7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Meilė, gedulas ir šuo

Nauji filmai – „Šuns žvaigždynas“

Elena Jasiūnaitė
Nr. 26 (1603), 2026-09-04
Kinas
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“

Sero Ridley Scotto personažai, net ir androidai iš „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ (1982) ar „Prometėjo“ (2012), ne kartą ieškojo atsakymų, ką reiškia būti žmogumi. Tačiau prie šio klausimo, kaip ir prie distopinio pasaulio, režisierius grįžta vis iš naujo. Šį kartą – „Šuns žvaigždyne“ („The Dog Stars“, JAV, D. Britanija, 2026), svajų apie geresnį pasaulį persmelktame postapokaliptiniame pasakojime, sukurtame pagal to paties pavadinimo 2012 m. pasirodžiusį Peterio Hellerio romaną.

Istorija apie žmoniją, kurios didžiąją dalį iššlavė mutavęs virusas, ekranuose matyta jau ne kartą: filmuose „28 dienos po“ (2002) ir jo tęsiniuose, „Aš esu legenda“ (2007), su kuriuo dėl pasakojimo apie vyro ir šuns ryšį neabejotinai bus lyginamas „Šuns žvaigždynas“, ar TV seriale „Paskutiniai mūsiškiai“ (nuo 2023 m.). Priešingai nei pastaruosiuose, „Šuns žvaigždyne“ išgyvenusieji nevirsta zombiais. Tik ar dėl to jie, nusiteikę išlikti bet kokia kaina, vis dar yra žmonės?

Šis ir panašūs klausimai – kaip atgauti viltį, kaip išgyventi pasaulyje, kuriame visko, kas buvo įprasta, jau nebėra, – ramybės neduoda buvusiam mechanikui, lakūnui Higui (Jacob Elordi). Su šunimi Džasperu, vieninteliu draugu, išlikusiu iš Higo gyvenimo iki pandemijos, jis glaudžiasi buvusiame aerodrome.  O gyvenamąją erdvę dalinasi ir nuo atėjūnų saugo kartu su Bengliu (Josh Brolin), pagyvenusiu cinišku kariu, kuris, priešingai nei pats Higas, netiki nei atjauta, nei bendruomene ir yra linkęs pirma šauti, o tada kalbėtis. Šie du personažai, aplinkybių suvesti antipodai, filme tampa žmonijos poliarizacijos alegorija, tik gerokai per tiesmuka.

„Šuns žvaigždynas“ neprasideda nuo veiksmo scenų. Operatoriaus Eriko Messerschmidto kamera neskubėdama lydi filmo protagonistą, kai jis susitvarko pakilimo taką, remontuoja lėktuvą, į kurį sėda kartu su Džasperu ir išskrenda miesto link. Higo lėktuvui skrendant ore prieš akis atsiveria įspūdingi gamtos vaizdai – kalnų viršūnės, paukščių būriai, laukinių gyvūnų bandos. Tai kontempliacijos momentai, pripildyti šviesos, tylos, ramybės ir kartu liūdesio. Šios scenos iškalbingos dar iki Higui pačiam pradėjus kalbėti apie savo būseną. Tonas pasikeičia tik pasiekus apleistą miestą, kai tampa akivaizdu, kad jo erdvė ir jame dar išlikę žmonės kelia tikrąją grėsmę.

Besitikintys didelio biudžeto (koks šiam filmui ir buvo skirtas) mokslinės fantastikos veiksmo filmo veikiausiai juo nusivils. „Šuns žvaigždynas“ – melancholiškas, poetiškas, kartais sentimentalokas kūrinys, kuriame žmonės ir jausmai daug svarbesni už kovas. Net ir pats Higas neprimena tipinio postapokaliptinių filmų herojaus – jo tikslas nėra bet kokia kaina išlikti gyvam. Jis negali paleisti prisiminimų apie turėtą šeimą, todėl dažnai lankosi savo buvusiuose namuose, o naktį žvelgia į žvaigždes. Nebepakeldamas ilgesio, Higas nusprendžia ieškoti skrydžio metu per raciją išgirsto balso – naujo, geresnio gyvenimo pažado. Pakeliui jis sutinka „veidrodinę“ savo ir Benglio šeimą – griežtą tėvą Džeką (Guy Pearce) ir jo dukrą Simą (Margaret Qualley), kaip ir Higas besigydančią savo žaizdas, tačiau taip pat tikinčią, kad naujasis pasaulis dar gali pasiūlyti kažką daugiau nei išlikimą.

„Šuns žvaigždyną“ sunku pavadinti žanro požiūriu konvenciniu filmu. Tačiau būtent neovesterno kontūrai – baltaodžiai prieš senuosius žemyno gyventojus, civilizacija prieš barbarus, kulkos prieš strėles – jame atrodo labiausiai atgyvenę.

88-erių sulaukęs Scottas vis dar yra veiksmo ir įtampos kupinų scenų meistras: ar tai būtų mūšis pro naktinio matymo žiūronus, ar nejaukus sugrįžimas į sustojusio laiko oro uostą (čia neišvengiama ir postapokaliptinių klišių). Vis dėlto neilgos, sukoncentruotos vienoje filmo atkarpoje, šios scenos iškrinta iš bendro filmo nuotaikos diktuojamo ritmo, dramaturgijos tėkmės. Atrodo, kad net ir patį režisierių šį kartą jos domina mažiausiai, todėl jis greit nuo jų atsiraukia, sugrįžta į lėtą filmo ritmą, kuriame yra laiko pokalbiams.

„Šuns žvaigždynas“ yra meditacija apie meilę, gedulą ir šunį – mizantropui ir nihilistui Scottui tai keistas, net kiek paradoksalus rezultatas. Žvelgdamas į dangų Higas išgalvoja naujus žvaigždynus – nakties danguje atsiduria šuo, dukra, žmona. Taip jis gedi mylimųjų ir juos išsaugo, kuria naują prasmę ir tvarką ten, kur liko tuštuma. Matyti pasaulio grožį, atrasti ir išsaugoti ryšį su kitais jam reiškia likti žmogumi. Regis, Scottui taip pat.

„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“
„Šuns žvaigždynas“