsios erdvės kuria paslapties bei nerimo atmosferą. Kontrastas tarp paprasto civilių gyvenimo ir karo mašinerijos sukonstruotas itin apgalvotai. Filmo kūrėjai moka liudijimus paversti kinu.

Vis dėlto didžiausia jo stiprybė kartu atveria ir pagrindinį trūkumą. „NAZA“ sąmoningai pateikia konfliktą daugiausia iš vienos perspektyvos. Tai nereiškia, kad liudijimai yra nereikšmingi ar kad Izraelio karinės politikos kritika nepagrįsta. Priešingai – karinėje sistemoje dalyvavusių ar prie jos dirbusių žmonių liudijimai gali būti be galo svarbūs. Problema atsiranda tada, kai tokio nepaprasto sudėtingumo konfliktą nagrinėjančiame filme palyginti mažai vietos skiriama platesnei įvykių grandinei, sukėlusiai dabartinį karą.

2023 m. spalio 7-oji negali būti tiesiog ištrinta iš šios istorijos. „Hamas“ vadovaujamas išpuolis, civilių žudynės ir įkaitų paėmimas patys savaime buvo traumuojantys įvykiai, jų pasekmės toliau formuoja Izraelio visuomenę bei patį karą. Įkaitais laikytų žmonių patirtis yra dalis istorinės tikrovės, kurią privalo pripažinti bet koks išsamus šio konflikto vertinimas.

Tai nereiškia, kad dokumentiniame filme privaloma sukurti matematiškai simetrišką kiekvienos pusės vaizdą. Režisieriai turi teisę pasirinkti perspektyvą. Tačiau yra skirtumas tarp perspektyvos pasirinkimo ir tos perspektyvos pateikimo kaip viso vaizdo. Dėl šios priežasties „NAZA“ geriausiai veikia kaip konkrečių Izraelio karinės sistemos praktikų bei sprendimų tyrimas. Kaip išsamus konflikto paaiškinimas jis įtikina mažiau. Nepaisant to, Specialusis žiuri prizas yra logiškas: nepaisant trūkumų, filmas parodo, kaip dokumentinis kinas gali priversti kelti klausimus, kurių oficialūs naratyvai dažniausiai linkę vengti.

Kai ambicija tampa kino pakaitalu

Daugiausia diskusijų sukėlė pagrindinis apdovanojimas, atitekęs Iljai Chržanovskiui, pelniusiam geriausio režisieriaus prizą už „DAU“. Beveik trijų su puse valandos trukmės filmas yra milžiniško projekto, apimančio fiktyvų Chržanovskio ir jo bendražygių sukurtą sovietinį mokslo institutą, dalis. Jo gamybos istorija bei metodai daugelį metų kėlė etines diskusijas, o pats filmas demonstruoja kraštutines pastangas ne tiesiog pavaizduoti uždarą socialinę aplinką, bet ją rekonstruoti.

Ambicija – nepaneigiama. Klausimas tik tas, ar ambicija automatiškai sukuria reikšmingą kiną. Mano akimis, „DAU“ galiausiai tėra žiūrovo ištvermės išbandymas. Kelios valandos perpildytos rėkimu, pažeminimais, teatrališkais konfliktais ir pokalbiais, kurie dažnai atrodo sukurti tam, kad iliustruotų sovietinio pasaulio idėją, o ne atskleistų įtikinamus žmones. Chržanovskis siekia sukurti iliuziją, kad kamera atsitiktinai pateko į kitą tikrovę. Vis dėlto kuo ilgiau filmas tęsiasi, tuo dirbtinesnis darosi tariamas jo spontaniškumas.

Ypač sunku patikėti vaidyba. Aktoriai neretai atrodo demonstruojantys savo personažus, o ne jais gyvenantys. Užuot pavertusi galios mechanizmus baugesniais, hiperbolizuota vaidyba paverčia juos beveik karikatūriškais.

„DAU“ taip pat lydi neišvengiama etinė problema. Chržanovskio metodai jau seniai vertinami prieštaringai, įskaitant kritiką dėl elgesio su projekto dalyviais ir gyvūnais. Kai režisierius sąmoningai trina ribą tarp vaidybos ir tikrovės, klausimai apie atsakomybę darosi neatsiejami nuo klausimų apie meninę formą.

Tai nereiškia, kad filmą reikėtų atmesti vien dėl jo kūrimo istorijos. Tačiau jo konceptualus radikalumas neturėtų būti automatiškai painiojamas su kinematografiniu pasiekimu. Kūrėjai siekia, kad „DAU“ vienu metu būtų ir filmas, ir eksperimentas, ir istorinė rekonstrukcija, ir meninė laboratorija. Mano vertinimu, šias ambicijas jiems kur kas geriau sekasi deklaruoti nei įgyvendinti.

Mirtingumo komedija

Johno Malkovichiaus pelnytas geriausio aktoriaus apdovanojimas už vaidmenį Martino McDonagh filme „Laukinis arklys Devyni“ yra vienas labiausiai džiuginančių festivalio pasirinkimų.

McDonagh grįžta į sau puikiai pažįstamą teritoriją: vyrų draugystė, kaltė, mirtis ir pokalbiai, kurie darosi vis absurdiškesni būtent tada, kai temos būna pačios rimčiausios. Malkovichius įkūnija senstantį amerikiečių agentą, susiduriantį su liga ir gyvenimo politinėje mašinoje pasekmėmis. Samas Rockwellas tampa atsvara, paversdamas šių dviejų vyrų santykius juokingais, erzinančiais ir kartu netikėtai jautriais.

Veiksmo vieta – Velykų sala 1973 m. Čilės perversmo išvakarėse – asmeninei dramai suteikia kur kas platesnį istorinį foną. Vis dėlto McDonagh neatrodo patosiškas. Jo veikėjai toliau ginčijasi, įžeidinėja vienas kitą ir svaidosi absurdiškomis pastabomis, kol aplink juos sukasi istorija.

Būtent todėl filmas ir veikia. McDonagh supranta, kad tragedijos akivaizdoje žmonės retai elgiasi deramai. Jie juokauja. Jie keičia temą. Jie ginčijasi dėl kvailysčių. Jie darosi žiaurūs. Malkovichiaus vaidyba perteikia žmogų, kuris dešimtmečiais slėpėsi po profesine kompetencija bei ironija ir galiausiai yra priverstas susidurti su vieninteliu dalyku, kurio negali kontroliuoti: savo paties mirtingumu.

Apdovanojimas atrodo pelnytas ne tik dėl Malkovichiaus charizmos, bet ir todėl, kad jis suteikia filmui emocinio prieštaringumo. Jo herojus nori išlikti sąmojingas ir nepalaužiamas, tačiau negali pabėgti nuo mirties baimės.

Ką iš tiesų apdovanojo Venecija

Įdomiausia 2026 m. Venecijos festivalį vertinti ne pagal atskirus prizus, o pagal jungtis tarp jų. Kam leidžiama pasakoti istoriją? Kuo tikima? Kas yra baudžiamas? Kas – pamirštas? Kam leidžiama išlikti daugialypiam, o kas paverčiamas tik simboliu?

Tai gali paaiškinti, kodėl žiuri sprendimai atrodo tokie būdingi šiuo konkrečiu kino etapu. Šiuolaikiniai kūrėjai vis labiau domisi istorija, traumomis, karu, lytiškumu ir socialine nelygybe. Tačiau stipriausi filmai ne tiesiog deklaruoja savo politines pozicijas. Jie priverčia žiūrovą patirti, kaip sunku teisti kitą žmogų, kitą visuomenę ar kitą istorinį momentą.

Būtent čia atsiskleidžia ir silpniausi darbai. Politinis aktualumas negali atstoti kinematografinio išradingumo. Radikali koncepcija automatiškai nepaverčia filmo radikaliu. Svarbi tema dar negarantuoja meninio gylio. Geriausių 2026 m. Venecijos filmų kūrėjai supranta šią ribą. Jie nenurodinėja žiūrovui, ką galvoti. Jų filmai sukuria pakankamai netikrumo, kad žiūrovas mąstytų pats. Turbūt tai ir yra vertingiausia, ką festivalis gali apdovanoti: ne gatavus atsakymus, o filmus, neleidžiančius klausimams išnykti.