Kinas
Kai net neįsivaizduoji, kuo nori tapti, kartais pakanka žinoti, kur norėtųsi pritapti. Devyniolikmečiui Anthony Bourdainui, dar gerokai iki knygų ir televizijos laidų, tokia vieta tampa ankšta, prakaituota ir keiksmažodžių pilna Provinstauno restorano virtuvė, kurioje literatūrinės ambicijos niekam nerūpi, – kad būtum priimtas, čia tereikia išplauti indus ir atlaikyti pašaipas.
Matto Johnsono režisuotas „Tonis“ („Tony“, JAV, Kanada, 2026) pasakoja apie 1975-ųjų vasarą, kurios jaunas Anthony Bourdainas (Dominic Sessa) neketino praleisti tarp nešvarių lėkščių ir prisvilusių puodų. Negavęs rašymo stipendijos ir slėpdamas nesėkmę nuo tėvų, jis išvyksta į Provinstauną paskui mokyklos laikų simpatiją Nensę (Emilia Jones). Romantiškam planui subliūškus, vaikinas lieka be pinigų ir dėl ilgo savo liežuvio yra priverstas atidirbti skolą jūros gėrybių restorane.
2000 m. išleista „Virtuvė slaptai“ („Kitchen Confidential: Adventures in the Culinary Underbelly“) Niujorko virtuvės šefą Bourdainą pavertė garsiu rašytoju. Iš 1999 m. žurnale „The New Yorker“ publikuotos esė išaugusioje knygoje jis su juoduoju humoru atvėrė restoranų užkulisius – jų hierarchiją, narkotikus, pavojingą darbo kasdienybę ir brutalų virtuvės humorą. Apie Provinstaune praleistą jaunystę pasakojama vos dviejuose ankstyvuose knygos skyriuose, tapusiuose filmo atspirties tašku, tačiau juos Johnsonas papildė Bourdainą tuo metu pažinojusių žmonių pasakojimais ir fikcija, sąmoningai perimdamas paties rašytojo polinkį autobiografinius nutikimus dramatizuoti ir mitologizuoti.
Režisierius nekuria nuoseklios Bourdaino biografijos. Veikiau pasakoja brendimo istoriją, kurioje virtuvė tampa vieta išmėginti skirtingas savo versijas. Būtent todėl Tonis įdomiausias ne kaip būsimos įžymybės eskizas, o kaip savarankiškas veikėjas – išstypęs, arogantiškas ir pažeidžiamas. Visai nesvarbu, ar jis taps Bourdainu, kurį pažinojome, – svarbiau, ar bent trumpam nustos vaidinti, pūsti miglą ir bandyti įtikinti Nensę, kad yra rašytojas.
Tonis desperatiškai meluoja apie savo pasiekimus ir stengiasi atrodyti kitoks, nei yra, tačiau už noro pasirodyti slypi paprastas troškimas pritapti. Jį užburia ne tik maistas, bet ir virtuvės žmonės, griežta jos hierarchija bei jausmas, kad per didžiausią chaosą visi ima veikti kaip laikrodis. Čia savo vietos negali išsikalbėti ar išsimeluoti – ją reikia užsitarnauti. Tonis atranda ne tiek pašaukimą, kiek bendruomenę, kuriai norėtų priklausyti, net jei dar nėra tikras, ar pajėgs gyventi pagal jos taisykles.
Po Alexanderio Payne’o „Svajonių atostogų“ („The Holdovers“, 2023) Dominicas Sessa vėl atsiduria 8-ajame dešimtmetyje, tačiau nesistengia atkurti suaugusio Bourdaino manierų ar televizijoje nugludintos charizmos. Šis Tonis dar neturi nenuginkluojamo pasitikėjimo savimi, todėl Sessa jį kuria kūnu: susikūprinusia laikysena, nerangiais judesiais ir pernelyg greitai išsprūstančiais žodžiais. Net įžūliausiomis akimirkomis jis tikrina, ar aplinkiniai patikėjo jo sukurta versija, o tai neleidžia Toniui tapti biografinio filmo iškamša net tada, kai scenarijus dairosi būsimojo Bourdaino ženklų.
Visai kitokią energiją skleidžia Antonio Banderaso vaidinamas Šefas – santūrus restorano šeimininkas, tampantis Tonio mokytoju ir beveik tėviška figūra. Iš kelių Bourdaino gyvenime sutiktų žmonių sukurtas personažas atrodo turintis sudėtingą praeitį, apie kurią filme leidžiama tik nujausti.
Šefas Toniui pasiūlo vyriškumo modelį, paremtą ne pažeminimu, kaip, atrodo, turėtų būti įprasta virtuvėje, bet disciplina ir atsakomybe. Tikriausiai būtent todėl Tonio klaidas ir melus, privedančius prie katastrofiškų padarinių, imame vertinti dar griežčiau. Nepaisant to, jųdviejų ryšio potencialas taip ir lieka neišplėtotas, todėl galimas emocinis filmo centras virsta tik tuščiu pažadu.
Dar labiau ši spraga juntama Nensės istorijoje. Dėl jos Tonis atvyksta į Provinstauną, tačiau siužeto traukiniui pajudėjus mergina nustumiama į antrą planą ir sugrįžta tik tada, kai jos prireikia pagrindinio veikėjo kelionei. Suprantame, ką Nensė reiškia Toniui – galimybę būti pastebėtam ir mylimam, – bet beveik nesužinome, kas yra ji pati, todėl jo susižavėjimas lieka panašesnis į mechaninį sprendimą, o ne į santykį.
Tiesa, filmo atmosferą palaiko nostalgiškas Jay’aus McCarrolo garso takelis ir Michaelo Baumano nufilmuota saulėta Keip Kodo vasara, atrodanti tarsi išblukęs prisiminimas. Ramūs pakrantės vaizdai kontrastuoja su judriomis virtuvės scenomis, kuriose prakaito tvankumas, indų skambesys ir keiksmų kupini šūksniai susilieja į bendrą chaoso simfoniją. Muzika šiam pasauliui suteikia lengvos melancholijos.
„Tonis“ geriausiai veikia tada, kai pamiršta Anthony Bourdainą ir lieka su jaunuoliu, norinčiu, kad kas nors patikėtų jo verte. Pačiame branduolyje tai šiltas, gan juokingas ir melancholiškas pasakojimas apie pirmąją vietą, kurioje pasijunti reikalingas. Ir žmones, kurių pripažinimas staiga tampa svarbesnis už ankstesnes svajones.
Pritrūksta tik emocinio svorio, galinčio šią vasarą paversti daugiau nei gražia legenda. Tonis gal ir randa virtuvę bei žmones, tarp kurių nori būti, tačiau filmo kūrėjai taip ir neapsisprendžia, kuris iš šių atradimų yra svarbiausias.
