Pedro Almodóvaro filmo „Skausmas ir šlovė“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) pagrindinis veikėjas – pagyvenęs kino režisierius Salvadoras. Jį kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg mokslo populiarinimo filmo animuotuose kadruose. Taip su šypsena Almodóvaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus. Tačiau, nepaisant net ir fizinio Salvadorą vaidinančio Antonio Banderaso panašumo, ryškių ir iškart atpažįstamų džemperių ar paviljone atkurto Almodóvaro buto, „Skausmas ir šlovė“ – ne visai autobiografinis filmas. Jo apibūdinimą „autofikcija“ Almodóvaras įdėjo į Salvadoro mamos lūpas: ji nugirdo šį žodį, sūnui duodant interviu. Nors dabar itin madinga „autofikcija“ filme skamba ironiškai, ko gero, ji tiksliausiai apibūdintų ne tik „Skausmo ir šlovės“, bet ir ne vieną Ingmaro Bergmano, Federico Fellini ar Andrejaus Tarkovskio filmą. „Skausmo ir šlovės“ pradžioje nuo skausmo apdujęs Salvadoras pasako sutiktai aktorei absurdiškai skambančią frazę, esą restauruotame jo filme Alberto (Asier Etxeandía) vaidina geriau. Ši nustebusi atkerta, kad filmas liko tas pats. Filmai nesikeičia, bet žiūrėdami sukurtus prieš dešimtis metų matome ir save, juose atspindėtus ir pasikeitusius lyg magiškame veidrodyje. „Skausme ir šlovėje“ toks veidrodis atspindi ir Salvadorą, ir Almodóvarą, ir dažną, kenčiantį ne tik nugaros skausmus.
Laukdamas naujo sezono tikėjausi, kad televizijos įsigijo naujų filmų ir bent jau iš pradžių rodys mažiau kartojamų. Klydau. Matyt, naujus filmus taupo gausioms šventėms, per kurias, bijau, televizorius nelabai ką domina. Naujų filmų ar laidų pernelyg mažai, kad būtų galima kalbėti apie pokyčius. Matydamas LRT laidų vedėjas, kurios ne pirmus metus it kokio našlaityno auklėtinės vilki tuos pačius minimalistinius švarkelius ir nepripažįsta papuošalų, regis, pradedu suprasti, kodėl tokios nykios lietuviškos naujienos. Tik kad ironija panašiais atvejais nepadeda, kaip ir nepadorus vienos pabodusios, bet nuolat sugrįžtančios laidos vedėjos gestas.
Kad tikrovė gali būti žiauresnė už prasimanymą, rodo 2018 m. Gasparo Noé sukurtas filmas „Ekstazė“ (LRT, šiąnakt, 11 d., 23.50). Jį įkvėpė tikri įvykiai. Filmo veikėjai šokėjai vieną žiemos naktį susitinka apleistoje mokykloje. Repeticija, skambant „Daft Punk“, „Apex Twin“, „Soft Cell“ muzikai, greitai virsta seksualinės įtampos kupinu vakarėliu, mat naminį vyną kažkas „papildė“ narkotikais.
Prancūzijoje kuriantis argentinietis Noé (kažkas jį neseniai pavadino senstančiu kino anarchistu) jau pripratino, kad kinas gali būti ekstatiška patirtis, tik šįkart jis nusprendė pažaisti siaubo filmo žanru ir išjuokti visas jo klišes bei tabu. „Ekstazę“ režisierius nufilmavo per dvi savaites su įvairiuose klubuose ir internete rastais šokėjais, choreografiją kūrė Sofia Boutella, atliekanti ir pagrindinį Selvos vaidmenį.
Ankstesni Noé filmai, kad ir „Užeikite į tuštumą“, rodė iš vidaus patiriamą narkotinę „kelionę“ – sąmonės, suvokimo, pojūčių pasikeitimus. „Ekstazėje“ matome apkvaitusius veikėjus, jų judesius, be jokios galimybės suvokti, kas vyksta jų viduje. Keisti danse macabre rodo, kaip kūnai tampa vis labiau netobuli, praranda individualumą. Toks įspūdis, kad visi išlikusieji nori ką nors užmušti ar bent jau pasislėpti nuo savęs svetimame kūne.
Režisierius aiškino, kad per pastaruosius du dešimtmečius komunikavimo būdai pavertė objektyvų stebėjimą dar iliuzoriškesniu, esą todėl jis ir perkėlė veiksmą į 10-ąjį dešimtmetį, pradėdamas kurti filmą nuo tų laikų muzikos fragmentų, o paskui leido aktoriams pagal ją improvizuoti.
Japonų rašytojo Haruki Murakami gerbėjų Lietuvoje, regis, daug, tad ir animacinis Pierreֹ’o Földeso filmas „Aklas gluosnis, mieganti moteris“ (LRT Plius, šįvakar, 11 d., 21.30) turėtų sulaukti dėmesio. Jis perkels į 2011-ųjų Tokiją, praėjus kelioms dienoms po žemės drebėjimo ir cunamio. Kioko staiga palieka vyrą po to, kai penkias dienas stebėjo žemės drebėjimą televizoriaus ekrane. Jos vyras Komura paprašo savaitės atostogų, kad galėtų pristatyti dėžę, kurios turinys jam nežinomas, dviem jaunoms moterims Šiaurėje. Jo kolega vienišius Katagiris vakare grįžęs namo randa dvimetrinę rupūžę, kuri prašo jo padėti gelbėti Tokiją.
Pasitelkdami sapnus, prisiminimus ir fantazijas Kioko, Komura ir Katagiris bando iš naujo atrasti savo tikrąjį „aš“. Filmo aprašymas dar kartą įtikino, kokį didelį poveikį pas mus turi tai, kas vadinama pernelyg terapeutizuota kultūra. Kartais atrodo, kad nuo jos nebeįmanoma pasislėpti. Ji skverbiasi ir į madingų rašytojų knygas, ir į tradicinius kino žanrus.
Geru skoniu nepasižyminčio Guy Ritchie filmas „Tvirtas užnugaris“ (TV3, 12 d. 22 val.) nukels į kitą tolimą šalį Afganistaną ir prabils apie tai, kas vis dar priverčia amerikiečius pajusti gėdos jausmą. Turiu galvoje skubų JAV karių pasitraukimą iš Afganistano 2018-aisiais ir Talibanui susidoroti paliktus su amerikiečiais bendradarbiavusius vietinius gyventojus. Netrukus prieš „nulinę valandą“ vienas tokių, Ahmedas (Dar Salim), tapo būrio, ieškančio talibų sprogstamųjų medžiagų sandėlio, vertėju. Darbas nedėkingas, galimybė gauti JAV vizą – miglota, o galimybė prarasti gyvybę visai reali. Būrio vadas Kinlis (Jake Gyllenhaal) atrodo kaip žmogus savo vietoje, tai yra matęs ir šilto, ir šalto, bet karo tikrovė netrukus patikrins jo žinias apie pasaulį. Jis vienintelis liks gyvas, o didvyriškas Ahmedo poelgis visam laikui susies abu filmo herojus.
Iš pirmo žvilgsnio abu panašūs, bet pamažu jie nusimes vis naujus šarvus – iš atsipalaidavusio Kinlio pradės lįsti sunki neurozė, o Ahmedo įtūžis ir noras keršyti užleis vietą empatijai. Bet svarbiausiomis vertybėmis šiame beviltiškame pasaulyje režisieriui taps padorumas ir kario garbė. Nors filme rodoma istorija niekad neįvyko, mėgstami Ritchie scenaristai Ivanas Atkinsonas ir Marnas Daviesas ją sudaigstė iš amerikiečių veteranų ir afganistaniečių vertėjų prisiminimų. „Tvirtame užnugaryje“ galima įžvelgti ir terapinio pobūdžio metaforą – negalintis užmigti ir prisimenantis paliktus afganistaniečius Kinlis filme tampa JAV sąžine. Regis, Ritchie siūlo sekti jo pavyzdžiu. Įdomu, ką apie tai pasakytų JAV prezidentas.
Jūsų – Jonas Ūbis
