Trokštant to, ko nėra

Karštą dieną, atostogaujant pajūryje, nėra nieko geriau, kaip nuvykus į Klaipėdą užsukti į vietos Laikrodžių muziejų, Liepų g. 12. Čia antrajame aukšte pristatomi naujausi muziejaus įgyti eksponatai, lydimi istorinės keramikos ekspozicijos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių. Tarp kelių skirtingose salėse esančių eksponatų rezgasi puikus dialogas, skatinantis apie jį papasakoti plačiau.

Pirmas eksponatas – laikrodis, kurio mechanizmas sukurtas „Lenzkirch“ įmonės, veikusios nuo 1851 iki 1932 metų. Jo apdaila, korpusas, pagamintas tarp 1850–1924 metų, sukurtas Meiseno porceliano fabrike, įsteigtame 1710 metais. Korpusas gamintas naudojantis skulptorių Johanno Joachimo Kändlerio ir Johanno Friedricho Eberleino kurtomis barokinėmis formomis, papuoštas Abiejų Tautų Respublikos herbu. Šiandieniu žvilgsniu kūrinys atrodo perkrautas siužetinėmis, lipdytomis figūromis ir ištapytas scenomis iš Jeano-Antoine’o Watteau kūrybos. Jis atkeliauja iš laiko, kai daug reiškė per mažai, o žodžių per mažai nebuvo. Tarsi virš laikrodžio būtų papurtytas gausybės ragas – cornucopia, dauginantis formas ir vaizdus. Antrasis kūrinys – nedidelė Johanno Friedricho Böttgerio 1710–1719 m. kurta vazelė. Ši aštuonkampė, griežtai geometrinė, neišsiskirianti, nuobodi, kopijuojanti sidabro gaminius forma, įspūdinga mase, iš kurios pagaminta. Tai vienas pirmųjų europinio porceliano dirbinių iš Meiseno porceliano fabriko.

Atrodytų, kad tik atsitiktinai sutapo šių dviejų kūrinių kilmės vieta ir apie tikrąsias šių kūrinių autorių ar užsakovų intencijas galima tik paspėlioti. Vis dėlto jų sąsaja yra stipri. Kurdamas porceliano masę, Böttgeris darbavosi kartu su Ehrenfriedu Waltheriu von Tschirnhausu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Augusto II, arba Stipriojo, valdymo laikotarpiu (XVII a. pab. – XVIII a. pr.).

Dar nuo Marco Polo (XIII – XIV a.) kelionių laikų į barokinę Europą porcelianas tiesiogiai importuotas iš Rytų šalių – Kinijos, Japonijos – savo kaina, ko gero, buvo aukso vertės. Kelionė laivais aplink Afriką iki Kinijos truko dvejus metus. Atvežti porceliano indai išsiskyrė baltumu, kokybe ir egzotiškomis formomis. Kiniškų indų formas ir dekorą kopijavo daugybė Europos keramikų, negalinčių pakartoti vieno – medžiagos sudėties, porceliano. Medžiagos sudėtis ir visas gamybos procesas buvo aprašytas tėvo d’Entrecolles, jėzuito, dirbusio Kinijoje, laiškuose ir žinomas Europoje, bet visas gamybos ciklas, norint gauti dirbinį, ne šukes iš krosnies, pradedant nuo elementų sumaišymo iki aukštakrosnės pastatymo, turėjo būti atrastas iš naujo, prisitaikant ar adaptuojant procesą vietinėms galimybėms. Porcelianą kolekcionavo daugelis didikų, bet karalius Augustas II geidė ir jį kurti, gausindamas savuosius turtus. Tai Albrechtsburgo pilyje ir įgyvendino Böttgeris su Tschirnhausu. Pirmasis – jungdamas medžiagas, antrasis – eksperimentuodamas su aukštą temperatūrą išgaunančiais lęšiais bei veidrodžiais. Jiems ant darbastalio buvo paklotos visos Saksonijos kalnuose rastos medžiagos, kurias skaldant ir jungiant, ieškant alcheminio aukso, išgauta porceliano sudėtis. Sukūrus porcelianą, medžiagą, įkurtas fabrikas, pakviestas skulptorius Kändleris, suformavęs šiandienį Meiseno produkcijos veidą. Sukryžiuoti kardai – fabriko logotipas – yra seniausias Europos prekinis ženklas, priklausantis iki šių dienų veikiančiai įmonei. Fabrikas Vokietijoje ir šiandien daugina skulptoriaus prieš šimtus metų kurtas vazas ir figūrėles, keisdamas dekorą, atliepiantį pirkėjo lūkesčius, ir tai, tikėtina, darys tol, kol bus perkama produkcija. Tai ir yra tikrasis cornucopios, sekant žodžio „ragas“ šaknimi, kopijuojantis formas. Laikrodis ir jį lydintys veidrodžiai – neabejotinai sėkmingi skulptoriaus darbai, pakartoti po autoriaus mirties. Nemanau, kad dėl to jie praranda originalų santykį su autoriumi. Skulptoriaus darbas buvo sukurti prototipus, tinkamus liejimo formoms. Kändleris mažai kišosi į darbų dekoravimą, skirdamas savo laiką tam, ką išmanė geriausiai. Jo pirmtako Böttgerio darbai spalva ir dažnai forma panašūs į kiniškus Isingo (Yixing) indus ar sidabro dirbinius. Tai tamsiai raudoni, neglazūruoti darbai, gaminti labai trumpą laiką. Šiame gausos ir kartotės santykyje Böttgerio darbai, bandantys medžiagos galimybes, yra tiek pat reti, kiek ir neišvaizdūs.

Tad porceliano išradimą skatino geismas turėti tai, ko kiti negalėjo pasigaminti. Sukurtas europinis porcelianas tik kuriam laikui nukonkuravo importinį. Šiandien Meiseno gaminiai, kaip ir Lietuvoje kuriamas porcelianas, vėl yra ten pat, kur ir buvo prieš 300 metų. Gaminami nedideli, kokybiški, brangūs, dažnai riboto tiražo dirbiniai. Tuo jie primena nedidelę raudoną Böttgerio sukurtą vazelę.

Tačiau koks geismas skatino nežinomą pirkėją užsakyti laikrodį, puoštą pradingusios valstybės herbu? Ar taip išreikštas noras paminėti 300 metų Liublino unijos jubiliejų? Išliekant anonimu paminėti kitą svarbią buvusios valstybės datą? Ar Pirmojo pasaulinio karo metais svajoti apie caro valdžios žlugimą ir Abiejų Tautų Respublikos atgimimą? Manau, bevardis užsakovas, vedamas šių intencijų, ir rinkosi fabriką, turintį aiškią sąsają su Abiejų Tautų Respublika. Akivaizdu, kad geresnės vietos  užsakymui atlikti nebūtų galima rasti, kaip tik kreipiantis į tuos, kurie geriausiai moka gausinti keramiką. Abu darbus sieja noras, troškimas turėti, ko nėra: Böttgeris kūrė porcelianą, kurio nebuvo, o iš šio porceliano sukurtas laikrodis papuoštas herbu valstybės, kurios nebėra.