Atradimo džiaugsmai

Kaskart sugrįžusi į Bolonijoje vykstantį archyvinio ir klasikinio kino festivalį „Il Cinema Ritrovato“ („Sugražintas kinas“) patiriu tikrą atradimo džiaugsmą, o kartu ir gyvenimo grožį. Kaskart žadu daugiau laiko skirti pačiam miestui, bet filmų programa įtraukia visu pajėgumu, o išėjus iš kino salės tokiu pačiu pajėgumu pasitinkantis karštis vis pristabdo Bolonijos atradimą. Miestas atsiveria tik sutemus, kai galima nebesislėpti portikuose ir žvalgytis be baimės ištirpti nuo kaitrios saulės. Šįkart, vietinio bičiulio vėl paraginta, bent jau aplankiau Šventosios Kotrynos Bolonietės mumifikuotą kūną. Prieš atvykdama skaičiau Ali Smith knygą „Kaip būti abiem“ („How to be Both“), kurioje minima ir Bolonija, ir ši šventoji, tad priėmiau kaip ženklą, kad jau metas išreikšti pagarbą menininkus globojančiai šventajai.

Savotiškas sakralumas apėmė paskutinę festivalio dieną po Luchino Visconti filmo „Liudvikas“ („Ludwig“, 1973). Jį žinantiems turbūt kils klausimų, nes pasakojama tarsi toli gražu ne apie pasišventusį veikėją, o apie Bavarijos karalių Liudviką II. Ypatingas jausmas užvaldė supratus, kad nė vieno kadro iš pilnos keturių valandų versijos nieku gyvu nenorėčiau ištrinti, o juk idėją atkurti filmą taip, kaip buvo sumanęs režisierius, lėmė atsitiktinumas, laikraštyje pamatytas skelbimas, kad aukcione bus parduodamos „Liudviko“ juostos ir visa medžiaga. Visconti buvo priverstas sutrumpinti filmą, nes niekas esą nenorės žiūrėti keturių valandų. Išties, pasiryžti tiek laiko žiūrėti lėto tempo, bene vien veikėjų pokalbiais susietą siužetą gali būti sunku. O vis dėlto verta! Visconti įtraukia į Liudviko II pasaulį, kuris po truputį ima prarasti sąlytį su tikrove, tarsi tolstanti valtis plačiuose muzikos, literatūros, aistros vandenynuose. Ištaiginga scenografija ir kostiumai, aktoriaus Helmuto Bergerio iki mažiausių detalių išjaustas ir sukurtas veikėjas, aktorės Romy Schneider ryški ir visas scenas įtampa bei jėga užpildanti vaidyba. Ir daugybė klausimų bei temų, kurias Visconti palieka žiūrovui pačiam apmąstyti.

Tradicinėse festivalio programose „Laiko mašina“, „Erdvės mašina“ ir „Sinefilų rojus“ kaip ir kasmet slypi daug panašių istorijų – naujam gyvenimui prikeliami filmai, kurie buvo draudžiami, cenzūruojami, o gal dėl industrijos kriterijų trumpinami, arba dėl kūrėjos lyties laiku neįvertinti ir neįrašyti į kino istorijos puslapius. Festivalyje vienas iš lydinčių jausmų – tam tikros teisybės kūrėjų atžvilgiu atkūrimas arba bent jau pastanga tai padaryti. Kita vertus, lankantis jau daugelį metų ima užkliūti susikoncentravimas į vis tas pačias šalis. Geografinę įvairovę užtikrina tęstinė programa „Cinemalibero“, kuruojama Cecilios Cenciarelli. Žinoma, ir į programą „Atkurta ir restauruota“ („Recovered and Restored“) įtraukiama filmų iš mažiau rodomų šalių, bet vis dėlto tradicija kasmet skirti tiek daug dėmesio Holivudo kino istorijai jau, atrodo, prašosi pertraukos.

„Erdvės mašina“, kurios dalis ir yra „Cinemalibero“, kaip ir pristatomos autorių iš tolimų kraštų retrospektyvos, man pati esmingiausia. Galbūt dėl to, kad vis dar jaučiuosi per mažai žinanti apie kūrėjus ir kūrėjas iš Afrikos ar Azijos šalių. Iš pastarojo žemyno Japonija ir Pietų Korėja jau daugiau pažintos, bet, pavyzdžiui, Filipinai – vis dar menkai tyrinėta šalis. Tad džiaugiuosi, kad festivalis toliau pristato vieno svarbiausių filipiniečių autorių Lino Brockos kūrybą. Šiais metais parodytas naujai restauruotas ambicingas Brockos filmas „Buvai pasvertas ir rastas per lengvas“ („Tinimbang ka ngunit kulang“, 1974). Filmą galima būtų priskirti prie coming of age žanro kūrinių, nes jo centre – jaunuolis, po truputį nusiviliantis savo tėvais, draugais, aplinka ir užmezgantis tikrą ryšį su žmonėmis, kurie yra visuomenės atstumtieji. Būtent jų kompanijoje vaikinas pradeda suprasti, ką reiškia rūpintis, mylėti, pasverti savo veiksmų pasekmes tave supantiems. Filme ryškūs krikščionybės simboliai – nuo paveikslų iki tam tikrų frazių ir lankymosi bažnyčioje. Taip režisierius tik dar labiau pabrėžia save aukštesne klase laikančių žmonių hipokritiškumą, nes kai tenka rinktis tarp gėrio ir blogio, jie sutrinka arba pasiduoda kitų įtakai pasirodyti viršesniems už kitus. Brocka šį filmą nufilmavo gimtajame kaime, o pagrindinis veikėjas gali būti suprantamas kaip režisieriaus žvilgsnis į save jaunystėje ir savo pasirinkimų bei aplinkos apmąstymą.

Festivalyje išsamiai pristatytas bengalų režisierius Ritwikas Kumaras Ghatakas. Jo retrospektyva pavadinta „Bengalijos žemė, Bengalijos vanduo.“ Autorius pristatomas kaip vienas svarbiausių ir drąsiausių kūrėjų, kuriuos formavo Bengalijos padalinimas ir komunistinio teatro judėjimas. Būtent šių dviejų įtakų susidūrimas geriausiai matomas filme „Mi bemolis“ („Komal Gandhar“, 1961), kuriame teatro trupė gyvena tarsi šeima, ribų tarp asmeninio ir profesinio kelio nelieka. Be to, daugelį narių sieja širdgėla dėl prarastų namų, prisiminimai apie tėvų patirtą sunkmetį, kai jiems teko trauktis iš savo šalies. Ši širdgėla ir troškimas kurti suartina ir du pagrindinius filmo veikėjus, kurių meilei atsiskleisti trukdo kiti įsipareigojimai. Ghatakas pasakoja melodramatiškai, nevengdamas jausmingų scenų, dialogų ar monologų, aktorių gestų, tačiau kartu vis grąžina ir prie politinių bei teorinių svarstymų, netikėtai jungdamas skirtingos atmosferos ar nuotaikos scenas. Kartu atrodo, kad vienas pagrindinių Ghatako bruožų – nuolat pinti politinį ir asmeninį filmo sluoksnius. Per individualius išgyvenimus pasakoti apie siekį neprarasti savęs ir šaknų, bet tuo pačiu metu neužsidaryti nuolatinėje kančioje.

Daugelis Ghatako filmų naujai interpretuoja melodramos žanrą. Režisierius nesibaidė jausmų, kylančių sudėtingose situacijose. Kartais dėl nežinios, kartais dėl politinių ar socialinių priežasčių. Filmas „Upė pavadinimu Titas“ („Titas Ekti Nadir Naam“, 1973), paremtas rašytojo Advaito Mallo Barmano to paties pavadinimo romanu, pasakoja apie žvejo ir moters santuoką, tačiau moteris iškart po vestuvių pagrobiama. Filmą Ghatakas nufilmavo savo gimtajame krašte, iškart po to, kai buvo paskelbta Bangladešo nepriklausomybė. Kaip ir filme „Mi bemolis“, jame daug dainų, folkloro, poezijos tiek žodžiuose, tiek vaizduose.

Poetiškos kino kalbos netrūko ir mano dar neatrastame turkų režisieriaus Metino Erksano filme „Laikas mylėti“ („Sevmek Zamani“, 1965), kuris sudomino premisa – įsimylėti nuotrauką vietoj realaus žmogaus. Jau pirmuose kadruose stebime vyrą pro langą, tarsi pro perregimą sieną, bet atskirtyje. Vėliau šis vyras per lietų ateina į namą, atsisėda ant kėdės ir įsižiūri į moters nuotrauką. Netrukus sužinome, kad vyras jau metus laiko ateina žiūrėti į šią moterį. Tačiau sutikęs nuotraukoje užfiksuotą moterį įrodinėja jai, kad įsimylėjo ne ją, o jos nuotrauką, kuri niekada jo neišduos, jos žvilgsnis niekada nepasikeis – liks kilnus, pagarbus ir mylintis. Baimė surizikuoti, baimė įsimylėti tikrą žmogų – pagrindinis filmo leitmotyvas, nuolat ir kino kalba pabrėžiant skirtingus veido matymo būdus. Vis dėlto nuostabiai gražūs filmo kadrai kartais ir lieka tiesiog dar vienu gražiu kadru, kuriam pritrūksta emocinio krūvio. Viso filmo metu veikėjų mėtymasis tarp pasirinkimo mylėti ar užmiršti ilgainiui be tokiam siužetui taip reikalingos įtampos nustoja veikti.

Senąją kino kalbą perinterpretuojantis kanadiečių režisierius Guy Maddinas festivalyje pristatė naujai restauruotą filmą „Atsargiai“ („Careful“, 1992). Režisierius pasakojo, kad filmą sukurti jį įkvėpė apsilankymas Vokietijoje, kur jis sužinojo apie labai populiarų šioje šalyje žanrą – pamatė kalnų filmus (Bergfilm). Šis žanras išpopuliarėjo XX a. pradžioje, bet nuo to laiko patyrė daugybę transformacijų. Bet kuriuo atveju tai žanras, apimantis tiek dokumentiką, tiek vaidybinį kiną. Maddinas grįžęs į Kanadą savo bičiuliui ir scenarijaus autoriui George’ui Tolesui papasakojo, ką matęs, ir pasakė – viskas, kurkim kalnų filmą, ir tapsim turtingi. Tolesas savo ruožtu turėjo kitą pasiūlymą – filmą apie kraujomaišą. Kolegos nutarė sujungti savo idėjas į filmą „Atsargiai“, kurį pats Maddinas ir nufilmavo. Kaip ir žiūrint kitus Maddino filmus – jausmas toks, lyg matytum dar kino istorijos pradžioje sukurtą filmą. Spalvos, gestai, tekstūros, montažas, scenografija – visi elementai matyti senuose filmuose, tačiau šio kūrėjo rankose nuskamba labai savitai: ironiškai ir kartu su didele meile kinui.