Pasikartojimas iš didžiosios „P“

Su menininkais Fabrizio Contarino ir Alina Melnikova susitikau prieš Fabrizio parodos „Priešinga jūra“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidarymą. Kalbėjomės apie jūrą, apie pabėgėlius migrantus, apie būsimą parodą. Fabrizio gimė Taorminoje, Sicilijoje (1976), augo prie Jonijos jūros, iki išvyko studijuoti į Perudžią, vėliau į Barseloną, kur pradėjo menininko karjerą kūrybinės dokumentikos srityje. Vėliau Fabrizio Contarino kaip menininkas ir kuratorius įžengė į šiuolaikinio meno pasaulį, kuriame, kaip rodo jo kūrybinė biografija, jis yra matomas, aktyvus, reiškiasi įvairiomis temomis. Menininkas gerai žino savo krašto istoriją ir amžinąją salos lemtį – būti migracijos punktu, praeivių žeme.

Kalbėjomės apie „Pasikartojimą“ iš didžiosios „P“, vengdami politikuoti, bet stengdamiesi atsakyti į klausimą, ar pastanga skaudžius šiandieninius įvykius parodyti meninėmis priemonėmis nėra bergždžia? Ar ekranuose ir medijose transliuojami vaizdai gali sietis su iš vienos pusės amžina (bibliniai tremtiniai, pokario lietuviai, XXI a. tautiečiai nelegalai Europoje), o iš kitos pusės beviltiškai realia pabėgėlių drama? Su šiuo klausimu pati kamavausi 2017 m. gvildendama pabėgėlių ir tremtinių temą parodose, šito savęs klausė ir Fabrizio 2019 m. nuo Sicilijos pakrančių fotografuodamas tuščią Jonijos jūrą, tuo metu kai sala migrantams buvo uždaryta, nes taip nusprendė Italiją valdę kraštutinės dešinės populistai.

Galiausiai pamačiau parodą: dvi galerijos salės kaip rytietiškais kilimais išklijuotos šilkografiniais atspaudais. Tik jūra. Tamsi ir uždara. Jos vanduo sukasi, mirguliuoja, atveria gelmių linijų ritmą. Kartojamas tas pats vaizdas kaip apsėdimas, kaip haliucinacija, kaip miražas, kaip pykinimas. Darbų pavadinimai „Tarp vandenų ir sienų“, „Išvažiavimas vakaruose“, „Dūmų signalas“ yra pabėgėliškai amžini ir byloja apie sienas, baimę, viltį, atskirtį. Kita vertus, gailėjausi, kad nepadrąsinau menininko vadinti darbus į lietuvių kalbą neišverčiamais, bet jo paties minėtais pavadinimais „Mariado“ (isp. „jūriškas“), „Specchismo“ (it. „veidrodizmas“) – nusakančiais būseną, kai prarandama orientacija, liejasi vaizdas, pykina.

Gerai apgalvotoje parodos visumoje išsiskiria, bet neišsišoka instaliacija „Nuotykių krantas“. Sicilietiškos keramikos ornamentas ant sienos, rankomis suminkyti mėlyna glazūra padengti mėlyni taškiukai – Sicilijos kanalo vizija: „145 km ilgio vandens kelias, skiriantis Siciliją ir Tunisą, Europą ir Afriką. Sustoti ir stebėti šį jūros ruožą iš Italijos kranto yra gyvybiškai svarbus, pasikartojantis ritualas, kuriuo menininkas dalinasi savo instaliacijose“, – parodos anotacijoje rašo Angelica Tognetti.

Menininkas sako, kad jam yra svarbi atvaizdo ontologija, įdomu kaip veikia jūros vaizdų vertikalumas ir horizontalumas, ir apskritai kaip atvaizdai elgiasi su žiūrovu. Anot žinovų, kad dabartinėmis masinės ir lengvai įgyvendinamos gamybos sąlygomis atvaizdas virstų skaudžių išgyvenimų ar aktualijų ekvivalentu, reikia tam tikros dvasinės iškrovos, reikia, kaip teigia ir parodos autorius, periferinio matymo. Teoretikai patvirtina, kad gebėjimas regimąją patirtį versti mąstomu vaizdu yra esminė reginčio žmogaus pasaulyje sąlyga ir savybė.

Fabrizio Contarini paroda „Priešinga jūra“ rodo į kitą jūros krantą, kurio nematome arba kurio nėra. Ar išvis egzistuoja „priešinga“ jūros pusė? Nes ir vandens telkinių pavadinimas „jūra“ yra sąlyginis, kai kurie ežerai (Negyvoji jūra) ar įlankos (Azovo jūra) vadinami jūromis, kartais jūros terminas vartojamas kaip neaprėpiamo vandenyno sinonimas, lietuviškose dainose ilgesingai skamba „už jūrų marių“ melodija. Taigi, kodėl tos jūros tiek daug pastaruoju metu Vilniaus parodose? Galų gale ką aš, mes matome žiūrėdami į tikrąsias Viduržemio, Baltijos, Juodąją jūras? Ką regime jas pasiruošusioje kirsti vaizduotėje? Kodėl kaskart po žiemos pamačiusi jūrą noriu klauptis, kaip tai darė pirmą kartą vandens platybes išvydusi mano močiutė? O, galbūt, iš tiesų, kaip sakė filmo „Liepsnojanti jūra“ (2016) režisierius Gianfranco Rossi, gyvename saloje, kurią „galima laikyti Europos, Vakarų pasaulio metafora, tai lyg sumažintas mūsų ignoravimo, patogaus sąmoningo nežinojimo, abejingumo modelis“. Bet štai ima ir subanguoja, suliepsnoja jūra aplink salą, ir paaiškėja, kad gyvenimas įmanomas tik išsivadavus iš snaudulio ir įdėmiai įsižiūrėjus į atkeliavusius per Baltarusijos sieną migrantus.

Paroda veikia iki liepos 31 d.