Šiomis dienomis sunkiai išvengsi svarstymų apie mažėjantį gimstamumą, artėjančią, o gal jau ir vykstančią demografinę krizę, jos padarinius bei galimus būdus jų išvengti. Dažniausiai šiuose svarstymuose dalyvauja vidutinį amžių gerokai perkopę vyrai, siūlantys įvairiausius sprendimus – nuo diskotekų iki finansinių paskatų, priklausančių nuo gimdančios moters amžiaus.
Turbūt nenustebinsiu atkreipdama dėmesį, kad pokalbių apie lygiaverčius santykius, lytiškumą arba abipusiškai malonų seksą – gerokai mažiau. Tokiame paradoksalių nutylėjimų kontekste Lietuvos kino teatrus neseniai pasiekė režisieriaus Greggo Arakio filmas „Noriu tik sekso“ („I Want Your Sex“, JAV, 2026). Erotiniame trileryje ir kartu tragikomiškoje satyroje siekiama mus įtikinti, kad norėti sekso šiais laikais yra sveikintina. Tačiau ar viskas taip paprasta?
Greggas Arakis savo, kaip režisieriaus, besidominčio psichologinėmis, siurrealistinėmis, erotinėmis queer žmonių gyvenimo istorijomis, reputaciją susikūrė dar praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje. „Noriu tik sekso“ – pirmas ilgametražis režisieriaus kūrinys per 12 metų ir turbūt pats žiūroviškiausias bei heteroseksualiausias. Vis dėlto natūralizmo čia nerasime: dialogai, spalvos, idėjos yra hiperbolizuotos – subtilesniems jausmams vietos nėra. Režisierius teigia, jog filmo ašį įkvėpė žiniasklaidoje pasirodę pranešimai, kad kone trečdalis Z kartos atstovų per pastaruosius metus nesimylėjo – tai gerokai daugiau, palyginti su ankstesnėmis kartomis.
Filmo siužetas sukasi apie šiuos vadinamosios sekso recesijos paveiktus jaunuolius: universitetą vos pabaigęs Eliotas (Cooper Hoffman) ieško darbo. Didžiausia jo ambicija – pradėti tinklalaidę, bet nuomą mokėti reikia. Dėl to Eliotas bando įsidarbinti menininkės Erikos (Olivia Wilde) asistentu. Erikos popmenas ir ji pati tiesiog trykšte trykšta seksualumu. Tai – tikras Elioto kasdienybės kontrastas: jo draugės Minervos (Charli XCX) prioritetas yra medicinos studijos, o ne seksas. Eliotas vis prašo ir prašo, o Minerva „neduoda“.
„Noriu tik sekso“ veikia retrospektyviai – nuo pat „Saulėlydžio bulvaro“ inversijos filmo pradžioje žinome, kuo viskas baigsis. Todėl mūsų nestebina, kad Eliotas gan greitai įsitraukia į Erikos sekso žaidimus – daug odos, surišimų, galios dinamikos. Be to, girdime paties Elioto komentarus ir pasakojimą apie vis didesnį įsitraukimą ir priklausomybę nuo Erikos bei jos užmačių – žiūrovui pateikiama Elioto įvykių interpretacija. Kitų balsų, deja, negirdime.
Olivios Wilde kuriama Erika – šiuolaikinio meno scenos satyra, begėdiškai išnaudojanti savo subjektus, feministinius diskursus ir tiesiog siekianti užsidirbti. Erika atviru tekstu šaiposi iš, jos nuomone, politkorektiškos biuro kultūros ir kone išsyk pažeidžia visas rašytas bei nerašytas etikos normas. Erika Eliotui reiškia konfliktą: didelį malonumą, dar didesnį pažeminimą ir galų gale visišką savųjų ribų peržengimą. Svarbiausias žodis, pasak Arakio, – sutikimas. Iš tiesų, BDSM be sutikimo nėra įsivaizduojamas. Tačiau tai, kas vyksta tarp Erikos ir Elioto, – BDSM dinamika, kurioje nėra pilkų atspalvių, veikiau eksploatacija.
Vienas labiausiai intriguojančių filmo personažų ir didžiausias Arakio bandymas šelmiškai mirktelėti žiūrovui – Elioto draugė Minerva. Vien ko vertas jos vardas – romėniškas Atėnės atitikmuo, išminties ir medicinos deivė, esanti aukščiau bet kokių seksualinių konotacijų. Iš tikrųjų Eliotas sukiojasi aplink ją tarsi prilipęs mirtingasis, o kone marmurinis Charli XCX veidas tiesiogiai atspindi Minervos nepasiekiamumą. Tačiau filmas jai nesuteikia jokio vidinio gyvenimo, tik ribotus išorės judesius: nepalaužiamą atsidavimą studijoms ir visišką nesidomėjimą seksu su Eliotu, tai yra paverčia ją simboliu, o ne žmogumi. Matant Elioto požiūrį į geismą, seksą ir kūną, žiūrovui neturėtų kilti klausimų, dėl ko Minervą minėti aspektai mažai domina. Vis dėlto atrodo, kad Arakio tezė čia gana supaprastinta: Z kartos moterys nesidomi seksu, nes yra pasinėrusios į pasaulio gelbėjimo veiklas, užuot tiesiog atsidavusios geismui.
Tarp Elioto ir Minervos matoma akivaizdi praraja: seksas yra kažkas, ko reikia „išprašyti“. Erika seksą ne „duoda“, o tiesiog pasiima, tačiau atvirai sako Eliotui, kad romantinių santykių nebus. Čia įdomu apsvarstyti ir filmo pavadinimo svarbą: Arakis pavadinimą akivaizdžiai pasiskolino iš George’o Michaelo to paties pavadinimo hito, pasirodžiusio AIDS epidemijos įkarštyje: „Sex is natural, sex is good / Not everybody does it / But everybody should“, – dainavo Michaelas. Lietuviškas filmo pavadinimo vertimas kiek apverčia šią mintį: daina-filmas bando pasakoti, kad seksas yra savaime suprantama, natūrali savirealizacijos dalis, ir mini kitą žmogų, o lietuviškas vertimas redukuoja šį žmonių santykį tik į seksą. Fundamentaliai supaprastinta, netgi apversta filmo ašis.
Lietuviškas filmo pavadinimo vertimas nesąmoningai tampa mūsų vietinių diskursų apie seksą ir lytiškumą atspindžiu: supaprastintu, nutylinčiu, išimančiu žmogiškąją, savirealizacijos dimensiją – kaip ir demografiniuose svarstymuose, kuriuose moterys tampa minervomis: jų vis prašo ir prašo, bet nemato vidinio daugiasluoksniškumo. Tačiau ir pats filmas netampa tuo išsilaisvinimo vėliavnešiu, kuriuo siekia būti: jis pernelyg paprastas paveikiai meninei satyrai ir nepakankamai seksualus, kad įgyvendintų savo erotinius pažadus.
Arakis filmą vadina pozityviai dėl sekso nusiteikusiu meilės laišku Z kartai. Vis dėlto šis laiškas grindžiamas eksploatacija ir trapiomis tezėmis apie seksualumą. Pusantros valandos šiame košmariškame, perspaustame ir juokingame pasaulyje praleisti buvo smagu. Bet ko nors naujo nepasakoma.