Queer kinas sovietmečiu

Rugsėjo 4–12 dienomis Vilniuje ir Kaune vykstant festivaliui „Kreivės“ bus rodomas vieno svarbiausių latvių kino režisierių Gunāro Piesio filmas „Mirties šešėly“ („Nāves ēnā“, 1971). Filmą pristatys Jānis Ozoliņis – Latvijos dailės akademijos docentas ir Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, tyrinėjantis queer reprezentacijas ir vyriškumo sampratas šiuolaikiniame latvių mene bei Gunāro Piesio filmuose. Šia proga kalbamės su Ozoliņiu apie Piesio kūrybą, jo dienoraščius ir queer „perskaitymus“.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie Gunārą Piesį ir jo kūrybą? Kodėl jis svarbus Latvijos kinui?

Gunāras Piesis – vienas iš Latvijos klasikinio kino režisierių, kūrusių sovietmečiu. Jis buvo vienas pirmųjų, 7-ojo dešimtmečio pradžioje įgijusių išsilavinimą VGIK’e (Kinematografijos institutas Maskvoje). Tai buvo gana moderni vieta studijuoti. Ten su savo kurso draugais sukūrė savo pirmą ilgametražį vaidybinį filmą „Karklai pilkieji žydi“ („Kārkli pelēkie zied“, 1961), o grįžęs į Latviją įsidarbino Rygos kino studijoje. Nors „Karklai pilkieji žydi“ Maskvoje buvo priimtas labai gerai, studijas Piesis baigė puikiai, Latvijos sovietinėms institucijoms filmas užkliuvo – esą šaipomasi iš sovietinės sistemos. Piesiui buvo pasakyta, kad jis kurį laiką negalės kurti vaidybinių filmų. Todėl dešimt metų Piesis dirbo dokumentinio kino režisieriumi, kūrė kronikas, tai jam irgi gerai sekėsi. Piesį net galima sieti su Rygos poetinės dokumentikos mokykla. Jo reabilitacija įvyko su vaidybiniu filmu „Mirties šešėly“ – tai buvo tikra sėkmė. Filmas sukurtas pagal latvių realisto rašytojo Rūdolfo Blaumaņio apysaką apie žvejus, įstrigusius jūroje ant ledo lyties. „Mirties šešėly“ net įtrauktas į Latvijos kultūros kanoną.

Sovietmečiu Piesis buvo labai mėgstamas, nes dažniausiai adaptuodavo klasikinės literatūros kūrinius. Jis dirbo tik su dviem scenarijais, susijusiais su tų dienų temomis. Pirmasis buvo „Karklai pilkieji žydi“, o antrasis – „Tavo sūnus“ („Tavs dēls“, 1979), kuris tapo visiška nesėkme. O paskutiniai du jo filmai – pasakų ekranizacijos, kurios Latvijoje iki šiol be galo mėgstamos. Taigi, nors jis sukūrė devynis vaidybinius filmus, iš tiesų tik tris ar keturis plačioji visuomenė labai vertina, mėgsta ir žino.

Nesileidžiant į smulkmenas apie visus kitus filmus, Piesiui pavykdavo sukurti vieną filmą per kokius trejus ar ketverius metus. Ir tai buvo glaudžiai susiję su jo asmenybe. Buvo sakoma, kad jis pamišęs, kad jis blogas žmogus, kad šaukia ant aktorių ir filmavimo grupės. Tačiau manau, kad iš tikrųjų jis kovojo su bipoliniu sutrikimu. Tuo metu niekas to nesuprato, ir jis negavo psichologinės pagalbos, kurios jam iš tiesų reikėjo. Kai dirbau su Piesio archyvu ir dienoraščiais, supratau, kad visus tuos metus jis sirgo labai sunkia depresija. Taip pat jis buvo „užsislaptinęs“ gėjus ir tai, žinoma, veikė jo psichologinę būseną. Man įdomu, kad vienas iš pamatinių Latvijos kino režisierių buvo homoseksualus, su visomis savo kančiomis, bandė kalbėti apie queer temas savo filmuose net sovietmečiu ir darė tai labai įdomiu būdu.

Jūsų susidomėjimas Piesio kūryba prasidėjo nuo jo dienoraščių?

Vis sugrįždavau prie Piesio filmo „Pūsk, vėjeli!“ („Pūt, vējiņi!“, 1974). Jis sukurtas pagal vieno didžiausių latvių dramaturgų ir poetų Jānio Rainio pjesę tuo pačiu pavadinimu. Tai labai unikalus filmas, nes scenarijus buvo paliktas eiliuotas. Taip pat žinojau, kad yra Piesio dienoraštis, į kurį vertėtų žvilgtelėti. Perskaitęs tą dienoraštį atradau, kad yra daugiau jo archyvo, kuris nebuvo ištirtas, – radau kitų dienoraščių. Taip gimė naujas projektas – perskaityti visus dienoraščius ir juos rekonstruoti. Mat dalis šių dienoraščių buvo tiesiog suplėšyti puslapiai. Tada supratau, kad Piesis taps didesniu tyrimu. O 2031 m. bus jo 100-osios gimimo metinės. Nežinau, ar pavyks iki to laiko parašyti knygą, bet tikrai parengsiu keletą mokslinių straipsnių. Ir tikiuosi, kad atsiras galimybė surengti didesnę jo filmų retrospektyvą, nes buvau susitikęs su Rygos tarptautinio kino festivalio komandos nariais ir jie labai tuo susidomėjo.

Ką queer ir lyčių studijų perspektyva suteikia Piesio kūrybai?

Viename savo straipsnių bandžiau palyginti Piesio „Pūsk, vėjeli!“ su Sergejaus Paradžanovo „Užmirštų protėvių šešėliais“ („Tini zabutich predkiv“, 1965). O trečias filmas, kurį įtraukiau į analizę, buvo Piero Paolo Pasolini „Medėja“ („Medea“, 1969), nes visi šie trys filmai turi panašumų. Ypač galvojau apie Paradžanovo ir Piesio palyginimą, nes Piesis neabejotinai buvo matęs „Užmirštų protėvių šešėlius“. Vienas pagrindinių mano argumentų tas, kad sovietiniai kino režisieriai, kurie buvo queer, naudojo etnografiją kaip kempo estetiką. Jie hiperbolizavo etnografinę medžiagą – tai matyti kostiumuose, erdvėje, kurioje vyksta veiksmas, ir t.t. Jie žaidė su etnografija, kad perteiktų savo meninę viziją, ir taip ją „kvyrizavo“. Tai man leidžia teigti, kad kai Susan Sontag 7-ajame dešimtmetyje parašė savo garsiąją esė apie kempą, būdama Vakaruose ji negalėjo įsivaizduoti, jog etnografija taip pat gali būti kempas, – ne tik art nouveau, opera ar popartas. O sovietmečio kūrėjai etnografiją naudojo todėl, kad tai buvo leidžiama! Buvo leidžiama kurti etnografinį filmą, ir jei ką nors šiek tiek hiperbolizuodavai, galėjai paaiškinti: „Na, pagal istorinę medžiagą taip ir yra“, ir niekas negalėjo pasakyti nieko blogo. Nors kritikos vis tiek pasitaikydavo. O vėliau man buvo įdomu atrasti, kad Pasolini kitoje geležinės uždangos pusėje darė tą patį. Taigi galime sakyti, kad ta geležinė uždanga iš tiesų nėra tokia svarbi: jei esi queer menininkas – naudoji tuos pačius įrankius, net jei niekada nesate sutikę vienas kito gyvai. Tai tiesiog tvyrojo 7–8-ojo dešimtmečio ore. Tada supratau, kad galiu kalbėti apie daugybę kitų dalykų, nes daugelyje Piesio filmų yra berniuko personažas, turintis queer bruožų. Piesis dažnai įtraukdavo į savo filmus jaunesnius personažus, juos akcentuodavo arba per juos bandydavo perteikti queer jautrumą. Žinoma, šiuo atveju nekalbame apie queer tiesiogine seksualizuota prasme. Tai greičiau queer jautrumas ar kažkas panašaus, kas persmelkia personažus ir jų išvaizdą. O kartais jis pasitelkdavo – tai labai įdomu – moterų personažus; tai nebūtinai turėjo būti tik berniukai ar vyrai. Moterų personažus jis rinkdavosi todėl, kad galėjo laisviau žaisti: juk tai moteris, ji gali būti labai emocionali, atlikti įdomius performatyvius veiksmus, tačiau iš tiesų šiose veikėjose atsispindėdavo jis pats.

Beje, labai įdomios jo pasakų ekranizacijos: jose galima rasti labai daug queer, kempiškų epizodų – ypač su velniu. Vienoje pasakoje veiksmas vyksta pragare, ir matyti, kad pragaras sukurtas tarsi BDSM estetika, žinoma, švelnia versija, nes tai sovietmetis.

Taigi, ar galima sakyti, kad queer perspektyva leidžia pirmiausia naujai interpretuoti bei atverti Piesio filmus ir kartu padaro juos šiuolaikiškesnius?

Be abejo. Visų pirma yra knygų apie jo kolegas, tokio paties lygio režisierius, tačiau apie Piesio kūrybą nėra išleista jokios rimtos monografijos, tik atsiminimų knyga, kurioje kolegos pasakoja apie jį ar parašė po trumpą esė (Dzidra Sondore, „Talantīgs, interesants, kašķīgs“, 2003). Manau, kad ateityje reikėtų išleisti pačius dienoraščius, nes jie atvers daug įdomių faktų. Mano idėja – „perskaityti“ Piesio filmus per queer prizmę ir parodyti įdomią perspektyvą. Ir kartu sugrąžinti jį į dėmesio centrą, nes bent jau man atrodo, kad jis yra primirštas, nors jo filmai vis dar rodomi per televiziją ir yra svarbūs. Tačiau apie jo asmenybę ar įdomius kūrybos faktus mažai kalbama būtent todėl, kad jis buvo „užsislaptinęs“ gėjus, o kai kurie mokslininkai ir kritikai, mano nuomone, tiesiog nežino, ką su tuo daryti. Galbūt tai viena priežasčių (tai tik mano spėjimas), kodėl apie jį nėra knygos. Ir, žinoma, kitas aspektas (ne pagrindinis, bet vis dėlto) – jei paimi svarbų, kanonizuotą kino režisierių ir parodai jo kūrybą per queer prizmę, atskleisdamas ir jo asmeninio gyvenimo kovas, kartu siunti žinią plačiajai visuomenei: taip, mes turime queer menininkų kanone ir turime apie tai kalbėti bei atkreipti dėmesį. Žinia, mano tyrimas labiau akademinis, besikoncentruojantis į estetiką, bet kartu suteikiantis progą atkreipti dėmesį į queer menininką.

Grįžtant prie filmo „Mirties šešėly“, kokių queer kino elementų ar queer jautrumo jame galima rasti?

Apie šį filmą mąstau taip: man labai įdomu pritaikyti Lee Edelmano teoriją, o tai nėra labai lengva, nes ji glaudžiai susijusi su Lacano psichoanalize ir Edelmanas rašo gana sudėtingai. Egzistuoja mirties instinkto konceptas, kuris, žinoma, susijęs su seksualumu, – jis kyla iš psichoanalizės. Ir manau, kad „Mirties šešėly“ bei „Pūsk, vėjeli!“, o galbūt ir kituose filmuose, Piesis pasitelkia šį mirties instinkto aspektą: ar aš galiu realizuoti savo seksualumą ir tai darau, ar negaliu ir tada pasirenku mirtį? Tai nereiškia, kad adaptuodamas literatūros kūrinį jis jį kaip nors drastiškai keičia – jis labai griežtai seka originalu. „Mirties šešėly“ tai gana akivaizdu, nes visi ant ledo lyties likę žvejai žūva. Vieni išsigelbėja, o kiti lieka. Ir vienas iš tų, kurie lieka ant ledo lyties ir veikiausiai miršta, yra Pēterio Šogolovo įkūnijamas jaunuolis. Tai labai įdomu. Paties Piesio interviu ar kolegų atsiminimuose minima, kad jis vaidmenims rinkdavosi tam tikrus vyrus aktorius, pavyzdžiui, todėl, kad vienas turėjo labai gražias ir putlias lūpas. Jis net atvirai pasakydavo, kuo jam tie vyrai patinka. Jis visada labai rimtai atsirinkdavo neprofesionalius jaunus aktorius, vaidinusius jo filmuose, kaip ir Šogolovą. Smagus faktas, kaip vėliau paaiškėjo, kad tie aktoriai taip pat buvo gėjai! Tačiau niekada nesu girdėjęs gandų, kad jis būtų buvęs iš tų režisierių, kurie priekabiautų prie jaunuolių, jais naudotųsi ar panašiai. Taip tikrai nebuvo. Išskyrus atvejį su vienu jo vėlyvesnių filmų aktoriumi, bet su juo Piesis užmezgė santykius. Tuo metu tai jau buvo suaugęs jaunas vyras, gerokai jaunesnis už Piesį, bet vis tiek pilnametis. Tai jau visai kita situacija. Beje, tas jaunas aktorius tiesiog finansiškai ir kitaip naudojosi Piesiu. Tai sužinojau iš dienoraščių.

Ar būtų galima pritaikyti queer perspektyvą kitiems sovietmečio režisieriams?

Pirmasis, kurį tikrai įvardyčiau, būtų Sergejus Paradžanovas. Jis net buvo suimtas dėl lytinių santykių su vyrais ir apkaltintas jaunesnių vyrų prievartavimu (tai nebuvo tiesa), vagyste ir kuo tik ne, nes, žinoma, tai buvo politinis susidorojimas su juo – jis atvirai sakė, ką galvoja, ir kartais kritikuodavo sovietinę politiką bei Sovietų Sąjungą. Įdomu tai, kad Paradžanovas ir Piesis VGIK’e mokėsi pas tuos pačius dėstytojus. Todėl dėl to atsiranda daug galimų panašumų.

Kaip manote, ar tyrėjai, istorikai turėtų rimčiau vertinti gandus? Nes kai kalbame apie queer žmones, ypač gyvenusius sovietmečiu, dažniausiai žinome tik apkalbas.

Taip, tyrėjams tai svarbu. Latvijos istorikė Ineta Lipša atrado labai unikalų gėjaus Kasparo Aleksandro Irbės dienoraštį, kurį jis rašė nuo XX a. 4-ojo iki pat 10-ojo dešimtmečio. Danas Healey, Oksfordo universiteto profesorius, istorikas, sakė, kad vien remiantis šiuo dienoraščiu galima įkurti visą institutą, nes ten daugybė medžiagos. Kol kas išleistas tik vienas tomas, artimiausiais metais pasirodys dar du. Kodėl tai pasakoju? Nes jei norime patikrinti gandus, vienas iš šaltinių būtų Irbės dienoraštis, nes kartais randame, kad jis rašo: „O, sutikau tą ir tą“ arba „Mačiau tą ir tą, jie flirtavo arba ėjo mylėtis prie jūros, miške ar panašiai.“

Galvojant apie Piesį, gandai padėjo man gauti informacijos iš kitų to meto gėjų vyrų (taip pat padedant Inetai, ėmusiai interviu savo projektui), kurie pasakojo: „O, aš sutikdavau Piesį tuose tualetuose.“ Taigi kartais tau reikia gando ir kartais gauni patvirtinimą. Man tai buvo labai įdomu, nes maniau, kad Piesis neieškojo sekso viešose erdvėse, – dabar atrodo, kad klydau, nes jis tiesiog niekada nebuvo sučiuptas. Maniau, kad jis nusipirko vasarnamį Jūrmaloje ir vyrus vesdavosi ten, nes jo mama gyveno bute Rygoje, tad į butą vyrų nesivesdavo. O vėliau sutikau vieną iš jo kostiumų dailininkų, kuris papasakojo, kad kartais Piesis susirasdavo gatvėje vyrą, užsukdavo pas jį išgerti taurelės kitos ir tada išeidavo su tuo vyru. Esu kalbinęs dar gyvus jo kolegas, kuriems dabar 80 ar 90 metų, – tai paskutinės minutės, kada tai galima padaryti. Esu surinkęs interviu, ir jie man pateikia kitų dėlionės detalių, kurias galiu sujungti į bendrą paveikslą. Gandai svarbūs, nes tada ieškau, ar jie teisingi, ar ne, ir tai man suteikia savotišką siūlo galą tolesniam tyrimui.

Ar egzistuoja toks dalykas kaip šiuolaikinis Latvijos queer kinas? Kaip galėtumėte jį apibūdinti?

Nesakyčiau, kad turime labai ryškių queer kino režisierių. Filmuose pasirodo tam tikrų queer temų, ir tai puiku, bet nesakyčiau, kad turime jaunų režisierių grupę ar judėjimą, kurie būtų labai queer ir norėtų tiesiogiai deklaruoti kuriantys queer kiną. To pas mus nėra. Tačiau kai kurie režisieriai, ypač jaunos režisierės moterys, naudoja tam tikrus queer aspektus. Pavyzdžiui, 2024 m. pasirodė mini serialas „Asistentė“ („Asistente“), kurio pagrindinė veikėja, kaip suprantame, domisi moterimis, ir čia iškyla tos pačios lyties santykių tema. Dvi jaunos režisierės Liene Linde ir Alise Zariņa bendradarbiavo kurdamos scenarijų, vėliau jį nufilmavo ir prodiusavo. Tačiau jos pačios nėra queer. Turiu omenyje, kad jas labiau domina feministinės ir bendros lyčių temos, būtent todėl jos įtraukė lesbietišką aspektą kaip įdomų šio mini serialo posūkį. Bet tikrai nesakyčiau, kad turime kokią nors queer bangą Latvijos kine.